Su Covid-19 dirbantis savanoris: kasdien liūdino netektys ir mirtys

Kol vieni šventė žiemos šventes, grožėjosi ir linksmai mėgavosi pasakiškai gražia žiema, kiti – kovojo už išgyvenimą. Dar kiti, palikę šeimas prie šventinių stalų, padėjo kovojantiems ligoninėse, kurie iš visų jėgų stengėsi nepalūžti ir tobulai įgyvendinti savo misiją.

Tik tada, kai, rodos, perdegimas ir nenusakomas nuovargis ėmė viršų, jie kreipėsi į visuomenę, į mus, paprastus visokių specialybių ir pareigybių žmones, pagalbos. Pagalbos ten, kur mirtis kiekvieną minutę alsuoja į nugarą ir, neklausdama nei amžiaus, nei lyties, nei visuomeninio statuso, pasiima Amžinam gyvenimui.

Kėdainių ligoninės medikai nebuvo jokia išimtis ir prašė pagelbėti jiems sunkią minutę. Į jų pagalbos šauksmą atsiliepė ne vienas drąsuolis, kuris šiltą ir saugią vietą namuose iškeitė į perpildytos ligoninės palatas ir koridorius.

Vienas iš jų buvo Kėdainių rajono savivaldybės vicemeras Paulius Aukštikalnis. Jis, pasiėmęs dvi savaites atostogų, jaukias šeimos šventes iškeitė į savanorystę ir taip reikalingą pagalbą ligoninės personalui. Pasibaigus vicemero savanorystės laikotarpiui, „Rinkos aikštė“ paprašė pasidalinti įspūdžiais, užplūdusiais jausmais ir mintimis po sudėtingų, bet prasmingų atostogų.

Vicemere, kaip jaučiatės po dviejų savaičių savanoriavimo COVID‘O skyriuje?

O kaip gali jaustis žmogus, 10 dienų kasdien kas minutę žiūrėjęs mirčiai į akis, matęs mirtį ir baimę kitų akyse, bejėgiškumą ir kančias...

Tačiau nepaisant viso to, galiu pasakyti, kad pirmą kartą gyvenime turėjau tokias tikslingas ir prasmingas atostogas. Tą žodį „atostogos“ vartoju tik todėl, kad oficialiai aš buvau atostogose, bet realiai tai buvo ne atostogų poilsis, o labai sunkus darbas.

Aš užaugau medikų bendruomenėje. Nuolat buvau šalia mamos, kuri dirba akių gydytoja. Be to,  mano teta – stomatologė, o dėdė – psichoterapeutas. Šeimoje mane nuolat supo medikai ir jų draugai irgi medikai. Man išugdyta pagarba šiai profesijai nuo mažens ir teoriškai aš visada žinojau, kad šitas darbas sunkus, atsakingas.

REKLAMA

Vėliau savo darbe farmacijoje susidurdavau su dešimtimis medikų, tačiau tik dabar, kai pamačiau gydytojų ir slaugytojų darbą tokiomis sudėtingomis sąlygomis ir iš taip arti, mano teoriniai suvokimai įgavo praktinį žinojimą ir jau visai kitą pagarbą šiai profesijai. 

Ir tai, ką aš dariau per tas dvi savaites, šiek tiek leido atsikvėpti slaugytojoms jų sunkiame darbe, atlaisvinti jų rankas svarbesniems darbams, bet tai yra taip mažai.

Pats pasirinkote šį skyrių ar buvote į jį nukreiptas?

Mintis eiti savanoriauti būtent į COVID-19 skyrių man gimė spontaniškai vieno mūsų savivaldybės vadovų nuotolinio susitikimo metu su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro ir Kėdainių ligoninės bei poliklinikos vadovais.

Planavau tik per Kalėdas porai dienų patalkinti Kėdainių medikams, bet gavau pastabą iš ligoninės direktoriaus Stasio Skaumino, kad pagalbos rankų reikia ilgesniam laikui. Nepaisant to, aš savo minties neatsisakiau ir priėmiau kitą sprendimą – eiti savanoriauti ilgesniam laikui.

Jau esu persirgęs COVID-19 liga labai lengva forma. Turiu imunitetą, todėl per daug nesibaiminau.

Kaip Jūsų šeima, artimieji reagavo į apsisprendimą savanoriauti vietoje to, kad atostogas praleistumėte kartu?

Mane šeimoje palaikė visi. Draugai ir artimieji taip pat, kolegos, su kuriais kalbėjausi prieš tai – irgi. Nė vienas nesuabejojo.

