Sąjūdžio pradžia buvo neįtikėtina. 1988 ir 1989-ieji buvo tarsi ilga virtinė rizikingų eksperimentų, kurių kiekvienas baigdavosi sėkmingai. Kai 1988-ųjų pradžioje Lietuvos komunistų partijos organizuojama „darbo liaudis“ visomis įmanomomis priemonėmis piktinosi „užjūrio balsų“ raginimais švęsti Vasario 16-ąją, o „liaudies draugovininkai“ kiekviename miestelyje budėjo, stebėdami, ar kur nors nesibūriuoja daugiau kaip po 3 žmones, beveik niekas nedrįso apie jos šventimą nė pagalvoti.

Po kelių mėnesių staiga prasidėjo neįtikėtini dalykai: „Komjaunimo tiesa“ publikavo straipsnį apie iki tol tik labai blogu laikytą „buržuazinį“ herbą Vytį, paskui ir apie „buržuazinę“ trispalvę vėliavą pradėta kalbėti be pasipiktinimo, ji suplevėsavo naujai susikūrusio Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitinguose, o jas iškėlę asmenys nebuvo nubausti, net nepasmerkti. Baigiantis metams ji jau tapo valstybine Lietuvos TSR vėliava. Kartu prabilta apie „ekonominį Lietuvos TSR savarankiškumą“, pradėta kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus, tremtis, apie tai, kad Lietuvos ūkio kolektyvizacija buvo visai ne savanoriška, kaip iki šiol sakyta... Prabilta ir apie Antaną Smetoną, kuris, pasirodo, jau – nebe kraugerys fašistas, o kažką gero padaręs valstybės vyras...

1989-ųjų Vasario 16-oji buvo jau visiška priešingybė tam, kas darėsi dar prieš metus. Jai skirti renginiai truko savaitę, juose dalyvavo tūkstančiai žmonių visoje Lietuvoje... Greitos permainos sukūrė neįsivaizduojamus paradoksus: Lietuvos trispalvė puikiai derėjo su sovietiniu Lietuvos herbu – vainiku su pjautuvu ir kūju, Šiaulių rajono laikraštis „Leninietis“, dar nepakeitęs pavadinimo, Vasario 16-osios proga per visą pirmąjį puslapį spausdino didelį spalvotą Vytį... Tokia simbolių maišatis buvo kiekviename žingsnyje.

REKLAMA

Vasario 16-ąją Sąjūdis, jau seniau spėjęs pasmerkti Molotovo-Ribentropo paktą ir prievartinį Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą, pagaliau įsidrąsino įvardyti savo galutinį tikslą – Lietuvos Nepriklausomybę... ir tuo šokiravo Lietuvos komunistų partijos vadovybę... Tiesa, neilgam. Procesas vyko toliau, artėjo rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, ir beveik niekas neabejojo, ką naujoji Taryba turėtų padaryti vienu iš pirmųjų savo žingsnių. Net LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas paskelbė garsųjį šūkį „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“, kurį to meto kontekste visgi reikia suprasti kaip labai atsargų ir konservatyvų, nes „suverenitetas“, skirtingai nei „nepriklausomybė“, to meto žargonu reiškė „suverenitetą SSRS sudėtyje“. Tačiau toks konservatyvumas nieko nebetenkino, LKP valdžiai artinosi paskutinioji... Svaiginantis Sąjūdžio įsiveržimas į Lietuvos gyvenimą kėlė visuotinę euforiją, nors 1990-ųjų rinkimų išvakarėse jau jautėsi tam tikras atoslūgis. Sąjūdis kilo, vieną po kito laužydamas sovietinius tabu ir neįtikėtinu greičiu iškovodamas teisę sakyti ir daryti tai, apie ką dar neseniai buvo baisu ir pagalvoti. Tačiau jau kokį pusmetį iki rinkimų Sąjūdis iš esmės nebeturėjo, ką naujo ir įspūdingo nuveikti: visi tabu buvo sulaužyti, visomis uždraustomis temomis pasisakyta. Tad triuškinanti pergalė 1990-ųjų rinkimuose buvo vienas iš paskutinių didžiųjų Sąjūdžio laimėjimų, o pirmasis naujosios Aukščiausiosios Tarybos žingsnis – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas – paskutinė visuotinio pakilimo apraiška. Nes jau pirmuosiuose po šio įvykio pasirodžiusiuose laikraščiuose – ar tai būtų „Lietuvos rytu“ prieš porą mėnesių persivadinusi „Komjaunimo tiesa“, ar paties Sąjūdžio įsteigta „Respublika“ – prasidėjo negailestinga Sąjūdžio kritika. Jau netrukus, kovo 24–31 d., vykusius rajonų tarybų rinkimus Sąjūdis pralaimėjo.

