Kalbėdama su „BBC“ R. Gottemoeller sakė nejaučianti nerimo dėl galingų Rusijos tarpžemyninių balistinių raketų, kurios gali perskristi vandenynus ir suniokoti ištisus miestus. Ją neramina tik taip vadinami taktiniai branduoliniai ginklai. Kokie tai ginklai ir ar V. Putinas panaudotų juos, jeigu pradėtų jausti artėjantį pralaimėjimą šiame kare?
Taktiniai branduoliniai ginklai (tiesa, ekspertai pirmenybę teikia terminui „nestrateginiai branduoliniai ginklai“) yra gana mažo galingumo – jų jėga gali siekti kelias kilotonas ar net mažiau, rašo „The Economist“.
Kintamo galingumo amerikiečių ginklo B61-12 jėgą galima sumažinti vos iki 0,3 kilotonos, jeigu jį planuojama naudoti kaip taktinį ginklą. Tokia jėga yra maždaug penkiasdešimt kartų mažesnė už bombos, sunaikinusios Hirosimą galią. 2020 m. rugpjūtį Beirute nugriaudėjęs kelių tūkstančių tonų blogai saugotos amonio salietros sprogimas parodė, kokios tragiškos gali būti tokio sprogimo pasekmės. Tačiau taktiniai branduoliniai ginklai yra daug kartų silpnesni nei tie, kurie būtų naudojami kilus visaapimančiam branduoliniam karui.
Jungtinės Amerikos Valstijos Europoje įkurtose oro bazėse šiuo metu laiko apie 100 taktinių branduolinių ginklų. Esminė jų paskirtis – padėti NATO šalims atgrasyti priešininkus. Manoma, kad Rusija savo arsenale turi tūkstančius tokių ginklų. Maskvai jie yra būdas kompensuoti pažangios NATO konvencinės ginkluotės galią. Bet taktinių branduolinių ginklų karinė nauda yra gana ribota. Šiandieniniai įprasti (tai yra nebranduoliniai) didelio taiklumo ginklai yra labai tikslūs ir gali sunaikinti beveik visus taikinius, išskyrus giliai po žeme paslėptas vadavietes ir bunkerius.
Svarbu paminėti, kad šiame kare Rusijos naudojamos didelio taiklumo raketos dažnai nepasiekia savo taikinių, o ir jų atsargos dabar yra smarkiai išsekusios. Bet taktiniai branduoliniai ginklai nebūtų pats geriausias jų pakaitalas: reiktų panaudoti milžiniškus jų kiekius, kad būtų sukeltas ilgalaikis karinis efektas. Viename potencialaus Indijos ir Pakistano konflikto scenarijų tyrime buvo padaryta išvada, kad penkių kilotonų atominė bomba sunaikintų vos 13 tankų, jeigu jie būtų gana išsisklaidę. Bet kokiu atveju, Rusija jau nekartą pademonstravo savo negebėjimą naikinti judančius taikinius.
Labiau baiminamasi ne dėl galimybės, jog Rusija panaudos šiuos ginklus mūšio lauke, bet kad jie taps prievartos įrankiu. Christopheris Chivvis, kuris 2018–2021 m. tarnavo kaip vyriausias JAV žvalgybos pareigūnas Europoje, teigė, kad įvairiuose karo žaidimuose, vykusiuose po 2014 m. Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, Vakarų ekspertai ir karininkai, bandydami apžaisti Rusiją, pastebėjo, kad atliekant branduolinius bandymus arba detonaciją dideliame aukštyje, galima sutrikdyti ryšių tiekimą gana didelei teritorijai.
„Įsivaizduokite tokį sprogimą, dėl kurio visame Osle dingsta elektra“, – aiškino ekspertas. R. Gottemoeller atkreipia dėmesį į tai, kad toks išpuolis gali būti surengtas virš Juodosios jūros arba nusitaikius į kokį nors karinį Ukrainos objektą: „Jų tikslas būtų įbauginti ukrainiečius ir taip priversti juos kapituliuoti.“
Tiesa, tokį sprendimą būtų sunku suderinti su Rusijos skelbiama politika. Prieš kelerius metus ji pakėlė branduolinių ginklų panaudojimo slenkstį nuo „situacijų, keliančių grėsmę Rusijos federacijos nacionaliniam saugumui“ (2000 m.), iki daug griežtesnės pozicijos – agresijos atvejo, kai naudojama konvencinė ginkluotė ir iškyla grėsmė valstybės egzistavimui (2014 m.).
Tačiau gali būti, kad V. Putinas tapatina savo režimo išlikimą su visos valstybės išgyvenimu, todėl pralaimėjimą Ukrainoje jis gali suprasti kaip valstybės egzistencinį klausimą. Jeigu Rusijos kariuomenė patirtų dar didesnį sutriuškinimą pietinėje Ukrainoje, ukrainiečiai gali atsiimti Krymą. Tai galimai paskatintų V. Putiną imtis dar rizikingesnių veiksmų.
Ir ši rizika būtų milžiniška. Taktinis branduolinis smūgis į Ukrainos bazę ar virš Juodosios jūros taptų svarbiu įvykiu – pirmuoju branduolinio ginklo panaudojimu konflikte nuo 1945 m. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis sustabdytų Ukrainos kontrpuolimą. „Yra sunku įsivaizduoti, kad Rusijos branduoliniai išpuoliai sulaužytų Ukrainos ryžtą gintis“, – rugsėjo 14 d. paskelbtoje esė rašė generolas Valerijus Zalužnijus – vienas vyriausiųjų Ukrainos vadų.
Bet koks sprendimas nepaisyti branduolinio tabu sukeltų pavojų ir Rusijos santykiams su jai draugiškomis arba nei vienos pusės šiame konflikte nepalaikančiomis valstybėmis, tokiomis kaip Kinija ir Indija. Išpuolis prieš Ukrainą taip pat gali sukelti visiškai priešingą rezultatą nei tą, kurio nuo karo pradžios tikisi V. Putinas: į Ukrainą galėtų būti išsiųstos Vakarų pajėgos, pavyzdžiui, specializuotos radiologų grupės.
Reikia paminėti, kad V. Putinas, nepaisant jo potraukio diktatūrai, šiuo klausimu nėra vienintelis Rusijos sprendimų priėmėjas. Branduolinius portfelius, kuriais būtų perduodami įsakymai branduolinių raketų pajėgoms, nešiojasi trys pareigūnai: pats V. Putinas, gynybos ministras Sergejus Šoigu ir Generalinio štabo viršininkas, generolas Valerijus Gerasimovas.
Tiesa, sklando gandai, kad branduolinės pajėgos sureaguotų tik tada, kai užklausa būtų išsiųsta bent iš dviejų portfelių. Jeigu į tokį gyvybiškai svarbų signalą būtų neatsakyta arba jis būtų atmestas, V. Putino autoritetas būtų galutinai sužlugdytas.
Tiesa, mes daug ko nežinome. Ginčai dėl to, ar Rusija imtųsi branduolinių ginklų, pastaraisiais mėnesiais įgavo teologinį skonį. Vieni teigia, kad pavojus yra toks didelis, jog Vakarai turi įtikinti Ukrainos vyriausybę pradėti derybas, kol situacija netapo nekontroliuojama. Kiti atkerta, kad branduolinės rizikos perdėjimas tarnauja V. Putinui, nes jis atgraso Vakarus nuo pažangiausių ginklų siuntimo ir kartu neleidžia Ukrainai atkovoti visų savo teritorijų.