Mano žmona Giedrė net ir skatino, nes ji ir pati dirba ligoninėje, todėl ne iš nuogirdų supranta, kokia rimta padėtis. Jei tik gali, ji ir pati skuba padėti kitiems.

Šita vertybė mūsų šeimoje užima pirmą vietą prioritetų sąraše. Turiu gerą ratą mane palaikančių žmonių.

Ar skyrėsi pradinis nusiteikimas savanoriauti, įsivaizdavimas, koks turėtų būti savanorio darbas, situacija ligoninėje nuo pamatytos realybės?

Kovido tema jau metai laiko nagrinėjama visomis kryptimis ir savivaldybėje, ir šalyje, o kuruodamas šią sritį daug žinojau.

REKLAMA

Supratimą apie darbus slaugant pacientus skyriuje, turėjau iš savo ankstesnės darbovietės Kauno Vilijampolės globos namuose, todėl nujaučiau apytikriai ką gali tekti daryti, bet kaip tai atrodys konkrečiai – ne.

Pirma diena su šiokia tokia nežinia, prisipažinsiu, man buvo sunkiausia. Tačiau viskas ėjo tarsi savaime: apsivelki apsaugas – jas praminiau „kosmonautų kostiumais“, nusileidi į tau paskirtą skyrių ir padedi darbo dieną.

Pačiame COVID-19 korpuse dirbti tikrai nebuvo lengva. Skyrius naujas, komanda nauja, o liga neeilinė ir nuolat besikeičianti. Ją valdyti iššūkis visiems. Tai kelia nerimą ir įtampą, bet medicinos personalas – tikri profesionalai, tad su viskuo galų gale susitvarko.

Jei nesi sirgęs, tai net aprangos apsirengimą reikia įveikti kaip 15 žingsnių galvosūkį. Manau, kad jau visi girdėjo kokia ji nepatogi, kad po ja visą dieną būni šlapias ir net į tualetą nueiti sudėtinga, jautiesi kaip robotas, nykščius pjauna kaip su peiliu ir tik ir svajoji kaip nusirengęs pirmiausia galėsi atsigerti lašelį vandens.

Kokius darbus teko daryti ir kas juos skirsto savanoriams?

Darbo prašaisi pats, nes slaugytojos ir slaugytojų padėjėjos nepratusios prašyti pagalbos ir nurodinėti, o darbo jos turi daug. Tiek daug, kad net neturi kada suprasti, kad jau yra kas joms padeda.

Kiekvieną dieną buvau netoli slaugytojų ir griebdavau darbą tiesiog joms iš rankų.

Teko dirbti darbus, kuriuos dirba ir visas personalas: plauti grindis, keisti pampersus, keisti patalus, ruošti švirkštus su vaistais, nešti kraujo tyrimus iki laboratorijos ir vežti pacientus iki rentgeno ar kompiuterinio tomografo, o kai kuriuos, deja, ir iki morgo.

Kas Jus labiausiai nudžiugino? 

Tai, kad sutikau daug savo darbui labai pasišventusių medikų. Pamačiau puikius jaunus žmones savanorius, talkinančius medikams net po tris savaites. Jie visi greitai įgudo, puikiai susitvarko. Išmoko daugybę darbų, kurie tikrai nėra jiems įprasti.

REKLAMA

Savanoris Mindaugas sąžiningai ir nuoširdžiai kiekvieną rytą apeina visus sunkiausius pacientus, patikrina, ar deguonies aparate yra vandens, deguonies saturaciją, ar ligonio lūpos neperdžiūvusios. Slaugos studentės Kotryna ir Ignė nuo pat ankstyvo ryto ruošia nežmonišką kiekį vaistų, injekcijų, lašelinių ir lekia per palatas rūpintis ligoniais. Vaistus suleidžia, paskui dar ir maistą padalina. 

Kas galbūt sukrėtė, nuliūdino savanoriaujant ligoninėje per tas dešimt dienų?

Kasdien liūdino netektys ir mirtys. Kai kuriems pacientams įvykdavo greitas ligos progresavimas – kelios dienos ir nebeveikia medikamentai, žmonės dūsta net intubuojami, per kelias dienas sunyksta plaučiai...

Labiausiai neramu, kad suprantu, jog dar ne vieną mėnesį kovosime su šiuo plika akimi nematomu žudiku, kad skiepai duos efektą tik tada, kai bus paskiepytas didelis skaičius žmonių  ir dar kurį laiką šiame skyriuje dirbantys medikai matys ne vieną greitą mirtį, dar ne vienas kūnas gulės morge maiše su liūdnu užrašu COVID-19.