Sąjūdžio atoslūgis buvo toks pat greitas, kaip ir kilimas. Aukščiausiojoje Taryboje Sąjūdžio remti deputatai pradėjo skaldytis. Sąjūdis neteko daugumos, ir visi sutarė, kad atėjo metas naujiems rinkimams. Tiek pagrindinė Sąjūdžio srovė, tiek nuo jo atskilusios srovės, tikėjosi, kad rinkimai patvirtins, kad teisūs yra būtent jie. Bet 1992-ųjų rinkimai galiausiai nušlavė visas iš Sąjūdžio kilusias politines jėgas, į valdžią sugrąžindami LKP, kuri jau spėjo persivadinti į Lietuvos demokratinę darbo partiją, o vėliau virto ir Lietuvos socialdemokratų partija... Sąjūdžio raida iš tiesų priminė bangą, kuri staiga pakilo ir staiga nuslūgo, po savęs palikdama tik pagrindinį savo iškovojimą – atkurtą nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką... Bet prie jos vairo iškart stojo „patyrę“, aukštosiose partinėse mokyklose išugdyti kadrai, jau ne vieną dešimtmetį „dirbę Lietuvai“, kaip kad save įsivertino netrukus Prezidentu išrinktas buvęs LKP CK sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas.

REKLAMA

Nuo to laiko kas nors nuolat prognozuoja naują Sąjūdžio bangą, bet ji vis nepasirodo. Lietuvos politinis gyvenimas iš banguojančios jūros vis labiau virsta į ankančią pelkę. Naujus politinius vėjus šioje politinėje pelkėje kurį laiką sukeldavo nebent kokio nors rusiškos kilmės kapitalo finansuota nauja politinė jėga – Naujoji sąjunga, Liberalų demokratų partija (vėliau persivadinusi į „Tvarką ir teisingumą“), Darbo partija... Ką gi – politika mažai kas besidomi, o balsuoja už tą partiją, kurios vardą drauge su teigiamomis asociacijomis įkala į galvą brangiai nupirkta politinės reklamos dozė.

Pastaruoju metu nebesimato net rusiško kapitalo sukurtų naujų partijų. Ir kam jos reikalingos, jei visos Seime veikiančios partijos linkusios bet kam nebrangiai parsiduoti? Netgi vienintelė iš Sąjūdžio savo genealogiją vedanti seiminė partija – Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai – dėl galimybės gauti bent trupinėlį valdžios pasiryžusi padaryti bet ką ir susidėti su bet kuo.

Ryškiausiai tą pademonstravo šios partijos lyderio Andriaus Kubiliaus dešinioji ranka Raimundas Alekna, kuris po pralaimėtų 2011 m. savivaldybių rinkimų iš paskutiniųjų bandė išsaugoti Vilniaus mero postą ir į TS-LKD buriamą valdančiąją koaliciją viliojo net Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso atstovus, tarp jų ir KGB majorą Viktorą Balakiną. Apie pastarąjį šis vienas pagrindinių dabartinės TS-LKD ideologų suskubo pareikšti: „Aš tikrai nenoriu kaip nors menkinti iš anksto arba kaip nors priešiškai nusistatyti. Mano pozicija yra tokia – Lietuvoje buvo žmonių, kurie bendradarbiavo, kolaboravo, bet jie yra tarp mūsų, reikia gyventi su tais, žmonėmis, kokie Lietuvoje yra“.

