Skvernelis: Baltarusijos balionus reikia numušti bet kokia kaina

„Tai jeigu pasakei, kad aš mušiu (balionus – ELTA), reikia numušti, nesvarbu kokia kaina. Bent kelis tokius pavyzdžius parodyti. Toliau, aišku, yra kiti dar spaudimo būdai: ir ekonominiai, (…) kurie dar yra išlikę ir pakankamai rimti“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo S. Skvernelis.

Anot jo, svarbiausia yra mėginti įvairius sprendimų būdus, net jei jie ir nesuveiktų. Pasak jo, tai svarbu tam, kad partneriai Europoje pamatytų, jog Lietuva pati stengiasi tvarkytis su problema.

„Jeigu tu darai kažką tai, o ne lauki, kad kažkas už tave padarys. Ir, išmėginęs visus būdus, savo partneriams pateiki priemones ant stalo ir sakai: „Žiūrėkite, mes viską padarėme. Tiek numušėme. Uždarėme sienas, darėme atsakomąsias ekonomines priemones. Variantų nėra.“ Skambutis draugui: „Padėkite mums.“ Ir manau, kad partneris tikrai turi galią šiandien padėti“, – tikino Seimo narys.

Sveiki, pone Skverneli, tai truputėlį užsiminiau įžangoje apie situaciją LRT: 50 proc. plius vienas balsas taryboje, naujas generalinis direktorius – be jokių argumentų. Na, man atrodo, kad iš esmės, įsivaizduojant bet kokį vadovą, tu padarai tokį nuolankų uodegos bučiuotoją Tarybos nariams, kuris, gink Dieve, bijo jiems kuo nors neįtikti, nes tą pačią sekundę gali būti atleistas. Tokia yra dabar kuriama situacija.

Čia yra primityvumas politinis. Atrodė, kad po 35 metų jau mes pamiršome tas istorijas, bet tai yra politinis primityvumas. Kiekviena valdžia, kokia ji bebūtų, ar tai Skvernelio vyriausybė, ar Šimonytės, ar dabar Ruginienės, ar dar kažkieno bus, nebus laiminga LRT žiniasklaida, kaip ir kita, nes žiniasklaidos prigimtis yra kritikuoti, niekada nerodys ten tų gerų darbų. „Kas geresnio, premjere“ – tokių laidų nebebus, tikiuosi, mūsų gyvenime daugiau nei vienos.

Tai visi buvo nelaimingi. Bet visi – tas nelaimingumas susijęs su tuo, kad tiesiog tu supranti, kad tai yra misija žiniasklaidos. Tu gali būti viduje nelaimingas, piktas, nepatenkintas, bet: LRT kviečia visų politinių partijų atstovus, jeigu tiktai tu nori šnekėti, neriboja nieko – parlamentinių bent jau – tai yra nepriklausomi žurnalistai. Jeigu dabartiniai politikai, kurių tikslas valdančiosios daugumos yra vienas – atvirai, čia ne auditas tas, tiesiog manipuliuojama auditu.

Tokių auditų, tokių išvadų bus lygiai taip pat, kaip reikės balandžio mėnesį pristatyti valstybės auditui – vyriausybės įgyvendinimo priemones visas audituoti. Tai bus panašūs atsakymai, jie yra standartiniai: tai yra noras pakeisti vadovybę.

Gal, aš nesiginčiju, nori – pasikeisk vadovę, bloga, gera – čia jūsų reikalas, bet jūs griaunant sistemą. Ir iš tikrųjų, po kiekvienų rinkimų atsiras taip, kad bus keičiamas vadovas. Bet vienas yra esminis dalykas: žurnalistų nepakeisi. Matyt, dabartinė dauguma galvoja, kad vadovė, ponia Monika Budrienė, sėdėdama savo kabinete, žurnalistams sako iš ko imti interviu, kokią temą daryti.

Ką kviesti Jakilaičiui į „Forumą“, pavyzdžiui.

Tai yra absurdas, absurdas. Ir žurnalistų tu taip neužčiaupsi. Nesvarbu, koks vadovas bus, bet administracine prasme – taip, biudžetas ir vadovas reiškiasi, kad tu gali manipuliuoti.

Tiesiog tu nebegalėsi savo funkcijų vykdyti. Jeigu mes norime padaryti lenkišką variantą, o ten taip yra, buvo PiS'as – aštuoni metai buvo propagandinis skandalas vyriausybės atėjo Tuskas – nušlavė viską.

Visus ištaškė.

Be skrupulų, ir žurnalistus išvijo. Dabar yra kitas propagandinis kanalas. Ką bešnekėtų, bet rodo grynai gerus darbus valdančiųjų. Ir kala kiekvieną dieną tą patį PiSą. Tai, jeigu mes to norime, kad kas keturi metai nacionalinis transliuotojas keistų savo aprangą, antpečius ar kepurėlę – čia didžiausia klaida ir didžiausia klaida. Ir man aišku, džiugu, kad net ir komercinė žiniasklaida, kuri tikrai konkuruoja ir tikrai yra kur konkuruoti.

