Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Balsas.lt savaitė“ tiria, kodėl Lietuvoje nebuvo suformuota už sunkius nusikaltimus nuteistųjų sušaudymo komanda. Prieš 11 metų Lietuvoje buvo panaikinta mirties bausmė Konstituciniam teismui pasisakius, kad pagrindiniame šalies įstatyme, garantuojančiame žmogaus teisę gyventi, nėra prielaidų taikyti tokią bausmę.

REKLAMA

Garsaus sovietų laikų Vilniaus kišenvagio Georgijaus Dekanidzės sūnus Borisas Dekanidzė nepriklausomoje Lietuvoje tapo paskutiniu mirtininku, kuriam buvo įvykdyta aukščiausia bausmė.

Kodėl šio gangsterio ir kitų pasmerktųjų paskutinės gyvenimo akimirkos tapo aukščiausio lygio valstybės paslaptimi? Juolab kad kai kuriose pasaulio šalyse net plačiųjų visuomenės sluoksnių atstovai gali stebėti, kaip vykdomas teisingumas.

REKLAMA
REKLAMA

B. Dekanidzės mirties bausmės įslaptinimas pagimdė iki šiol tebesklandančius gandus ir mitus, kurie kenkia mūsų valstybės prestižui ir tarptautiniam įvaizdžiui. Tai suteikia progos įvairiems apsišaukėliams ekstrasensams teigti, kad jo kapas tuščias, o jis pats gyvena vienoje iš Vakarų valstybių.

Pugačiovo bokšto paslaptys

Apie tai, kaip buvo įvykdyta paskutinė nepriklausomoje Lietuvoje aukščiausia bausmė, šiandien iki menkiausių detalių galima sužinoti ne kur kitur, o... Maskvoje.

Tereikia iš anksto užsiregistruoti, kad nori dalyvauti ekskursijoje į netoli Kremliaus esančio Butyrkų kalėjimo Pugačiovo bokštą, kur kruvinasis konvejeris pradėjo veikti dar 1937 metais.

Ilgametis Butyrkų kalėjimo budelis, prisistatantis atsargos pulkininku Piotru Ivanovičiumi, geriausiai žino Pugačiovo bokšte esančio Šeštojo koridoriaus, kur buvo įrengtos mirtininkų kameros, slaptavietes, nes pradėjo vykdyti „socialistinio teisingumo“ aktus dar Josifo Stalino laikais, o baigė Boriso Jelcino valdymo metais.

REKLAMA
REKLAMA

Anot Butyrkų kalėjimo viršininko Genadijaus Oreškino, Maskvoje buvo vienas iš 17 sušaudymo punktų, išbarstytų visoje Sovietų Sąjungoje. Tad pasakojimus apie mirties bausmes Lubiankos požemiuose ar GRU (Vyriausioji žvalgybos valdyba) krematoriume jis laiko rašeivų prasimanymais.

Šiuo metu veikia tik 2 sušaudymo punktai  – Taškente ir Minske. Baltarusijos sostinėje, anot G. Oreškino, būdavo „aptarnaujami“ ir nuteistieji mirties bausme iš sovietų Lietuvos. Estams buvo priskirtas garsusis tuometinio Leningrado kalėjimas „Kresty“. Latviai kursuodavo tarp Minsko ir Leningrado.

Kruvinasis trečiadienis

Anot P. Ivanovičiaus, Maskvos Butyrkų kalėjimo Pugačiovo bokšto vadinamajame šeštajame koridoriuje būdavo neįprastai tylu. Mat mirtininkai liguistai reaguodavo į menkiausią krebždesį, o kai kas, neišlaikęs bausmės laukimo įtampos, „pertempdavęs nervus“.

REKLAMA
REKLAMA

Pagal reglamentą sergančių pasmerktųjų nebuvo galima sušaudyti, tad tekdavę juos bent kiek apgydyti Butyrkų kalėjimo ligoninėje. Kad nesutriktų darbo grafikas, P. Ivanovičius, apsiavęs sportiniais bateliais, mėgdavo vakarinius pasivaikščiojimus šeštuoju koridoriumi, kur, pravėręs mirtininko kameros akutę, ilgai studijuodavo būsimąją auką, ar ši lemtingu momentu nežada iškrėsti išdaigos.

Pagal seną NKVD tradiciją ne tik Maskvos Butyrkose, bet ir visuose SSRS sušaudymo punktuose mirties bausmė būdavo vykdoma tik trečiadieniais. Jokią kitą savaitės dieną vadinamosios sušaudymo komandos būdavo neįmanoma priversti dirbti.

P. Ivanovičiaus žodžiais, trečiadienio nakčiai reikėdavo užsakyti krematoriumą, kuris pagal darbo pasiskirstymą priklausė tik KGB dispozicijai. Čekistai privalėjo užtikrinti paskutinius pasmerktųjų pėdsakus šioje žemėje ir savo paslaptimis su niekuo iki šiol nesidalija.

REKLAMA
REKLAMA

Būtent Butyrkų Pugačiovo bokšte nutrūko ir Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio, kuris iki mirties – 1954 metų lapkričio 26-osios − buvo prieš okupaciją kovojančios valstybės vadovas, faktiškai ėjęs šalies prezidento pareigas, gyvybė.