Sakydamas šiuos žodžius, R. Alekna puikiai žinojo, kad kalba ne apie kokį nors suklydusį ir dėl to atgailaujantį kagėbistą. Priešingai, po laimėtų rinkimų V. Balakinas neslėpė pasididžiavimo savo darbu KGB, kurį jis paliko tik 1991 m., galutinai žlugus Sovietų Sąjungai. „O ten dirbo geri ir kvalifikuoti žmonės (...). Tai buvo žmonės, kurie [kovojo] prieš banditizmą, prieš nusikaltėlius kovojo, tai buvo profesionalai. Jeigu šitie žmonės iš karto būtų patekę į valdžią, aš galvoju, kad nebūtų atsitikę tokių dalykų, kurie buvo visus šiuos dvidešimt metų“, – postringavo KGB veteranas.

REKLAMA

Būtų sunku patikėti, kad tokie veikėjai galėtų būti tinkami Sąjūdžio tradiciją tęsiančios politinės jėgos partneriai, tačiau pralaimėjusio Sąjūdžio pagrindu 1993 m. sukurta Tėvynės sąjunga galų gale pasiekė tą savo raidos tašką, kai tapo ją pagimdžiusios politinės jėgos priešingybe ir paneigimu.

Net ir ilgai to nenorėjęs pripažinti partijos įkūrėjas Vytautas Landsbergis, šiemet galiausiai ryžęsis mesti iššūkį partiją uzurpavusiam ir į šią apverktiną būseną atvedusiam Andriui Kubiliui, gavo įsitikinti, kad partija, kurioje vis dar tebėra įvykusių permainų nenorinčių matyti buvusių sąjūdininkų, jau yra iš esmės visai kita partija. Jos „ideologija“ (jei taip galima pavadinti beidėjį pragmatizmą ir karjerizmą) tapęs kubilizmas užvaldė daugumos įtakingiausių partijos narių protus, ir partijos grįžimas prie savo ištakų tapo nebeįmanomas. Tiesa, tas „kubilizmas“ neturi jokių esminių skirtumų nuo „paksizmo“, lietuviško praktinio „liberalizmo“ ar „socialdemokratijos“. Todėl jeigu reikės, tokie „specialistai“, kaip V. Balakinas, lengvai ras bendrą kalbą su bet kuria šiuo metu valdančia ar eilėje prie galimos valdžios šešėlinėje vyriausybėje išsirikiavusia politine svita.

Traukiantis Sąjūdžio bangai, Lietuvoje reiškėsi ne tik Sąjūdžio ir iš jo kilusių politinių organizacijų nuosmukis, bet vyko ir kiti ne mažiau reikšmingi Sąjūdžio idėjos degradavimo procesai. Sąjūdžio sukeltos euforijos laikotarpiu visuomenę užtvindė patriotizmo, pasididžiavimo savo tauta ir jos istorija banga. Ko vertas vien faktas, kad 1989–1990 m. dviem leidimais perleistos Adolfo Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ buvo išgraibstytas net 300 tūkstančių egzempliorių tiražas! Šiandien tai tiesiog neįtikėtinas tiražas 3 milijonų tautai. Turbūt drąsiai galima teigti, kad tokiu tiražu išleistos istorijos Lietuva niekada neturėjo ir vargu ar dar kada nors turės – šiandien ir šimtoji šio tiražo dalis tokio pobūdžio knygai būtų sėkmė.

Bet jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vis didesnė visuomenės dalis pasijuto „persisotinusi“ patriotizmu. Jis darėsi tiesiog nepopuliarus ir „nemodernus“. Tie, kas išliko Sąjūdžio laikų euforijos būsenoje, vis dažniau buvo pašiepiami. Net toks filosofas, kaip Arvydas Šliogeris, kuris iš tiesų iki šiol neatmeta patriotizmo reikšmės, vis dėlto spėjo pagarsėti, savo kalambūre surimuodamas du žodžius: „patriotas – idiotas“. Be abejo, Sąjūdžio pakilimo metu susikūrusi euforija leido skleistis ir ne pačioms racionaliausioms patriotizmo apraiškoms. Bet vis dėlto vykęs procesas peraugo ne į racionalesnių ir ramesnių patriotizmo raiškos būdų paiešką, o į patriotizmo kaip reiškinio niekinimą.

REKLAMA

Šiandien jau nieko nestebina kairiųjų radikalų pareiškimai ir šūkiai apie patriotizmo žalą, vieši Lietuvos simbolių (Gediuminaičių stulpų, Lietuvos Trispavės, Lietuvos himno) išniekinimo akcijos. Už tai jokios valstybinės institucijos nė nemano bausti – atvirkščiai, tokių akcijų dalyvis ir rėmėjas Andrius Bielskis paskiriamas premjero Algirdo Butkevičiaus patarėju švietimo klausimais... Tačiau šiemet Lietuvos policija pademonstravo neįtikėtiną uolumą visai priešingoje srityje – areštavo 9 Sovietų Sąjungos vėliavą su pjautuvu ir kūju paniekinusius jaunuolius... Sulaukėme Sąjūdžio 25-mečio. Gražus jubiliejus – galima būtų švęsti. Tačiau stebint tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, prisiminimai apie Sąjūdį pakilios nuotaikos nesukelia. Kasdien darosi vis akivaizdžiau: minime pralaimėjusio Sąjūdžio jubiliejų. Pralaimėjo jis ne 1992-aisiais, kai šiuo vardu veikusi organizacija iškovojo nedaug vietų Seime. Jo pralaimėjimai tęsiasi nuolat, žingsnis po žingsnio iki pat šios dienos, ir darosi vis gilesni.


Rašyti komentarą...
P
PP
2013-06-03 08:54:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
Po LPS nuosmūkio ir pralaimėjimo 1993m ši politinė organizacija neatsigavo ir nepasiekė savo planuotų tikslų. Sukurta partija TS visai susikompromitavo vadovaujant A. Kubiliui ,kai prieš nevykusios ekonominės politikos naktinius planus prieš demonstrantus pirmą kartą Neprigulnoj Lietuvoj buvo panaudotas šaunamasis ginklas. Sąjūdžio šaukliams iki šiol nepavyksta įgyvendinti savo programos ar sutvarkyti teisingumo sistemos,kuri yra visų valstybių pagrindas .
Atsakyti
-1

d
dr. Jonas Ramanauskas [email protected]
2013-06-02 17:36:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
Citata: "Netgi vienintelė iš Sąjūdžio savo genealogiją vedanti seiminė partija – Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai – dėl galimybės gauti bent trupinėlį valdžios pasiryžusi padaryti bet ką ir susidėti su bet kuo."
Tenka prisiminti viena tokia svarbai RIBA - IV Sajudzio suvaziavima, kuria tevynes sajunga is esmes sunaikino SAJUDI - savo gimdytoja.... sajudininkai buvo ISMESTI is partijos, nes palaike Sajudi....konkreciai.... Kauno Sajudzio tarybos pirmininkas hab.dr. Vytautas Nezgada ir prof. Alfredas Smailys. Jie buvo kalti tuo, kaip ir as, kad suvaziavime pakeleme rankas uz Sajudzio islikima! As i tokia partija..... kojos nekeliau. Beje jei dar atsimenu..... sunaikinto sajudzio istatus....renge kazkoks Kacas? O tu istatu prasme buvo tame..... kad Sajudzio taryba PASISIKIRIA sajudzio pirmininkas.... neliko deleguotu nariu. Viskas vienose rankose..... DEPOLITIZUOTA ir sunaikinta. Cia manau T.Baranauskas galetu pasidarbuoti kaip istorikas...... nes tai svarbus momentas.... pagimdytas darinys.... sunaikina gimdytoja. To nepajege padaryti kgb, kompartija.... ta padare...tiketina ju rankomis..... tevynes sajunga..... su savo menedzeriais ir uab direktoriais.
Atsakyti
0

s
saule
2013-06-02 11:48:16
Pranešti apie netinkamą komentarą
to tikras lietuvis --- asile su ausim, mastyk su galva , o ne subine, kvailys absoliutus....
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (28)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų