Alma MOSTEIKAITĖ
Alytaus rajono Simno seniūnijos Aleknonių kaime jau aštuonerius metus vyksta kova dėl vieno vietos gyventojo suniokoto servitutinio kelio. Tiek laiko juo negali naudotis aleknoniškai, ir niekam šiandien nepavyksta žmonėms padėti. Net dviejų instancijų teismų sprendimai nepalankūs savavaliautojui, tačiau jis tiesiog tyčiojasi iš kaimo žmonių neleisdamas naudotis visiems priklausančiu keliu.
Prašė panaikinti kelio servitutą
Garbaus amžiaus aleknoniškis Antanas Vaičiūnas iš privačių asmenų žemės sklypą įsigijo su kaimo gyventojams priklausančiu servitutiniu keliu, kuriuo žmonės naudojosi nuo senų laikų. Netrukus dalį kelio suarė – taip nusprendė, kad jis vietiniams nereikalingas, galima naudotis kitu, esančiu šalia jo sklypo. Kaip ne kartą yra sakęs Simno seniūnas Vytautas Viršilas, A.Vaičiūnas norėjo ir dabar nori žmones priversti važinėti kitu, jokiuose planuose neįteisintu, per kalnus ir kitų gyventojų žemes vedančiu keliu. Šis, ypač palijus ar pašalus, nepatogus, todėl aleknoniškiai su šienu ar grūdais ir šiaip savu transportu priversti važinėti keliais kilometrais ilgesniu keliu pro Žuvinto biosferos rezervato teritoriją.
Trumpesnis A.Vaičiūno sugadintas kelias į kaimo gyventojų sodybas reikalingas ir greitosios medicinos pagalbos, gaisrinės, kitų specialiųjų tarnybų automobiliams atvykti, kad žmonėms būtų suteikta kiek įmanoma skubesnė pagalba. Kai tik A.Vaičiūnas suarė dalį visiems priklausančio kaimo kelio, Administracinė komisija prie Alytaus rajono savivaldybės jam skyrė 145 litų baudą. Tada aleknoniškis sumanė kreiptis į Alytaus rajono apylinkės teismą su prašymu panaikinti per jo įsigytą sklypą vedantį Nekilnojamojo turto registre įregistruotą servitutinį kelią. Užpernai dviejų instancijų teismai nagrinėjo A.Vaičiūno prašymus, bet nė vienas nebuvo palankus aleknoniškiui. Alytaus rajono apylinkės teismas atmetė jo ieškinį kaip nepagrįstą, nes pakviesti liudyti vietiniai servitutinį kelią įvardijo kaip būtiną jų susisiekimui. Žuvinto biosferos rezervato atstovai teisme šį kelią apibūdino kaip svarbų jo gamtinių kompleksų tvarkymui užtikrinti. Kauno apygardos teismas atmetė A.Vaičiūno apeliacinį skundą ir paliko galioti Alytaus teismo sprendimą.
Kelią toliau niokoja
Pasibaigus teismams Aleknonių gyventojai kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Alytaus skyrių, kad servitutinis kelias būtų nuženklintas. Tai padarius jį būtų galima remontuoti. Pernykščio rugsėjo pradžioje minėto skyriaus specialistai A.Vaičiūną įpareigojo nuženklinti kelio vietą iki spalio. Tačiau jis to nepadarė. Atvirkščiai, toliau savavaliavo: kelią suarė ir jo vietoje užsėjo javus. Dabar kelią perkasė giliu grioviu. Šiemetį sausį Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus skyrius už įpareigojimo nevykdymą ir savavališkai sunaikintą kelią A.Vaičiūnui surašė administracinių teisės pažeidimų protokolą. Už tokį poelgį, vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, jam grėsė bauda nuo 1 iki 2 tūkst. litų. Bet Alytaus rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į vyro garbų amžių ir turimą neįgalumą, jam skyrė 300 litų baudą. Šią jis sumokėjo netrukus po teismo.
Gegužės pabaigoje A.Vaičiūnas giliu grioviu perkasė kelią, ir tai užfiksavo Nacionalinės žemės tarnybos Alytaus skyriaus specialistai, tad ateinančią savaitę savavaliautojas vėl kviečiamas į skyrių dėl administracinių teisės pažeidimų protokolo surašymo. Dėl ankstesnio įpareigojimo nevykdymo ir toliau niokojamo kelio jam gresia bauda nuo 2 iki 4 tūkst. litų. Skyriaus vyriausiosios specialistės Virginijos Barysienės teigimu, teismas vėl turės priimti sprendimą dėl baudos skyrimo ir pažeidimo pašalinimo – pravažiavimo atlaisvinimo. Tačiau A.Vaičiūnas vietinio teismo sprendimą dar galės apskųsti aukštesnės instancijos teismui. Tik tuomet, kai bus galutinis teismo sprendimas, galima tikėtis kelio atstatymo.
Tad aleknoniškiams trumpiausio kelio iki savo sodybų dar gali tekti ilgai laukti. Kalbintas A.Vaičiūno sūnus, taip pat aleknoniškis Antanas Vaičiūnas reiškė nuomonę už tėvą: „Tėvas daugiau nepasakys. Daug metų yra kelias per kalną ir juo galima važiuoti. Mums žemėtvarkininkai yra sakę, kai turėsit žemę su keliu, jį galėsit susiarti. Koks čia kelias, kolūkių laikais kur kas važiavo, ten ir kelias.“ Jaunesnysis A.Vaičiūnas dėl dabar perkasto kelio tvirtino, jog tėvukas taip padarė norėdamas nuleisti vandenį nuo savo žemės.
Žmonėms rūpi kelias
Aleknoniškis Albinas Jonas Kazlauskas, vienas iš vietinių, kovojančių dėl kelio atstatymo, sakė, kad žmonėms nerūpi A.Vaičiūnui skiriamos baudos, jiems rūpi kelias: „Mes nesuprantam, kiek dar gali tęstis ši savivalė. Jau nusibodo teismai, kurie mums nemažai kainavo dėl jo ieškinių. Dabar vėl jis iš mūsų tyčiojasi kelią suardamas, užsėdamas, perkasdamas. Kokia čia demokratija mūsų valstybėje?“ Simno seniūnas V.Viršilas atvirai pareiškė, kad dabar visas kaimas dėl to kelio nusistatęs prieš mažai su kuo bendraujantį A.Vaičiūną: „Kelio atstatymas tapo svarbiausiu dalyku.
Aš, kaip seniūnas, šiuo atveju jokių galių neturiu, čia žemėtvarkininkų sprendžiamas klausimas.“ O savavaliautojas ne tik kaimynams draudžia važinėti užimtu keliu, jis ir duobių jame taisyti neleidžia. Todėl tas jau tapo sunkiai išvažiuojamas. Aleknonių kaimo gyventojai svarsto, kažin kaip būtų, jeigu jie suartų, pavyzdžiui, gatvę Alytuje įsivaizduodami, kad ji yra jiems priklausančioje žemėje: „Gal irgi aštuonerius metus susiartoje gatvėje galėtume sėti javus, mums teismas tik mažą baudą skirtų. Nesitiki, būtume greitai sutvarkyti. O štai mūsų Vaičiūno nesutramdo nei teismai, nei valdininkai.“