KGB stilius

JAV tiriamosios žurnalistikos meistras Peteʼas Earley daugelį kartų kalėjime susitiko su nuteistu iki gyvos galvos buvusiu Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kontržvalgybos SSRS ir Rytų Europos šalyse skyriaus šefu Aldrichu Amesu-Ricku. Pastarasis keliolika metų sėkmingai šnipinėjo KGB naudai ir sovietams išdavė per 15 „kurmių“, amerikiečiams pardavinėjusių KGB bei GRU paslaptis.

Dešimt iš jų buvo nuteisti mirties bausme, tarp jų ir vadinamasis CŽV briliantas – GRU generolas leitenantas Dmitrijus Poliakovas, su JAV specialiosiomis tarnybomis slapta bendradarbiavęs beveik ketvirtį šimtmečio. Aukų sąrašas būtų buvęs ilgesnis, bet KGB pulkininkui Olegui Gordijevskiui paskutiniu momentu pavyko ištrūkti iš Sovietų Sąjungos.

REKLAMA
REKLAMA

Rickas kalėjime atskleidė žurnalistui P. Earley KGB veiklos stilių. Kaip teigė parsidavėlis, sovietai už paslaugas jam atseikėjo net 2 mln. JAV dolerių, o gyvenimo būdas ne pagal pajamas galop vyrą pražudė. Per vieną iš konfidencialių susitikimų su KGB ryšininku, dirbusiu SSRS ambasados Vašingtone patarėju, Vasilijumi Čiuvychinu Rickas pasiteiravo, kaip Maskvoje įvykdoma mirties bausmė jo išduotoms aukoms.

Anot V. Čiuvychino, mirties bausmė sovietų išdavikams įvykdoma iškart po nuosprendžio paskelbimo, nelaukiant paduotos apeliacijos svarstymo, o visi dokumentai sutvarkomi vėliau atgaline data. „Socialistinis teisingumas“ būdavo įgyvendinamas SSRS KGB centrinio pastato rūsyje, kur budelio pareigas atlikdavo garsusis Palas Palyčius – subtilus psichologas ir taiklus šaulys.

Vadinamajame priešpirtyje nusirengusiam pasmerktajam jis nusitaikydavo į pakaušį taip, kad būtų visiškai sutrupinti veido kaulai. Tai būtina, kad Maskvos krematoriumo darbuotojai negalėtų atpažinti KGB aukos. Tą pačią naktį pelenai būdavo išbarstomi pamaskvės dykvietėje, specialiai paskirtoje ir aptvertoje vietoje, kurios dislokacija buvo žinoma tik Palui Palyčiui, nes jam KGB patikėjusi ne tik egzekuciją, bet ir paskutinį jos aktą – pelenų laidotuves... konservų dėžutėje.

REKLAMA
REKLAMA

Paslaptis be paslapties

Kaip prieš kurį laiką žurnalistams pasakojo Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus pavaduotojas Jonas Malaškevičius, betarpiškas įvykių liudytojas, paskutinė mirties bausmė nepriklausomoje Lietuvoje „Vilniaus brigados“ gaujos lyderiui B. Dekanidzei 1995-aisiais buvo įvykdyta aukščiausio lygio profesionalų, nes bet kas tokiai užduočiai negalėtų tikti.

Tačiau jis negalėjo atskleisti, kas ir kokiomis aplinkybėmis įvykdė nuosprendį, nes šie pareigūnai yra gyvi. Be to, valstybei rūpi, kad būtų užtikrintas ir jų artimųjų saugumas bei ramybė.

Tačiau iš kur tik šeštus metus tebegyvuojančioje nepriklausomoje Lietuvoje galėjo būti suformuota aukšto profesionalaus lygio sušaudymo komanda?

Kaip teigia Lietuvos vidaus reikalų sistemos veteranai, pastangų atkurti sušaudymo punktą Vilniuje, kuris „aptarnautų“ Baltijos šalis, sovietiniais laikais būta ne kartą, tačiau šios priedermės kategoriškai kratydavosi visi be išimties LSSR vidaus reikalų ministrai, nepaisydami net bausmių partine linija.

REKLAMA
REKLAMA

Dėl šios priežasties metų metais nuteistieji aukščiausia bausme būdavo vežami į Minską. Nesėkmingai bandyta vietinių jėgomis įvykdyti mirties bausmę ir B. Dekanidzei. VRM pareigūnams buvo gerai žinoma anuometinė „Vilniaus brigados“ įtaka valdžios sluoksniuose, tad anksčiau ar vėliau nusikaltėliai būtų sužinoję sušaudymo komandos sudėtį ir atkeršiję už savo vadeivos mirtį.

Mirties bausmė B. Dekanidzei buvo įvykdyta 1995 metų liepos 12-ąją. Ta diena buvo kaip tik trečiadienis. Tad ar taip jau sunku nuspėti, kaip ir iš kur Vilniuje atsirado aukšto profesionalaus lygio sušaudymo komanda?



TIK FAKTAI

Ilgametis Butyrkų kalėjimo budelis P. Ivanovičius teigė, kad kandidatus į sušaudymo komandą atsirinkdavo iš sovietų armijoje tarnavusių šauktinių, „išstudijavęs gilias psichologines savybes“, o kartais – iš milicininkų. Buvo atvejis, kai į budelius įsiprašė iš Maskvos universiteto išmestas studentas – filosofas.

REKLAMA
REKLAMA

Pagrindiniai budelio bruožai: šaltakraujiškumas ir taiklumas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų