Vieni iš sunkiausiai išaiškinamų nusikaltimų yra plėšimai, rašo "Lietuvos žinios". Tuomet dažniausiai nebūna įvykio liudytojų. Policijos pareigūnai kaltina prokurorus, kad šie vengia tokias bylas siųsti į teismą. Prokurorai atsikerta, kad policija nesurenka reikiamų įrodymų. Rezultatas - nusikaltėliai nebaudžiami, teigia dienraštis.
Vilniaus transporto policijoje esanti byla į teismą nebepateks, nes ikiteisminį tyrimą prižiūrinčio prokuroro manymu nėra surinkta pakankamai įrodymų. Įtariamasis - šešiolikmetis paauglys. Policijos pareigūnams jis jau gerai pažįstamas. Anksčiau dukart teistas už plėšimus, iki šiol atlieka bausmę. Tačiau už trečiąjį kaip įtariama padarytą panašų nusikaltimą jis teisiamas nebus.
Nusikaltimas įvykdytas sausio mėnesį. Pareigūnai nustatė įtariamąjį. Auka jį atpažino. Tačiau nėra jokių įvykio liudytojų. Tad prokuroras nenori bylos siųsti teisman. Nesą tvirtų įrodymų. Jei nukentėjusysis teisme pakeis parodymus, remtis nebebus kuo.
Turi spręsti teismas
Tokia situacija, pasak policijos pareigūnų, kartojasi gan dažnai. "Tik teismai turi spręsti ar įtariamasis kaltas, ar ne. Teisingumą vykdo teismas, o ne prokuratūra, - LŽ sakė Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Antonis Mikulskis. - Aš nežinau, kodėl taip daroma. Ar jie bijo, kad teismas paskelbs išteisinamąjį nuosprendį, ar dar kokios priežastys yra."
Vilniaus miesto Transporto policijos viršininko pavaduotoja Regina Kontrimaitė LŽ sakė, kad tokių atvejų daugėja. "Reikia kažką daryti. Iš mūsų juokiasi patyss įtariamieji," - piktinosi R.Kontrimaitė. Ji prisiminė bylą, kurioje nukentėjusi buvo nepilnametė, o įtariamoji - kelis kartus teista, vėtyta ir mėtyta moteris. Tąkart taip ir nepavyko įrodyti jos kaltės, tačiau sprendimą priėmė teismas. Kaip žinoma, teismo žodis - šventas ir tokiais atvejais policija neturi jokių pretenzijų. Tačiau jie akivaizdžiai nepatenkinti kai bylos rezultatą lemia prokuroro sprendimai. "Anksčiau ši problema nebuvo tokia ryški, kai dirbome su didelį darbo stažą turinčiais vyresniais prokurorais. Jaunimas bijo rizikuoti, dažnas prokuroras dar tik stažuotojas. Jei, neduok dieve, bus išteisinimas, tai gali būti suprasta kaip prokuroro darbo brokas, galbūt dėmė karjeroje," - svarstė R.Kontrimaitė.
Kai bylos baigtis yra kaip sakoma penkiasdešimt ir penkiasdešimt, prokurorai dažnai susvyruoja - ar verta, įsitikinęs ir A.Mikulskis.
Prokurorai tokius kaltinimus neigia. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis sakė tokios negatyvios tendencijos nepastebėjęs. Tačiau neneigia, kad pasitaiko atskirų atvejų kai prokurorai stengiasi apsidrausti. "Nė kiek neabejoju, kad tokių dalykų būna. Gal kartais bijo rizikuoti, - svarstė G.Jasaitis. - Bylos likimą spręsti gali dvi institucijos - prokuratūra ir teismas. Galimas trečias variantas, kai byla nenutraukiama, tiesiog "pakabinama" kaip neišaiškinta." Prokuroro pavaduotojas įsitikinęs, kad prokurorui, nuolat neperduodančiam panašių bylų į teismą, lazda gali atsisukti antru galu. Viena, kitą kartą jis apsidraus nuo nepageidaujamo teismo sprendimo, tačiau nuolat tam kartojantis apie jį kolegos susidarys nekokią nuomonę. "Gali pradėti kalbėti, kad štai tas ar anas bijo eiti į teismą, palaikyti valstybinį kaltinimą. Taip ir prokuroro vardas žeminamas. Galit įsivaizduoti, kokia nuomonė apie tokį prokurorą jo kolegų, vadovybės akyse. Tai irgi gali sugadinti karjerą", - isitikinęs G.Jasaitis. Šiandien teisiamojo išteisinimas esą jau nebėra be išlygų vertinamas kaip prokuroro darbo brokas, tad ir tokių baimių neturėtų kilti.
Tokios praktikos, kai bylos nesiunčiamos į teismą abejojant jų baigtimi, sakėsi nepastebėjęs ir Kauno miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Aleksandras Čiurlys. Pasak jo, jauni stažuojantys prokurorai turi stažuotės vadovą, kuris tokius atvejus pastebėtų ir ištaisytų padėtį. Be to, nukentėjusysis prokuroro veiksmus gali apskųsti aukštesnei instancijai. Tačiau ne kiekvienas ryšis ilgam tąsymuisi po teisėtvarkos institucijas. Ypač kad kartais nuostoliai būna palyginti nedideli.
Tarp prokuratūros ir policijos jau nuo seno egzistuoja tam tikras antagonizmas. Policininkai tyrė nusikaltimą, sučiupo įtariamąjį. Tačiau prokuroras gali į surinktą medžiagą pažiūrėti ir kitu žvilgsniu. Čia, pasak G.Jasaičio, esama konkurencijos dėl bylos baigties. Policininkai širsta, kad jiems atrodanti aiški byla numarinama nepasiekusi teismo. Prokurorai gi tvirtina, kad policija nieko nedirbanti, operatyvinių duomenų nepateikia, atimtų iš aukos daiktų neieško, nebent atranda netyčia.
Ar bylą siųsti teisman, dažnai nulemia ir prokuroro pozicija. G.Jasaitis prisiminė atvejį, kai po vagystės iš buto prokuroras turėjo vienintelį įrodymą - piršto antspaudą ant bute esančio baldo. Įtariamasis buvo rastas. Tačiau nei vogtų daiktų, nei kitų įkalčių prieš jį nebuvo. Liudytojų, savaime suprantama, irgi. "tad kaip turėtų elgtis prokuroras, siųsti bylą teisman, ar nutraukti", - retoriškai klausė G.Jasaitis. - Aš pats taip greit negaliu į tai atsakyti."
Lina Vyšniauskienė