Aš manau, kad jeigu norima tobulinti LRT veiklą, reikėtų kalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra ydinga galbūt: reklama, vadinasi ne reklama LRT, ten yra socialiniai tam tikri dalykai arba anonsai tam tikri. Bet suprantam, kad yra konkurencija su komercine televizija. Išspręskime šituos klausimus, kad komercinės televizijos tikrai būtų, nes jiems reikia užsidirbti, jie negauna iš biudžeto ir nekonkuruotų su LRT jokiame lauke. Tai čia bus esminė reforma, o ne pakeisti vadovybę, kad politikai galėtų kaitalioti.

LRT finansinė galia ar jų svoris rinkoje, žinoma, yra diskutuojamas klausimas, nes LRT yra labai galinga, labai didelė.

Bet ir misiją turi kitokią. Kas rodys kokį nors Sausio 13–osios minėjimą? Arba maldos pusryčius sekmadienio, penktadienio, kur buvo – niekas. O tai yra kaštai.

Na, ir brangi dokumentika ir daugelis kitų dalykų – švietimas visuomenės. Dar grįžtant prie tų pataisų, tai ar tai yra situacija, kai sutapo Prezidento, socdemų ir Žemaitaičio interesai?

Manau, kad taip. Idealioji sutaptis. Teisėje būna idealioji sutaptis. Ir šiuo atveju sutapo interesai. Aš visgi galvoju, kad gal mažiausiai Prezidento.

Ar tikrai jūs taip galvojate?

Bent jau aš neturiu tikrai tų giluminių, sakykime, priežasčių.

Ar jūs galvojate, kad skiriant savo patarėją valstybės kontroliere nebuvo aptartas ir šis planas, kad reikėtų pasižiūrėti? Na.

Aš nenoriu tikėti, kad Prezidentas toks yra kerštingas. Jam dabar gi jokio skirtumo nebėra. Kadencija paskutinė. Dabar reikia tiktai nedaryti galbūt tokių klaidų, kurios matome, kad kenkia Prezidentui. Ir tikrai būti Prezidentu virš politinių partijų.

Aš nenoriu apie kerštingumą čia labai plėstis, bet jums pasakysiu vieną dalyką: žinoma, viena kino pasaulio figūra sėkmingai praėjo du ratus gauti Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Bet kadangi jos organizuojamas festivalis buvo pirmasis ar vienas pirmųjų, atsisakęs prezidento globos, Prezidento atstovai darė viską, kad ji tos premijos negautų.

Ir negavo.

Mes nežinome. Nežinome, kuo tai baigsis. Bet vat, apie kerštingumą.

Na, jeigu tokia yra pozicija, tada...

Įsivaizduojate, Nacionalinė kultūros ir meno premija yra pastatoma prie politinės darbotvarkės.

Na, aš suprantu, visi mes turime tokias užkepusias emocijas. Būna, mes su prezidentu, kai dirbom, aš ten neatleidau Narkevičiaus, jis nepaskyrė Luko Savicko be jokio argumento iš to tokio – kažkaip parašė tada, pasakė 1:1. Na, 1:1, tai gali būti trumpalaikiai, sakykime, kažkokie emocijų iškėlimai, bet Prezidento misija – jis aukščiau. Tu turi suvokti, na, kritikuoja, ar be pagrindo tas buvo protestas?

Jeigu nebūtų Prezidentas to pono, kuris trumpai buvo ministru paskyręs, tai turbūt nebūtų visos tos istorijos ir buvę. Bet viskas ėjo nuosekliai, ėjo nuosekliai. Ir galėjo vasarą pasakyti, kreiptis į tautą Prezidentas ir pasakyti: „Na, antrą kartą nedarysime mes tos klaidos.

Aš reikalauju iš koalicijos kitokios sudėties, – bet ne, – tiesiog galvojau, kad žinote suvirškins viską.“ Kaip Juršėnas pasakė tokią frazę: „Chrestomatinis dalykai per šiuos metus įvyko. Rinkėjai mums viską atleis. Tu gali apgauti rinkėjus, gali laikyti juos kvailais ir mums viską atleis.“ Matome, kad neatleidžia rinkėjai. Ir dar čia dabar tik sociologiniai tyrimai yra tokie emociniai.

Prasidėjo inercija, kai prasideda inercija žemyn – labai sunku. Čia yra, reikia žiūrėti ilgalaikesnėje perspektyvoje.

Ir matote, dar kas man toksai, žinot, primityvumas. Man sunku suvokti stebint Socialdemokratų partiją. Penktadienio Seimo pirmininko pareiškimas apie reitingus, jų kritimą. Sako: „Priimsim biudžetą ir mūsų reitingai kils į viršų.“ Na, vėl galvoja, kad pavyks pigiai nupirkti tautą, bet taip nepavyks, be biudžeto...

