Kelių Šiauliai–Kaunas ir Šiauliai–Panevėžys sankirtoje, vakariniame Šeduvos pakraštyje, sparnais mosuoja XX a. pradžioje statytas vėjo malūnas. Vietiniai jį vadina velnių malūnu. Kalbama, kad nelabieji šokinėja nuo vie-no sparno ant kito, todėl net ir nesant vėjo darbai nesustoja.
Garsus visais laikais
Šeduva – malūnų kraštas. Daugeliui šio miestelio vardas asocijuojasi su Šeduvos, arba dar kitaip – velnių malūnu.Vietiniai kalba, kad šio malūno savininkas buvo sudaręs sandėrį su velniu, kad šis nesant vėjo suktų sparnus.
Tarybiniais metais net iš atokiausių Lietuvos kampelių žmonės plūsdavo į malūne įkurtą restoraną. Jame vietas reikėdavo užsisakyti prieš kelis mėnesius. Dabar malūne pasakojamos senos istorijos, prie jo mėgsta įsiamžinti vestuvininkai, nes sakoma, kad ši aplinka persmelkta septyneto magijos.
Kaip pasakojo Šeduvos baba vadinama etnografė, tautosakos puoselėtoja ir rinkėja Emilija Brajinskienė, malūno istorija gaubiama paslapties, įvairių kalbų ir net mistinių dalykų.
Kalbama, kad malūną statyti apie 1905 m. pradėjo iš Amerikos grįžęs Jarašiūnas. Jo žmona buvo šeduvė, tad šeima, užsidirbusi pinigų už Atlanto, grįžo į moters gimtinę. Nors vos už kelių kilometrų jau stovėjo turtingo vokiečio malūnas, tačiau naujakuriai tikėjosi, kad darbo pakaks visiems, tuo labiau kad vokietis ne miltus malė, o buvo įsirengęs lentpjūvę. Nusipirkę žemės sklypelį, Jarašiūnai pradėjo statybas.
„Jarašiūnas ilgai sprendė, kurioje vietoje turi būti malūnas. Tai nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – malūną reikia statyti ten, kur net ir nesant stipraus vėjo sparnai suktųsi. Bet būtina, kad jis stovėtų taip, jog užėjęs galingas vėjas nepersuktų sparnų ir kaskart nereikėtų jų keisti naujais.
Išėjo Jarašiūnas į kiemą ir klauso: girdi, bobos kažkur plepa, čiauškia, ginčijasi. Jeigu žmonės kalba, toje vietoje malūno statyti negalima, nesiseks. Kitą dieną vėl dairosi: išgirdo, kad arklys tik sužvengė, šuo tik sulojo. Vadinasi, vieta statyboms tinkama“, – „Sekundei“ pasakojo E. Brajinskienė.
Persekiojo nelaimės
Išrinkus malūnui vietą, prasidėjo darbai. Pats Jarašiūnas su kitais kaimo vyrais važinėjo po laukus ir rinko akmenis. Tai buvo pagrindinė statybinė medžiaga, mat jo savininkas norėjo ilgaamžio ir patvaraus statinio.
Tais laikais jokių kranų nebuvo, todėl vyrai akmenis kėlė rankomis, o kurių nepajėgė – virvėmis ar iš baslių padarytais suktuvais.
Tačiau darbo baigti Jarašiūnui nepavyko. Po kelerių metų, susirgęs džiova, vyras mirė, palikęs dvi dukteris ir sūnų. Tais laikais džiova guldydavo ir jaunus žmones.
Jarašiūnienė, likusi su trimis vaikais, bandė nepalūžti ir malūną baigti statyti pati. Kalbama, kad tai buvo labai energinga moteris, nebijanti gyvenimo iššūkių. Ji susirado iš netoliese esančių Alksnupių meistrą Butkų, kuris žadėjo baigti statybas, tačiau nelaimės ir toliau persekiojo.
Butkus pats virdavo alų ir juo vaišindavo darbininkus, kad šie geriau dirbtų. Bet atsitiko taip, kad prigėrę darbininkai padegė malūną.