Kasdien savo mintimis, patirtimi, jausmais dalijotės ir savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje. Kodėl? Iš kur rasdavote tiek minčių taip jautriai aprašyti kiekvieną savo dieną?

Aš kasdien mačiau labai jautrias ligonių ir medikų situacijas, daug jautresnes negu jas sugebėdavau aprašyti.Labai norėjau, kad žinias iš ligoninės paskaitytų pirmiausia visi kovido ir skiepų skeptikai. Nelinkiu jiems to pamatyti ar išgyventi patiems, bet labai norėčiau, kad jie suprastų, kaip viskas yra iš arti ir nekurtų pasakų savo aplinkoje. 

O dar svarbiau man buvo pasakyti tai, kad žmonės, kurie yra laisvi ir gali, kurie nori padėti ir prisidėti, ateitų savanoriauti.

Dabar vyksta karas už gyvenimą ir ateitį ligoninėje, o prieš 30 metų mes ėjome į kitokį karą už laisvę. Dabar reikia eiti į šį karą, ateiti čia, kur mūsų labai labai reikia. Mūsų visų reikia ligoninėje, visuomenės sveikatos biure ir kitur, kur žmonės dirba be poilsio ir savaitgaliais.

REKLAMA

Aš norėjau paskatinti kitus, nes tik būdami ten, kur reikia, mes galime pakeisti dalykus ir tai daryti visai nėra sunku. Susitelkusi bendruomenė yra stipri!

Labai džiaugiuosi, kad turiu „įpėdinių“. Prieš man išeinant, Kėdainių ligoninėje pradėjo savanoriauti Saulius, Ugnė ir dar keletas pasiryžusių tai daryti. 

Po kokių nors sukrėtimų gyvenime dažnai kažkas pasikeičia žmogaus viduje. Jūs tai galėtumėte pavadinti sukrėtimu? Ar kas nors pasikeitė Jumyse, Jūsų mąstyme po tų dviejų savaičių COVID‘o skyriuje?

Taip pasikeitė, kaip ir visiems dalyvavusiems ir dabar dalyvaujantiems kare.

Kaip ir minėjau, mano požiūris į gydytojus ir slaugytojas kiekvieną dieną keitėsi. Anksčiau juos tiesiog paprasčiausiai gerbdavau, o dabar – gerbiu su meile ir dėkingumu, žaviuosi jų drąsa, gebėjimu rimtoje situacijoje greitai priimti sprendimus, analizuoti. Mane stebina jų psichologijos žinios bendraujant su pacientais.

Ir aš supratau, koks trapus yra žmogaus gyvenimas.

Kartotumėte dar šią patirtį, jei turėtumėte galimybę?

Tikrai taip. Ir aš tą galimybę turiu ir tikrai planuoju dar ne kartą pagelbėti mūsų bendruomenei. Dabar jau žinau, kad ligoninėje ypač trūksta pagalbinių rankų savaitgaliais.

Ką po šios patirties keistumėte ligoninėje, sveikatos sistemoje?

– Žinojimas dalykų iš vidaus man padės dabartinėse pareigose sprendžiant kylančias problemas. Keletą buitinių didesnių ar mažesnių dalykų pavyko padaryti iš karto. Ką dar noriu padaryti, tai nedelsiant kreiptis į Gydytojų profsąjungą ir Vyriausybę dėl medikų, dirbusių COVID-19 skyriuje, nedarbingumo išmokų dydžio. Jis dabar yra neteisingas. Noriu padaryti ką galiu dėl geresnės jų situacijos.

Šiuo metu medikai net nebeprisėda pailsėti, todėl labai reikalingos pagalbinės rankos visur, kad sutaupytume medikams laiko tiesioginiam darbui – mūsų artimųjų gydymui. Svarbiausia, kad COVID-19 skyriuje dirba puiki medikų komanda, o jiems talkina savanoriai.

REKLAMA

Bet turbūt yra didelis skirtumas, kai ateini savanoriauti tik tam tikram laikui, kai žinai, kad po savaitės, dviejų ar trijų savaičių baigsi šį darbą ir paliksi tą naštą už durų, o ten dirbantiems gydytojams tai yra kasdienybė, kuri nežinia, kada baigsis. Jiems turėtų būti be galo sunku...

Kokiam laikui ateini, tokiam ir prisiimi tuos rūpesčius.

 

Nieko nedarau taip, tarsi rytoj čia jau nebūsiu, bet man, žinoma, atėjo ta diena, kai aš esu savo įprastame darbe, bet medikams ji dar toli.

O COVID-19 palatose tartum kitas pasaulis, kitas gyvenimo tempas.

