Praėjusios savaitės pirmadienio popietę sostinės gyventojai ir svečiai stebėjosi šventiškai pasipuošusių kariškių gausa Gedimino prospekte bei improvizuotu koncertu, o Taurakalnio papėdėje susidūrę su ginkluotais XIV a. karžygiais tik galvas kraipė: ką gi visa tai reiškia? Ogi tai, kad Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos atkurtoji karininkų ramovė gegužės 13 d. šventė 20-metį.
Lietuvos karininkų ramovės istorija prasidėjo dar tarpukariu Lietuvoje, kai 1922 m. generolo Vlado Nagevičiaus-Nagiaus iniciatyva Kauno įgulos karininkai įsteigė korporacijos klubą. Šis klubas prof. Jono Jablonskio siūlymu buvo pervadintas į ramovę, kuri tapo neatsiejama Lietuvos karininkijos ir gyvenimo dalimi.
Ramovė – tai senovės baltų šventovė, o atkurtai Lietuvos kariuomenei ramovė tapo kultūros, savišvietos židiniu, mėgstama susibūrimo vieta. Ramovė sujungė karininkus, karo gydytojus, karo kapelionus į vieną šeimą, stiprino jų kovinę ir tautinę dvasią, leido drauge puoselėti kultūrą, sportą, visuomeninę veiklą.
Anot Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Arvydo Pociaus, ir dabar, kuriant modernią, kultūringą karininkiją, ramovė neprarado reikšmės. „Siekiame turėti darnią, stiprią kariuomenę, tad ją vienijanti ramovės veikla yra ypač svarbi“, – pabrėžė gen. ltn. A.Pocius.
Vilniaus įgulos atkurtos ramovės istorija trumpesnė, bet sudėtingesnė nei Kauno ramovės, jos pastatas nėra toks puikus, tačiau per 20 metų ji įrodė, kad dirba ne prasčiau. Atgavus istorinę Lietuvos sostinę 1939 m., Krašto apsaugos ministras gen. Kazys Musteikis įsakė perimti ramovei buvusį lenkų karininkų kazino pastatą Gedimino pr. 13. Tuo neramiu laiku iškilmių ir pramogų ramovėje beveik nebuvo, tačiau svarbiausios šventės buvo švenčiamos, o Naujųjų metų sutikimui skirta net 400 Lt. Tada ramovės vadovas buvo mjr. Jokūbas Dagys, kuriam teko nepavydėtina užduotis – atiduoti okupantų Raudonajai armijai jo visą gyvenimą puoselėtos ramovės turtą, Įdomu tai, kad užkariautojai pasirašė tik perdavimo akto egzempliorių rusų kalba, o J.Dagio dėka mus pasiekė tarpukario archyvai, kuriuos jo šeima slėpė ilgus sovietų okupacijos metus smarkiai rizikuodama.
Lietuvos valstybė buvo atkurta 1991 m., tačiau Vilniaus karininkų ramovė, tapusi paskutiniu Raudonosios armijos bastionu, grąžinta tik po poros metų. Jos viršininku tapo mjr. Henrikas Narščius. Skirtingai nei Kauno ir Palangos ramovės, kurios įsikūrė istoriniuose atgautuose pastatuose, sovietų karininkų namai Pamėnkalnio gatvėje priminė skaudžią neseną praeitį. Tačiau juk dvasią kuria ne pastatai, o žmonės, taigi buvo nuspręsta įsikurti čia, o ne Gedimino prospekte ir imtis atkuriamųjų darbų. Netrukus ramovėje susibūrė ir pirmieji meno kolektyvai. Seniausias iš jų – tautinių šokių ansamblis „Neris“, vadovaujamas Nijolės ir Levo Ritvų (N.Ritvienė lig šiol yra šio didžiulio kelias kartas vienijančio kolektyvo vadovė). Įdomu tai, kad būtent šokėjai pirmieji rūpinosi ir ramovės apsauga, o jos 20-mečio koncerte pasirodė net trys šokėjų bei muzikantų kartos.
Ramovėje susidainavo vyrų choras „Aidas“ – seniausias ir vis dar gyvuojantis choras Lietuvoje, kurio vadovai buvo žymus dirigentas Juozas Vanagas, prof. Algimantas Lopas. Neseniai „Aidas“ patyrė tris netikėtas skaudžias ilgamečių choristų netektis, tačiau legendinis kolektyvas, surengęs per 2 000 koncertų, dėl to nežlugo. Gegužės 13 d. „Aidas“, kuriam jau 15-tus metus diriguoja Tadas Šumskas, kartu su Krašto apsaugos ministerijos orkestru sudrebino Gedimino prospektą, ramovės jubliejaus garbei surengę čia iškilmingą koncertą.
Ilgainiui meno ramovėje kolektyvų daugėjo: Sankt Peterburge muzikos studijas baigusi Gabrielė Rastenytė po ramovės stogu subūrė vokalinį moterų ansamblį „Guostė“, čia atsirado ir folkloro ansambliai „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė ), „Vingrė“, atsidarė Šokių akademija, Ramūnas Bogdanas įkūrė tai dzi čiuan kovos meno sekciją. Iki 2002 m. ramovėje veikė ir Kario teatras, kurio ištakos buvo 1919 m. Vlado Braziulevičiaus įkurta karių dramos mėgėjų kuopelė. Nuo 1992 m. teatrą, kuriam vadovauja Leonas Ciunius ir Vacys Žebrauskas, ėmė globoti Lietuvos karo akademija.
Šuo metu ramovei vadovauja atsargos plk. Rimantas Gasparavičius, o Gaudentas Aukštikalnis, kadaise čia pakviestas iš Vilniaus universiteto Kiemo teatro, lig šiol rūpinasi kultūriniu ramovės gyvenimu. Tai, kad šis virte verda, parodė iškilmingas koncertas Karaliaus Gedimino didžiojoje auloje. Jame oficialias kalbas, apdovanojimus ir sveikinimus vis nutraukdavo šokis, daina ar instrumentinė muzika.
Rago garsams paskelbus šventinio renginio pradžią, jį atidarė vyriausias ir jauniausia ramovės nariai, senelis ir anūkė – vietinės rinktinės karys Vytautas Jocius ir šokėjėlė Rasa Puidokaitė. Apdovanojimus labiausiai nusipelniusiems ramovės darbuotojams bei kolektyvų vadovams įteikė l. e. kariuomenės vado pareigas gen. mjr. Edvardas Mažeikis, sveikinimo žodį tarė Lietuvos karo akademijos rektorius plkn. Eugenijus Vosylius, Kauno ir Klaipėdos ramovių vadai, visuomeninių organizacijų atstovai. O iškilmių vinimi tapo tikra vinis, kurią įkalė ir simboliškai ramovės pamatus sutvirtino krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Ramentai ministrui, dar besigydančiam kojos traumą, nesutrukdė, o šventė su vakarone, vaišėmis ir, žinoma, šokiais užtruko net iki 23 valandos.