Ten nieko tokio ypatingo kuo nupirksi, nebent ten kokią „Fegdą“, keliukus. Dar ką.

Ten yra viskas, kas įtvirtinta įstatymuose nieko daugiau. Pensijų ambicingas pakėlimas gavosi įstatymiškai atlyginimai tai yra pasityčiojimas 0,7 proc., o bazinė dalis.

Nekalbant apie pareigūnus.

Ir visa.

Ir taip toliau.

Plius, nepamirškime, kad nuo sausio 1–osios mokesčiai pareis kiti. Tai pirmiausiai pajaus daugiabučiuose namuose gyvenantys žmonės dėl šilumos ir visų kitų dalykų, nekilnojamas turtas tas pats, toks iškraipytas, bet vis tiek jis ateis.

Tai negi reikia galvoti, kad tu tokiais populistiniais dalykais sugebėsi žmonėms pasakyti, kad jūs nematykite tų klaidų arba tiesiog nematyti to neprofesionalumo ir nekompetencijos, kuri akivaizdžiai šiandien bado akis ir sunku suvokti, kodėl taip yra. Negi nėra žmonių, negi nėra noro ir ryžto pasirinkti iš tikrųjų kompetentingus ir profesionalius?

Čia yra turbūt yra du keliai, kalbant apie kompetenciją. Tu, naudodamasis situacija, kad neturi kompetentingų žmonių, gali plėsti partijai prijaučiančių, o gal net būsimų partiečių ratą, į pareigas traukdamas savo kažkokius pažįstamus, profesionalus ir taip toliau. Arba ieškoti super lojalių viduj. Tai socdemai pasirinko antrą kelią. Tai akivaizdu. Jie neplečia savo rato specialistų. Jie ieškosi viduj, kurie turėtų kuo raudonesnę kepurę.

Taip, tai akivaizdu. Vėlgi, nepriklausomai nuo to, kokia karta valdo šią partiją. Deja, bet tai yra pagrindinis bruožas ir noras įsileisti kažką iš šalies. Tai tas iš karto paskęsta intrigose ir kažkur tokiose įtampose.

Socdemai, pažiūrėkit į tą patį Brazauską ir į finansų ministrę Dalią Grybauskaitę. Tai pats girdėjau pasakojant Algirdą Brazauską, sako: „Susitinku, – nes ji buvo prieš tai viceministrė, sako – sutinku, žmogus be darbo, – sako, – su tokia kompetencija, – ateik, sakau.“ Taigi ji nebuvo partinė jokia. Ir čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių.

Buvo partinė, bet kitokia.

Turiu omenyje partinė socdemų prasme. Taip.

Kadangi, kalbant apie tą patį Brazauską, ir suprantama, dabar galime istoriškai lyginti, matėm, kaip jis tikrai nelabai komfortiškai jautėsi prezidentūroje būdamas, nes tikrai ne to, ne to.

Ne to sukirpimo.

To sukirpimo žmogus yra. Bet, būdamas ministrų kabinete, tai aš tą irgi chrestomatinę frazę prisimenu jo, kada rinko, mums tada buvo aktualu, kas bus vidaus reikalų ministras. Jis visą laiką ta tema galvodavo, tai kai pasakė apie vieną, kurį buvo po to paskyręs, sakė: „Tai jaunas, perspektyvus žmogus, – jam, aišku, buvo apie penkiasdešimt, – jaunas, perspektyvus žmogus.“

Žiūrint su kuo lyginsime.

Turintis vadybines kompetencijas. Iš tikrųjų, taip ir buvo. Atėjo žmogus iš šalies.

Apie ką jūs kalbate?

Aš dabar galiu kalbėti apie... Kaip nebūtų keista, apie Gintarą Furmanavičių. Šiandien tos transliacijos, kas iš jo lūpų sklinda...

Jo, jo...

Sunkiai suvokiamos, bet tuomet mūsų sistemai tai pažangesnei vidaus reikalų sistemos daliai, policijos daliai – tai buvo šviežio oro gurkšnis. Žmogus, atėjęs su kitu mąstymu, su kita kompetencija. Tai va tokie pavyzdžiai, tokie ministrai buvo renkami. Tai dabar kas yra? Aš nežinau, kodėl tokį pasiėmė. Matot, buvo argumentai tokie: imkim kokius nors prastesnius, kad patys gerai atrodytume. Arba kažkas pamirš. Jei Skvernelis trukdo, išmeskime į opoziciją, ten juos visus pamirš. Na. Nepamiršta.

Na, pabandykime įsivaizduoti hipotetinę situaciją. Politinė valia yra. Ir man atrodo, čia tie visi pokalbiai apie žodžio laisvę iš Prezidento pusės yra truputėlį maskavimas, nes yra senas planas: buvo kandidatas, nepavyko jiems su savo kandidatu į LRT generalinius direktorius, nes tuo metu nebuvo pasikeitę dar tinkamas kiekis tarybos narių.

Dabar jau yra tas tinkamas kiekis pasikeitęs tarybos narių ir taip toliau. Na, tas planas yra senas – perimti kontrolę. Na ir pakeičiamas įstatymas, susirenka taryba, balsuoja, paskiria kokį nors, nežinau, politologą, dirbusį Prezidento štabe, toli ieškoti nereikia, ar dar ką. Na ir viskas pradeda po truputėlį keistis. Kaip čia mes atrodytume? Eina valstybė į pirmininkavimą Europos Sąjungoje, socdemai koalicijoje su antisemitu apriboja žiniasklaidos laisvę ir Lietuva ateina pirmininkauti Europos Sąjungai.

Tai įsipieš į bendrą paveikslą. Prie tokio chaoso, ką mes dabar turim su vykdomąja valdžia? Tiesiog tai būtų dar vienas žingsnis. Man kartais dabar atrodo, kad atėjo tam tikras lūžio taškas, kai socdemų partijos, matyt, bendruomenėje didžioji dalis, turinčios įtaką, nusprendė, kad viskas, kas dabar bebūtų, toliau mums nusispjaut.

Trys metai liko ir darykim tai, ką, kokios ten? Aš sakau, kad materialinės naudos galima išpešti. Kažkokius savo tuos lojalius žmones statykime į pozicijas. Ieškokime kitokių būdų įsitvirtinti. Ir kas bus, tas bus po trijų metų – nors ir tvanas.

Tai lyg ir atrodo, kad tas toks lūžio taškas peržengtas, nesvarbu nei reputacija, nei kaip mes atrodysime, nei ką mes padarysime. Net ir ta pati ekonomika. Turbūt, vėlgi, aš čia esu opozicijos atstovas, bet atmetus, kad aš esu opozicijos buvęs ministras pirmininkas, taigi ir ne vienas toks yra mūsų frakcijoje bent dar vienas yra, ir tą patį rodo, kalba Valstybės kontrolė, Lietuvos bankas: galas bus mums 2028 metais. 2027 metais tas galas prasidės, jeigu nebus esminių pokyčių.

Ekonomikos augimas, kas yra prognozuojamas, nesugebės uždengti skolos administravimo kaštų. Tai reiškia, kad žmonės tegul pasižiūri 2027–28 metų, kadangi trimetis biudžetas, nėra projektuojamos viešajam sektoriui nė vieno euro didesnės išlaidos, nes turi galvoti šiandien priimti sprendimus, kaip tu uždirbsi į valstybės biudžetą daugiau, ieškoti nestandartinių sprendimų, kurie galbūt Excelio lentelėje atrodo visai kitokie.

Jie griauna tą lentelę, bet jeigu šito žingsnio nedarysi, viešasis sektorius sustos, mums bus labai blogai. Bet šiandien apie tai nekalbama. Norma pasikeis, LRT vadovai pasikeis. Tai LRT rodys tą propagandą valstybinę, sakykim, tuo metu, bet kas ją žiūrės?

Ne, tai rasi tų žmonių, kurie darytų tas laidas. Čia nėra problema, man atrodo, na, kažkiek žiūrės, kad tai turėtų kažkokį poveikį, man atrodo čia, bet dar didesnė rizika...

Žmonės supranta tą tokį, atsiprašant, išsireiškimą „falšyva laida“. Prisiminkime „Kas geresnio, premjere?“

Na taip.

Na ir ką?

Liūdna.

Liūdna.

Buvo liūdna.

Buvo labai liūdna.

Tiesą sakant, iki šiol prisimenu, jog kažkokioj sodyboj filmuota, sėdi Šleževičius su kažkokiu treningu, pasakojo, kaip grybavo. Kažkokia, klausykit...

Dabar yra alternatyvių šaltinių. Tada buvo „Panorama“ ir žinios. O dabar yra. Tai tu žiūrėsi alternatyvius šaltinius, ir dabar žmonės žiūri, jie gali pasirinkti ne LRT, OP TV gali žiūrėti arba ten kokį nors komentarų TV. Ir žiūri.

Ir kai kurie žiūri. Grįžtant prie to suktuko, dabar apie spirales madoje kalbėti, kažkokius failus ir taip toliau. Bet, kalbant apie apie tą suktuką, į kurį galima įsukti tokiais sprendimais. Čia man iškyla Konstitucinio Teismo analogija, kaip paskyrė Šedbarą, kuris, akivaizdu, yra labiau atitinkantis kriterijus negu Sabatauskas, bet irgi partinis.

Stasys Šedbaras, pats buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, teisėjas, prokuroras, ministras, visa kita, atitinka reikalavimus tikrai, bet partinis. Paskyrė. Kitas – Sabatausko paskyrimas – jau net ir kriterijų turbūt neatitinka, bet jau jie rodo: „Žiūrėkit, jūs darėte su Šedbaru.“ Lygiai tas pats bus su LRT. Dabar paskirtų kokį nors, susijusį su kažkuo, tai kitas paskyrimas bus partinis. Ateis konkrečiai koks nors buvęs patarėjas ar dar kas nors ir vadovaus. Ir bus tokiu būdu per keletą ciklų bus iš esmės sunaikinta visa...

Taip, po trijų metų ateis kita valdžia ir ji natūraliai turės taisyti tai. O kadangi, žinote, jau kaip padaryta patogi situacija, tai kam taisyti? Tiesiog savo partinį paskirti.

Žinoma.

Ateis kito Konstitucinio Teismo teisėjo skyrimas, vėl bus tas pats daroma. Nesvarbu, kokia politinė jėga gali būti. Galime sakyti: „Žiūrėkite, jau du yra partijos atstovai“, – tai mes Konstitucinį Teismą taip pat menkiname. Taip, Stasys Šedbaras atitinka visus kriterijus ir daugiau, bet dabar turim pavyzdį, kur kriterijų neatitinka, bet yra lojalus žmogus. Aš sakau: už viso gyvenimo nuopelnus partijai Juliui Sabatauskui šita pozicija yra paskirta, padovanota, sakykim, taip. Tai čia irgi tai susiję su tais platesniu mastu. Aš niekad, kaip Seimo pirmininkas, tokios kandidatūros nebūčiau teikęs.

Apie oro balionus antrai mūsų pokalbio daliai. Tai, kas vyko naktį į šeštadienį, mes dabar kalbamės šeštadienį, kas vyko praėjusią naktį? Na, Krizių valdymo centro vadovas, man atrodo, tai pasityčiojimu ar kažkaip panašiai, cinišku pavadino. Ir akivaizdu, kad niekas nesuveikė, nes tokia apimtimi dar jų niekada neleido. Ir panašu, kad leido tyčia, kad jie skristų, skaičiavo tą balistiką, trajektoriją, oro sroves ir daug ką tyčia, kad skristų ten, kur kelia didžiausią pavojų.

Taip, tai yra akivaizdu. Ir jeigu dar prieš kokius 3–4, gal prieš mėnesį, bendraujant su žmonėmis, kurie yra tam tikroje grupėje krizių valdymo, tiesiog dar patys aukščiausi pareigūnai įtikinėjo ir bandė įtikėti patys, kad tai yra tiesiog kontrabanda, nors jau tuomet aš sakiau ir rašiau, kad tai yra ne kontrabanda ar kontrabanda pasinaudojama yra režimo daryti poveikį. Dabar akivaizdu, kad tai nieko bendro su kontrabanda neturi.

Tikrai, čia daug ir priemonių padaryta ir Lietuvos pusėje, turbūt nebėra labai šiandien daug norinčių pagauti tuos krovinius čia mūsų pusėje, tiesiog yra moksliškai, kadangi ir tada buvo daroma, paskaičiuojama labai aiškiai, čia pats kontrabandininkas to nesuskaičiuos, pripučiamas atitinkamas kiekis oro, padaromos tam tikros skylės, žymos ir metrologiškai tie balionai nukreipiami praktiškai į tą tašką, kur nori.

Tai rodoma, kad tiesiog, kad žlugdytų mūsų valstybės patikimumą, gebėjimą apsiginti. Ir man atrodo, kad jau mes matėme ir žiniasklaidos skelbiami jau turistai, kurie patekę į tokią situaciją sakė: „Daugiau į Vilnių negrįšiu.“ Tai laiko klausimas, kada pasidarys tikrai tam tikra griūtis ir jau atskiros aviakompanijos daro protingai, aš irgi dėkingas, nes būčiau neišskridęs į Krokuvą ir neparskridęs.

Paankstino skrydį.

Dienos metu daro, bet kas garantuotas, kad jie taip nepradės dieną leisti. Kodėl gi ne? Kam čia tomis naktims slėptis? Kadangi režimas šiandien tyčiojasi iš mūsų valstybės.

Na ir išeitis Galima turbūt pasiekti kažkokio efekto sunaikinti tuos taikinius kelis tikrai yra būdų. Jie santykinai gan brangūs, ne tiek efektyvūs, bet yra, kad nusileistų bent vienas keletą tų dėžių ant žemės. Kaip jūs nuspręstumėte, jeigu būtumėt sprendimų priėmėjas?

Aš manau, kad jau buvo padaryta klaida, bet gal prie jos negrįžkime, kadangi nebuvo pasiruošta uždarymui sienos ir vilkikų, dalies vilkikų, aišku, tokių skaičių nėra skelbiama, bet jau yra problema. Jos galėjo nebūti.

Dalis tų vilkikų įmonių, tarp kitko, irgi ten jos dirba anoje pusėje, tokiu būdu pelnosi iš sankcijų irgi. Na.

Šiuo sprendimu mes įvartį prasileidome dar vieną, kurio galėjo nebūti. Tai sienos uždarymas – tikrai radikalus sprendimas, bet tą reikėjo padaryti iš tikrųjų gaunant palaikymą Latvijos ir Lenkijos, paprašyti tiesiog, susitarti, prašyti solidarumo bent mėnesiui tą veiksmą padaryti. Suprantu, kad sunku mums su kaimyninėmis valstybėmis, bet šiandien lenkai susitvarkė su tuo gyvųjų migrantų siuntimu, kur buvo tikrai ten karo stovis. Latviai kol kas turi, švelniai tariant, kiaurą sieną su Baltarusija, bet reikėjo prašyti to. Tada reikėjo jau nesakyti, kad mes numušinėsime, bet jeigu tu pasakei, o buvo pasakyta labai iš aukščiausių pozicijų...

„Kariuomenė numuš“, – sakė Ministrė Pirmininkė.

„Jeigu dar bent vienas – numuš.“ Tą reikia ir padaryti. Kitas momentas. Na, aš irgi nesuprantu, kodėl. Gal aš nežinau, nes tikrai ne visa informacija disponuoju. Gal taip ir vyksta? Man atrodo, kad jau mūsų kariuomenės ir vidaus reikalų sistemos aukščiausi profesionalai turėjo būti Izraelyje ir paprašyti parodyti pavyzdį, ten daugiau negu dešimt metų, daugiau gal netgi kovojama su tuo reiškiniu ir sėkmingai. Balionai skrenda su, aišku, ne cigaretėmis – rimtesniais sprogmenimis.

Bet Izraelis greičiausiai yra vienintelė valstybė pasaulyje, turinti patirtį kovoti su oro balionais.

Manau, kad taip.

Ten kinai paleido kažkada virš Amerikos, bet ten – stratosferoje, visai visai kituose aukščiuose.

Bet grįžtant prie temos, tai jeigu pasakei, kad aš mušiu, reikia numušti, nesvarbu kokia kaina. Bent kelis tokius pavyzdžius parodyti. Toliau, aišku, yra kiti dar spaudimo būdai: ir ekonominiai, aišku, čia gal mums viešai aptarinėti nėra, bet dar yra išlikę ir pakankamai rimti.

Aišku, yra labai svarbus dalykas ir tam tikrą atsaką padaryti. Na, galbūt valstybė gali tą nei patvirtinti, nei paneigti, bet atsakymą reikia irgi padaryti. Ir aišku, jeigu tu matai, kad tikrai neveikia tos mūsų priemonės, tai nėra baisu pripažinti. Tiesiog, jeigu tu darai kažką tai, o ne lauki, kad kažkas už tave padarys. Ir, išmėginęs visus būdus, savo partneriams pateiki priemones ant stalo ir sakai:

„Žiūrėkite, mes viską padarėme. Tiek numušėme. Uždarėme sienas, darėme atsakomąsias ekonomines priemones. Variantų nėra.“ Skambutis draugui: „Padėkite mums.“ Ir manau, kad partneris tikrai turi galią šiandien padėti. Sankcijų tema, kurią užsienio reikalų ministras tikrai suformavo tam tikrą paketą, jos yra rimtos, bet tikrai, manau, bus sudėtinga įgyvendinti, žinant, kad tai visgi ekonominiai dalykai yra.

Plius nepamirškime, kad sprendimų priėmime dalyvauja tokios valstybės kaip Vengrija ir Slovakija. Aišku, tai nėra Maskva, Maskvos požiūris į Putiną, bet niekas nežino, galbūt Baltarusijos Prezidentas ras ten užtarimą. Ir svarbiausia, kalbant apie sankcijas, tai, kad mes koalicijos viduje matome skirtingas nuomones, kad sankcijų nereikia. Na, ir tada belieka pats blogiausias variantas, tai yra valstybės tam tikras pralaimėjimo pripažinimas tarptautiniu mastu, politinės derybos su režimo atstovais, ko jie ir siekia.

Politinės derybos yra akivaizdu, kad būtų didžiausias įmanomas pralaimėjimas, nes tu važiuoji nusižeminęs, kur tai bebūtų, ar į Medininkus, ar į Minską. Bet tu važiuoji jau nusižeminęs.

Tu pripažįsti, kad tu pralaimėjai, kad visa tai, ką mes čia kalbame apie ryžtingai mūsų interesų gynimą, kai mes čia ginsime, rodo, kad tai yra tušti žodžiai. Tada tu pasėji abejonę pačia mūsų Vyriausybe, valstybe. Jeigu čia šitoje temoje taip pasielgei, galbūt ir sudėtingesnėje lygiai taip pat pasielgs?