Aš supratau, kad medikai niekada neišeina iš savo darbo vietų. Net kai jie grįžta namo pailsėti, mintimis jie lieka su savo pacientais palatose. Jie skambina, klausia savo kolegų – kaip vienas ar kitas, ypač sunkus pacientas jaučiasi, ar nepablogėjo. Jei ne, tai sako: „Ačiū Dievui, galėsiu pamiegoti.“ Bet jie nepamiega. Slaugytoja prasitarė, kad ir sapnuose ji budi palatose.

Didžiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į medikų psichologinę savijautą šiuo metu.

Ar pakanka ligoninėje savanorių šiuo metu?

Šiuo metu medikai net nebeprisėda pailsėti, todėl labai reikalingos pagalbinės rankos visur, kad sutaupytume medikams laiko tiesioginiam darbui – mūsų artimųjų gydymui.

Tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kokios yra dabar, sveikatos sistema laikosi vos vos.

Savanoris – tai mažiausias krumpliaratukas dideliame mechanizme, bet jis leidžia sistemai šitam visam dideliam mechanizmui suktis greičiau ir judėti lengviau. Ar jo reikia? Žinoma. 

Kodėl reikia savanoriauti?

Todėl, kad bet kuri gerai veikianti sistema – ar sveikatos, ar švietimo – tai ne pastatai, objektai ar vienos srities specialistai – medikai, pedagogai ar kiti darbuotojai. 

Gerai veikianti sveikatos sistema tai mes, žmonės, mūsų artimieji, gydytojai, slaugytojos ir visų mūsų bendras darbas kartu.

Gerai veikianti švietimo sistema irgi mes, mūsų žinios, vaikai, pedagogai ir visur kitur taip pat. Todėl ir reikia savanoriauti.

REKLAMA

O gal jūs norėsite savo vaikaičiams pasakyti, kad didžiausios pasaulinės pandemijos metu buvote pirmose gretose, fronto linijoje? Tai irgi motyvas.

Jei savanoriavimas  ligoninėje ar sveikatos priežiūros centre ne jums, galima savanoriauti globos namuose, padėti samariečiams, būti policijos rėmėju, Šaulių sąjungos nariu.

Mes visi turime būti įsitraukę į kažkurią sistemą ir jai padėti savo darbu, savo žiniomis, nes taip ir patys jaučiamės naudingi, įgauname neįkainojamos patirties, žinių ir naujų draugų. Bendras darbas labai suartina žmones.

Kas šiame kare su COVID-19 teikia vilties?

Labiausiai suteikia vilties tai, kad greitu laiku beveik visi medikai bus arba sugrįžę po ligos, arba paskiepyti. Ir kad netrukus bus paskiepyti mūsų senoliai socialinėse įstaigos ir juos prižiūrintys žmonės. Ir kad bus paskiepyti visi žmonės, kad ateis ir mūsų jaunų žmonių eilė ir tada gyvenimas grįš į savo vagas.

Dar teikia vilties žmonių noras bendrauti.

Įsiminiau vienos gydytojos žodžius: daug metų turėjau tradiciją gimtadienį švęsti išvažiavusi toli nuo namų, bet dabar, kai baigsis ši pandemija, NIEKADA per savo gimtadienį niekur nevažiuosiu, kviesiu visus artimuosius ir švęsime visi kartu.

Tikiu, kad mes daugiau bendrausime. Su kolege dar kovo mėnesį išeidami į pirmąjį karantiną surašėme kelis priesakus sau. Vienas iš jų – mes būsime geresni. Tikiu, kad būsime, ir tai teikia vilties.


Rašyti komentarą...
žinokite
2021-01-19 16:06:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Sveikatos sistemoje ne tik Lietuvoje , bet visoje Europoje turėtų būti toks pakitimas ; reikalauti vaistų ir gydyti sergančius nuo pirmos ligos dienos , o ne nuo tada kai žmogus pradeda merdėti. Vaistų yra , bet kodėl jie uždrausti , kodėl Italijos gydytojai pasirašę peticiją , gavo leidimą jais gydyti.Kodėl vyksta atviras susidorojimas su garsiais Prancūzijos mokslininkais , kurie siūlo vaistus ir sėkmingai jais gydė .Kodėl medikai tyli ir nuolankiai laukia vakcinos?
Atsakyti
0

S
Skaitytoja
2021-01-19 15:12:28
Pranešti apie netinkamą komentarą
Šaunuolis Paulius. Buvau susidariusi nekokią nuomonę apie Paulių, kaip politiką (iš nuogirdų). Ačiū Pauliui, kad daugiau tokių savanorių atsirastų.
Atsakyti
-1

SKAITYTI KOMENTARUS (2)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų