Sovietmečiu „iškastruota“ visuomenė Lietuvoje vis dar mąsto ir elgiasi kaip vaikas. Tačiau galime pradėti keistis: kurkime visuomeninę žiniasklaidą, tobulinkime savivaldos rinkimus.
Apie lietuvius, nusivylusius politika ir politikais „Balsas.lt savaitė“ kalbasi su sociologu, habilituotu mokslų daktaru, Kauno technologijos universiteto profesoriumi Gediminu Merkiu. Jis Lietuvą lygina su motina, kuri nebemyli savo vaikų.
Parlamentarizmas vaisių nedavė
– Šalyje vis daugiau nusivylimo valdžia ženklų, vyksta masinė emigracija, vyrauja apatija – kaip šį reiškinį, kurį visi stebime, galima būtų išaiškinti, kur jo šaknys? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė G. Merkio.
– Pirmiausia, nusivylimas vien dėl to, kad neturime demokratijos ir parlamentarizmo tradicijų. Plastikinius langus, modernius televizorius turėti galime – tai paprasčiau. O parlamentarizmas – socialinis dalykas, taip lengvai neišsiugdo. Priežasčių, kodėl taip atsitiko, reikia ieškoti istorijoje.
Tarpukariu Lietuva buvo patriotinė valstybė, tačiau ne pilietinė. Sovietmečiu visuomeninės veiklos nebuvo. Tačiau problema didesnė: Josifas Stalinas – blogio nešėjas. Jis buvo neblogas selekcininkas. Tautinė bendruomenė buvo naikinama. Tačiau buvo naikinami tam tikrų pozicijų, visuomenės grupių atstovai. Tai prisidėjo prie to, kad dabar tos pilietinės visuomenės dar nėra.
Vien tik dėl to, kad mes padarėme rinkimus ir pagal tuos formalius požymius pripažįsta juos Vakarai, tai dar nereiškia, kad parlamentarizmas gyvuoja. Čia kaip koks ananasų auginimas. Lietuva – bevaisis medis. Aišku, nepradėsime dabar monarchijos išradinėti... Tad lieka vienas būdas: tobulinti parlamentarizmą.
– Iš tiesų Lietuva turi tobulą, modernią Konstituciją, aiškus valdžių padalijimas, nuolatiniai rinkimai, gausu partijų, politinių judėjimų, tačiau, jūsų akimis, ar esame užburtame rate?
– Pažvelkime į Lenkiją. Kai žuvo aukščiausia šalies valdžia, tauta susitelkė. Lenkai taip pat nelabai myli savo valdžią, mažai jų eina į rinkimus, tačiau juos ir valdžią sieja visai kitoks emocinis ryšys: jie atpažįsta save kaip etninę bendriją, turinčią nacionalinius interesus. Kai mus sulygini, toks žalias pavydas apima. O mūsų valstybę galime lyginti su motina, kuri nemyli savo vaiko.
Homo sovieticus neišnyko
– Ką čia ir dabar greitai galėtume padaryti? Mokslininkai yra konstatavę, jog pilietiškumas – dar neatrasta Lietuvos galia.
– Deja, niekas iki šiol nieko nebando. Praleidome ne vieną galimybę. Pradėti reikia nuo žemiausio lygio – savivaldos: seniūno, mero rinkimai. Jie su didele politika nesusiję, tačiau pradėję nuo apačios, žmonės galėjo nors kiek pramokti tos demokratijos. Koks pilietiškumas gali būti pas homo sovieticus?
Didžiulė demokratijos mokykla visuomenei būtų savivaldos rinkimai. Tik, žinoma, ne kokie nors imitaciniai.
Savivaldybių lygmenyje reikėtų klausti, balsuoti, ar reikia mūsų miesteliui autobuso linijos, kada ir kaip žiemą reikia valyti gatves, kada gesinti šviesas ir t. t. Tokie dalykai įtrauktų bendruomenę, priverstų sekti, kas vyksta aplinkui, padėtų suprasti, ką reiškia balsuoti, rinktis.
Lietuvoje būtina kurti visuomeninę žiniasklaidą, nes dabar spauda oligarchizuota. Visuomeninę žiniasklaidą Lietuvoje „įsukti“ galėtų žinomi, iškilūs, įvairių amžiaus generacijų žmonės. Ko verta spauda, jei ji rašo, kaip besišlapinantys pulkininkai krenta pro langus. Gyvybinga visuomeninė žiniasklaida – vienas iš chirurginių metodų, jei nenorime susinaikinti. Kol kas tematome ir girdime iš „skydinės“ transliuojamą informaciją, ne nacionalinį transliuotoją.
Galiausiai, Lietuvoje vis dar neveikia įstatymo viršenybės principas. Jei jo būtų laikomasi, tai daug ką keistųsi. Apie tai galima kalbėti valandų valandas.
Viltis – viršūnės
– Tačiau mūsų visuomenė iki šiol labai primityvi. Ji masto kategorijomis juoda − balta, geras – negeras, yra, neneikime, labai dogmatizuota. Gal viskas turi prasidėti „iš viršaus“?
– Išties liaudis pas mus labai ribota, mažai ką suprantanti, kaip trejų metų vaikas. Politinis sąmoningumas atsiranda tose šalyse, kur susiklosto palankios istorinės aplinkybės: pasisekė Amerikai, Šiaurės Europai.
Tų šalių visuomenės labai atvirai šneka apie savo socialines problemas: žmonės atpažįsta savo socialinius ir ekonominius interesus. Kitaip tariant, moka pasirinkti. Lietuvoje – ne.
Dar kartą sakau, kad mes neturime valstybės: teturime jos iškamšą arba imitaciją. Moderni valstybė turi sureguliuoti santykius tarp darbo ir kapitalo, tarp gamintojo ir vartotojo. Priešingu atveju – ji nereikalinga.
Tačiau lietuvių liaudimi netikiu: jie toliau emigruos, žudysis, išsitaškys avarijose, jokios gyvybingos organizacijos nesikuria, visuomeniniais judėjimai taip pat mažai tikiu. Tačiau tikiu, kad kai pasieksime tokią kritinę ribą, reformuosis ir evoliucionuos pats politinis elitas. Noriu tikėti, kad mūsų šalies lyderiai evoliucionuos ir viršūnės nukapos tas oligarchines bambagysles. Tada, reikia tikėti, tai persiduos „apačioms“.
Kalbant apie partijas – kaip bebūtų klaiku – tačiau Lietuvoje yra vienintelė partija, kuri turi aiškias vertybes ir principus (aš joms nepritariu) – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA). Partija turi aiškų elektoratą, turi aiškų politinį tikslą, t.y. aiškias politines, pasaulėžiūrines vertybes ir vykdo kryptingą politiką. LLRA dirba kaip traktorius: tiksi, aria. O kitų Lietuvoje veikiančių partijų identifikuoti nėra galima, jog tiesiog išsigimusios.
Žinoma, daug ką galėtų pakeisti prezidentė D. Grybauskaitė. Nors, prisiminus tai, kad spauda yra rašiusi apie jos kaip finansų ministrės veiklą A. Brazausko vyriausybėje, kyla įvairių minčių. Tad galime tik įtarti, kad prezidentė pati turi oligarchinį šleifą. Tačiau tai tik pamąstymai. Juk Jasiras Arafatas (buvęs palestiniečių lyderis – red. past.) iš pradžių taip pat buvo teroristas, o po kiek laiko išėjo į visai kitokį politikos lygį, kaip politikas evoliucionavo ir gavo Nobelio taikos premiją. Gal tai ir grubi analogija, tačiau norėtųsi, kad viskas pasikeistų.