Tai yra tikrai čia lengvų išeičių nėra, bet tiesiog reikia daryti, bandyti ir nemeluoti žmonėms, nemeluoti žmonėms, mes kalbėjome ir frakcijoje pasikvietę tą patį susisiekimo ministrą: „Pasakykite, pripažinkite, naktį skraidyti yra nepatikima.“ Nesakau, kad nesaugu, nes tikrai saugumas užtikrinamas. Tiesiog neskrenda lėktuvai. Bet įspėkime žmones, įspėkime turizmo sektorių, įspėkime verslo komandiruotes, kur važiuoja žmonės svarbių kontraktų pasirašinėti, pažiūrėti galiausiai, kas čia ta yra Lietuva?

Ne tik investicinę aplinką, bet ir saugumą. Ir žiūrėkite, kas tau norės investuoti, jeigu ten koks nors net vadybininkas negalės atskristi laiku pažiūrėti. O kartais tokių sprendimų reikia užsienio kompanijoms greitai padaryti: auditorių atsiųsti, kas dabar populiaru į kokią nors mėsos gamybos įmonę, kuri tiekia kokiam nors pasauliniam tinklui subproduktą, tai yra iš esmės tikrai šiandien situacija bloga, ir tikrai mes čia... Irgi kažkaip keistai girdėti ir iš premjerės, ir iš kelių ministrų, kad: „Opozicija kaitina temperatūrą. Na, jūs čia nekritikuokite ir viskas bus gerai.“ Na, mes bent siunčiame signalus, kad gal ir mes kuo nors galime padėti. Na, sukvieskite, mes galime pasiūlyti.

Jūsų reikalas ką daryti, nors reikėjo tą padaryti prieš. Iš tikrųjų, klausimas – nacionalinio saugumo. Prieš priimant sprendimus – platesnis politinių jėgų sutarimas, pasikvietimas jų į Vyriausybę, į Seimą...

Institucijų įtraukimas.

Institucijų įtraukimas. Manau, kad tai būtų tikrai susitelkimas, sėkmė ir kažkokių sprendimų priėmimas, bet žinote, pirmas toks žingsnis: „Mes viską žinom patys geriausiai.“ Nėra taip, tos patirties tikrai trūksta.

Nulis. Tokių krizių sprendime – 0.

Tas pats buvo ir su ta instrumentalizuota nelegalia migracija. Dvi savaites buvo pasimetimas valdžios tuometinis, bet tada greitai surado sprendimą mūsų pasieniečiai, kurie pradėjo jį įgyvendinti, nesant politinei valiai – atstūmimą, ir po to, kai pamatė, jog veikia...

Kad veikia, atsirado ir politinė valia.

Dabar kažkas turi imtis lyderystės. Suprantu, kad pavojinga. Visgi konfliktas tarp dviejų valstybių tam tikras yra, bet negi mes neturime drąsių, išmanių, ryžtingų žmonių, kurie politiškai bus apginti, jeigu ir padarys klaidą?

Pabaigai. Pone Skverneli, šiandien, šeštadienį, Laurynas Kasčiūnas, kreipdamasis į partijos tarybą savo partijos sako: „Socialdemokratai nusprendė leisti prorusiškiems populistams laikyti tiek valstybę, tiek juos pačius įkaitais, leisti jiems sėti chaosą, nepasitenkinimą valstybe ir jos institucijomis, tai panašėja į Stokholmo sindromą. Stokholmo sindromas, kas nežino, tai aukos susitapatinimas su pagrobėju, kai per tam tikrą laiką, kai Stokholme buvo paimti įkaitai, kai kurie įkaitai jau simpatizavo juos paėmusiems pagrobėjams.

Ar yra tas socdemų supratimas? Bandau paaiškinti jų elgesį, kad aplinkui vien priešai ir jiems reikia kažkaip telktis bent su tuo, su kuo jie turi kažkokį, kad lyg jie gyvena kokioje nors priešo apsiaustyje. Ne?

Žiūrėkit, jie taip galvoja.

Jie taip galvoja.

Nėra vien priešai. Mes nebuvom socdemams priešai. Jie pamatė musyse, kaip populiariai sakė...

Mūse, musyse.

Konkurentą. Ir ta tokia nesveika baimė dėl konkurencijos – buvo nuspręsta pašalinti ir pasilikti įkaitais. Iš tikrųjų, įkaitais politinių jėgų, kurios savo, jos nieko nedaro ir savo ta linija brėžia pakankamai radikalios, daugiau dešinės politinės jėgos. Kalbant apie Nemuno aušrą, mes turbūt irgi neturim spėlioti, kad jis galėjo čia kažką tai pasikeisti, atvirkščiai, matyt, kuo toliau, tuo labiau įgyja tas galias, kadangi žino, jog balsai yra auksiniai valstiečių, lygiai taip pat šokdina partnerius. Bet, skirtingai nuo tada, kada mums reikėjo kalbėti, mes tikrai sakėme: „Kiek galima?“ Negalima buvo tylėti dėl temų: „Palucko istorijose tylėkite...“

Tai aišku.