„Malūnas užsidegė. Bet nelaimės tuo nesibaigė. Užsikrėtęs nuo tėvo, nė septynerių nesulaukęs nuo džiovos mirė jaunylis Jarašiūnienės sūnus Stasiukas. Nebežinodama, kaip toliau gyventi, ji ištekėjo už vokiečio malūne dirbusio Aleknos. Šis buvo gerokai jaunesnis už savo žmoną, bet jį patraukė Jarašiūnienės turtai. O šiai reikėjo vyriškų rankų. Nors Alekna buvo ir neturtingas, neturėjo žemės, tačiau buvo labai sumanus vyras“, – pasakojo etnologė.
Alekna turėjo geras rankas, jo pabaigtas statyti malūnas garsėjo apylinkėje. Visa Šeduva kalbėjo, kad jis net titnagines girnas sugebėjęs įrengti.
„Kituose malūnuose grūdus tik sumaldavo į miltus, o čia ir pikliuodavo, valcuodavo. Atsimenu, kai mūsų tėvas važiuodavo malti grūdų, visada pasiimdavo ir mus, vaikus. O mes vis tykodavome, kad jis nepamirštų atpilti manų kruopų“, – prisiminė E. Brajinskienė.
Velnių malūne administratore dirbanti M. Daukšaitė pasakojo, kad labai dažnai čia užsuka vyresni žmonės, juos atvedami sentimentai apie audringai praleistus vakarus. A. Repšio nuotr.
Tarybiniais metais čia buvo įkurtas visoje šalyje garsus „Užuovėjos“ restoranas, į jį plūste plūsdavo žmonės. Nuotr. iš Šeduvos malūno arch.
Šeduvos malūną daugelis vadina velnių malūnu. Buvo kalbama, kad jis sukdavosi net tada, kai nebūdavo vėjo, nes jo sparnais šokinėdavo pats velnias. A.Repšio nuotr.
Malūnas net du kartus buvo apleistas ir stipriai suniokotas, tačiau jo šerdis – sparnų sukimo mechanizmas – išliko nepavaldus nei laikui, nei naikinančiai žmogaus veiklai. A. Repšio nuotr.
Malūnas net du kartus buvo apleistas ir stipriai suniokotas, tačiau jo šerdis – sparnų sukimo mechanizmas – išliko nepavaldus nei laikui, nei naikinančiai žmogaus veiklai. A. Repšio nuotr.
Etnologės E. Brajinskienės teigimu, malūnas visais laikais buvo žinomas visoje Lietuvoje. A.Repšio nuotr.
Darbavosi velnias
Malūne klientų niekada netrūkdavo, čia žmonės važiuodavo net iš atokiausių kampelių. Ilgainiui Šeduvos malūnas buvo pradėtas vadinti velnių malūnu. Buvo kalbama, kad Alekna pasisamdęs patį nelabąjį.
„Visur ramu, tyku, vėjo nėra, o Aleknos malūno sparnai sukasi. Žmonės kalbėdavo, kad velnias šokinėja nuo vieno sparno ant kito ir taip suka. O kaip buvo iš tiesų, neaišku, o gal malūnas buvo pastatytas labai geroje vietoje, kad net nesant stipriam vėjui sukasi sparnai“, – svarstė etnologė.
Jos žiniomis, naujai šeimai gimė sūnus Petriukas, tačiau netrukus Jarašiūnienė pasimirė ir našlys liko vienas su trimis vaikais – savo sūnumi ir dviem Jarašiūnienės dukromis.
Naujasis malūno savininkas buvo sumąstęs malūną palikti sūnui, o įdukroms jų dalį atiduoti pinigais. Tačiau šių jis neturėjo ir pradėjo ieškoti turtingos marčios.
Po kiek laiko Alekna sužinojęs, kad Alksnupiuose gyvena pasiturintis ūkininkas, kuris už savo dukterį siūlo 3 tūkstančius litų. Buvo pasiųsti ir piršliai.
„Kaip Alekna nudžiugo sužinojęs, kad ūkininkas siūlo tokią sumą už savo dukrą. Ir Petriukas šiai patiko. Dabar ir malūnas sūnui liks, ir turės pinigų atiduoti dalį Jarašiūnienės dukroms.
Tačiau nenutuokė, kad ūkininko gudraus esama. Po vestuvių jis pareiškė pinigų nebeduosiantis: „Žente, jeigu neradai ant stalo, tai dabar po stalu ir neieškok.“ Buvo tokia nerašyta taisyklė, kad kraitį reikia pasiimti prieš vestuves, nes po jų gali ir nebegauti. Gudresnis gudrų apstatė“, – pasakojo E. Brajinskienė.
Tokia netikėta linkme pakrypus įvykiams, Aleknai neliko nieko kito kaip parduoti malūną. Jį įsigijo du senberniai Požėlos. Jiems priklausė ir dalis kitų malūnų Šeduvos valsčiuje. Vėliau abu vedė pusseseres ir vienas liko gyventi Šeduvoje, o kitas išsikėlė į Radviliškį, bet abu valdė malūną.
Sugrįžti gena sentimentai
Tarybiniais metais malūnas buvo nacionalizuotas ir apleistas. Tik 1967 m. jis buvo prikeltas antram gyvenimui. Čia žmones viliojo ne girnų gaudesys ir ne sparnų šniokštimas, o indų barškėjimas ir gardūs kvapai.
Velnių malūnas tapo garsiausiu pakelės restoranu. Pasakojama, kad prieš trejetą ketvertą dešimtmečių čia buvo sudėtinga patekti – reikėjo vietas užsisakyti iš anksto, mat žmonės į jį plaukdavo kaip į atlaidus.
Naujo restorano vizitine kortele tapo „Malūnininko troškinys“ ir „Malūnininko gira“, jų receptai ir dabar saugomi po devyniais užraktais.
„Restoraną pavadino „Užuovėja“. Tai buvo labai gražus restoranas, jo viduje sukdavosi girnos ir būdavo vos ne prestižo reikalas apsilankyti malūne. Žmonės sakydavo, kad esi nekultūringas žmogus, jeigu nebuvai Šeduvos malūne ir Panevėžio Juozo Miltinio teatre“, – juokavo E. Brajinskienė.
Prasidėjus nepriklausomybei, malūnas vėl buvo apleistas. Pasak etnologės, žmonės iš jo nešė, plėšė ir draskė viską, ką galėjo. Iš prabangaus restorano liko apsilaupęs ir kiečiais apžėlęs pastatas.
Tik maždaug prieš trylika metų jį įsigijo nauji savininkai ir atgaivino. Nors malūnas buvo taip laiko ir žmonių suniokotas, kad reikėjo keisti iš pagrindų, pagrindiniai dalykai išliko: akmeninės jo sienos ir svarbiausias malūno sukimo mechanizmas.
Naujieji savininkai ypač daug dėmesio skyrė aplinkai, ji buvo sutvarkyta remiantis mistiniu septynetu: septyni gėlynai, kuriuose pasodinti septynių rūšių augalai, takas su septyniais skirtingų spalvų laipteliais, tai – įvairialypio gyvenimo simbolis. O skirtingose malūno vietose – išsislapsčiusios raganos ir velniai.
Anot malūno administratorės Mildos Daukšaitės, kone kiekvieną savaitę, genami sentimentų, čia apsilanko vyresnės kartos atstovai. Jie dar puikiai mena, kokie pasilinksminimai kažkada čia vykdavę.
„Čia žmonės mėgsta ne tik užsukti papietauti ar išgerti kavos, bet ir atvyksta vejami sentimentų. Dažnai užsukę klausia, kur dingo maišai, ant kurių jie sėdėdavo, ir kodėl nebesisuka malūno girnos. O kai kurie labai apsidžiaugia ne vieną dešimtį skaičiuojančioje svečių knygoje radę savo kažkada įrašytus linkėjimus ar atsiliepimus apie restoraną“, – kalbėjo M. Daukšaitė.
Lina DRANSEIKAITĖ