Ten, Remigijaus, tose visose istorijose, kur buvo, tai buvo kalbama, kad čia kažkokie ultimatumai reiškiami. Dabar jie kiekvieną dieną gauna po tris ultimatumus ir privalo nusileisti kiekvienam iš jų. Tai taip, jie galvoja, kad čia dabar su tais dviem savo partneriais, kurie nelabai yra ir partneriai.

Jie nuo priešų... Nėra priešai. Bent jau mes tai niekada nebuvome ir nesame, ir nebūsime priešai. Ir manau, kad šiandien, kalbant apie tuos pačius konservatorius, galbūt, tikrai jau nėra taip, kokie jie buvo praeitoje kadencijoje, pasikeitė. Pasikeitė pirmininkas, vadovybė ir to tokio bendradarbiavimo racionalaus gal yra daugiau, ne vien tokios beatodairiškos kritikos, nors tikrai, Tėvynės sąjunga moka būti opozicija.

Tai aš tik pacituosiu Lauryno Kasčiūno tame pačiame tarybos posėdyje šeštadienį: „Priminsiu, kad mes socialdemokratams siūlėme politinę paramą mainais į populistų politinę izoliaciją. Todėl alternatyva tikrai buvo, bet jos buvo atsisakyta. To reikia nepamiršti.“

Buvo daug alternatyvų.

Jūs gi.

Buvo daug alternatyvų ir manau, kad sakau, ir pats Prezidentas galėjo irgi pasakyti, kad gana yra gana, ir socdemai – jie galvojo, matyt, žiūrėdami trumpalaikiai į ateitį, kad: „Čia konkurentus kažkaip pasistumdysiu. Ir tuomet jau mes 2028 metais vėl ant balto žirgo josim.“ Nebus taip.

Na ir pabaigai. Prezidentas šitame politiniame lauke – populiarumas mąžta. Nors liko treji plius metų, tai labai daug. Na, pavyzdžiui, parlamente tai beveik ištisa kadencija. Na ir ką? Kaip toliau vaizdas, jūsų nuomone, kaip jo politinis svoris ir taip toliau?

Taip, aš manau, kad vis tiek, tauta myli prezidentus, kokie jie bebūtų. Dabar jeigu tokia tendencija bus toliau, tai bus elgesys toks, kada pasakymas lyg ir dėl pačios tos krizės, taip pat buvo priekaištai pasakyti, kad čia kritikuoti lengviausia, bet jūs rodykite lyderystę, rodykite sprendimus, net ir klaidingus sprendimus darykite. Mes, sakysime, taip bandė, nepavyko.

Šiandien galėjo būti Valstybės gynimo tarybos posėdis po šito rekordinio balionų kiekio šiandien, šeštadienį, galėjo rinktis Valstybės gynimo taryba.

Ir tai turėjo padaryti. Tiesiog žmonėms ir politinėms partijoms kalbėtis labai atvirai ir pasakyti: „Žiūrėkite, tikrai mums yra sunku, negalime, nerandame sprendimų. Susitelkime, ieškokime bendrų sprendimų, nes tai yra krizė.“ Bet šiuo atveju pasielgiama kitaip ir galvojama: galbūt palauksiu kažkur šalia ir ta krizė kažkaip išsispręs, bet man panašu, kad ji neišsispręs, ją reikia išspręsti. Tai du skirtingi dalykai.

Mes girdime iš valdančiųjų: „Išsispręs kažkaip.“ Neišsispręs. Jeigu nebus sprendėjų priėmėjų ir tų žmonių, kurie tą krizę galbūt net ir savo politinės karjeros ateitį sunaikindami, jie tiesiog neišspręs. Ir taip gali būti, bet reikia lyderių, reikia profesionalių žmonių, profesionalų, kompetentingų žmonių, kurie nebijo priimti ryžtingų sprendimų. Visos krizės yra valdomos. Aš prisimenu tą pačią pandemijos pradžią, kada nieko niekas nežinojo, tai galėjom dėti į krūmus ir žiūrėti, kaip savaime išsispręs. Sprendėme, darėme klaidas, buvom baudžiami, kaltinami.

Tyrimai visokie LRT buvo. Ir ne tik LRT. Bet nieko nepadarysi. Tai mums kainavo valdžią, greičiausiai, 2020 metais, nes jiems pritrūko tų poros procentų, kad būtų ta pati dauguma išlikusi. Bet nieko nepadarysi. Mes tikrai galime džiaugtis, kad mes, kiek galėjome, manau, tikrai suvaldėme situaciją, išgelbėjome ekonomiką.

Buvo mirčių, bet ne tokios, kokios buvo Vakaruose, ir tuos sprendimus sąmoningai priėmėme. Tokia yra politiko dalia, lyderio, ryžtingo politiko dalia. Dabar aš tos lyderystės ir kompetencijos tikrai pasigendu.

Ačiū jums už pokalbį.