„Noriu, kad kiti taip neprašautų su kariuomene, nes aš pats tikėjausi labai daug, tačiau patyriau visai ką kita“, – tokiais žodžiais mūsų pokalbį pradeda Dovydas.
Jo istorija prasidėjo entuziastingai – vos baigęs mokyklą Elektrėnuose vaikinas užsirašė į savanorišką karo tarnybą ir su dideliais lūkesčiais laukė ateinančių devynių mėnesių. Šiam žingsniui jis ruošėsi ne vienerius metus.
„Dar 2015 m., kai prasidėjo priverstiniai šaukimai, atsirado laidų, kuriose buvo reklamuojama, kas laukia šauktinių kariuomenėje. Atsimenu, kas mane labiausiai sužavėjo – buvo mūrinio pastato griuvėsiai ir ten reikėjo pasidaryti patiems kariams apraišus ir nusileisti iš penkto ar šešto aukšto. Tas mane labai sužavėjo, maniau, kad ten yra ruošiama tikram išlikimui sudėtingomis sąlygomis. (...)
Norėjau patirti tuos ribinius pojūčius, adrenaliną, kurio kitur nepatirsi. (...) Buvau tvirtai apsisprendęs ir nei karto nesudvejojau. Nuėjau į kariuomenę ir ši nuotaika išliko gal tik iki trečios savaitės“, – pasakoja Dovydas.
Labiausiai nustebino kariuomenės kultūra
Vaikinas neslepia, kad prieš pradėdamas tarnybą, jis karį laikė autoritetu ir labai garbinga pozicija. Jis sako tikėjęsis, kad jaunuoliai, kurie eina į karo tarnybą taip pat bus tokie. Tačiau pasak Dovydo, realybė yra kiek kitokia.
„Iš pradžių viską numesdavau mūsų rengimui – gal čia iš tikrųjų viskas yra orientuota į mūsų parengimą būti atspariems ekstremaliose situacijose. Tačiau tokių situacijų, kad iš tavęs tyčiotųsi, tikriausiai kare nebūtų. (...)
Vėliau supratau, kad ta kultūra, patyčios – taip tiesiog yra. Tai normalu ir jokio motyvo gilesnio nėra“, – nusivylimo neslepia buvęs savanoris.
Kaip sako jis pats, tarnybos metu iš vyresniųjų karių jis su savo tarnybos draugais išgirdo įvairiausių epitetų – šauktiniai buvo vadinami pimpačkiukais, berniukais ir kitais menkinančiais žodžiais.
Dovydo teigimu, batalione, kuriame teko tarnauti jam, taip pat tvyrojo ir labai plačiai paplitusi „vulgarumo kultūra“.
„Dalykai, apie kuriuos šnekėdavo dauguma, vos keli. Kas antras žodis – keiksmažodis, kitaip esi neįdomus. Jei negali dėstyti savo minčių kaip malūnas, varyti, varyti, varyti, irgi esi neįdomus. Kaip stebėtojas taip ir praleidi visą tarnybą.
Jei nori atsiriboti nuo to viso mėšlo, perskaityti knygą, per dieną greičiausiai ir to padaryti nepavyks. Net jeigu ir nieko neveiki, skaityti knygos negali, nes tave dabar esą reikia užimti, todėl eisi ant kėdutės kokios ir skaitysi tau įduotą sąsiuvinį“, – apie sunkumus, su kuriais susidūrė tarnyboje, pasakoja jis.
Paklaustas apie tai, ar tai tik jo bataliono, ar ir visos kariuomenės problema, Dovydas išlieka atviras – tokia jo manymu yra nusistovėjusi ir plačiai paplitusi bendra kultūra: „Domintis, žiūrint filmus, bendraujant su kitais šauktiniais, stebint žmones pamatai, kad nors kai kur tai gali būti mažiau išreikšta, bet tokia jau yra kariuomenės kultūra.
Tu negali būti intelektualas kariuomenėje, nes jos paskirtis nėra kažką kurti, o tai yra jėgos struktūra, skirta ginti valstybę. Tai galbūt ir normalu“.
Teigia, kad kariuomenė bukina protą ir jausmus
„Beprasmės užduotys“ – taip Dovydas apibūdina didžiąją dalį savo laisvalaikio tarnyboje. Kai baigiasi privalomosios pratybos ir kiti edukaciniai užsiėmimai, pagal sudarytą tvarkaraštį kas vakarą šauktiniams priklauso bent keturios valandos laisvo laiko užsiimti savo norima veikla. Savaitgaliais šis numatytas laikas dar ilgesnis – nuo aštuonių iki dešimties valandų kasdien.
Tačiau, kaip sako pašnekovas, tai tik iliuzija, mat didžioji dalis tokio numatyto laisvo laiko būna paskiriama įvairioms budėtojų sugalvotoms užduotims: „Kartais netgi jeigu ir gaudavai laisvo laiko, tu būdavai per daug pavargęs kažką naudingo daryti. Įsijungi kokią nors nesąmonę „YouTube“ ir vegetuoji prie ekrano“.
Dovydas „beprasmėmis užduotimis“ vadina kelis užsiėmimus, su kuriais jam esą teko susidurti dažniausiai: valandų valandas trunkantis tvarkymasis, stovėjimas išrikiuotiems neribotą laiką ir „muiliakas“.
Kas gi yra „muiliakas“? Kaip pasakoja Dovydas, tai dažnai kariuomenėje vykdoma praktika, kuomet budintysis liepia kaip įmanoma labiau „sudergti“ dažniausiai jau išvalytas patalpas, o vėliau jas dar kartą plauti su muilo putomis.
„Tas tvarkymasis, galvojau, kad bus disciplinos ugdymas, kaip savo daiktų, aplinkos, kitų žmonių gerovės palaikymas. (...) Iš tikrųjų, tai buvo tiesiog priemonė mus užimti. Tam, ką galima sutvarkyti per pusvalandį sugalvodavo priemonių tą laiką ištempti iki keturių valandų. Budėtojas ateidavo ir sakydavo, nu užsiimsim šiandien, turėsim ką veikti“, – tv3.lt atvirauja vaikinas.
Buvęs savanoris pripažįsta – tokios užduotys ir, kaip jis sako, laiko švaistymas, itin atbukina mąstymą ir jausmus: „Negali užsiimti proto lavinimu. Tame nėra kažkokių ugdymo motyvų. (...) Ten eidamas turi pasiruošti, kad bus labai sunku. Viskas, kas realiame gyvenime yra labai paprasta, kaip, pavyzdžiui, nueiti į tualetą, ten nėra. Aš buvau aprėktas, kad nespėjau iš tualeto grįžti į rikiuotę“.
Medicininę pagalbą vadina nenaudinga
Kalbant su Dovydu jo balse galima justi nuoskaudą, vaikinas neslepia, kad dar ir dabar, po tarnybos praėjus trims mėnesiams, patiria koncentracijos ir kitokių psichologinių sunkumų. Jo planuose – konsultacijos su profesionalais ir ilgi mėnesiai bandant grįžti į normalų gyvenimą.
Konsultuotis su psichologu jis esą bandė dar ir tarnybos metu, tačiau tokie bandymai ypatingų rezultatų nesuteikė: „Juos aš vadinčiau fanatiškais psichologais. Jie nemato, kas tau yra. Siūlo paprasčiausiai bendrauti su artimaisiais. Ta pagalba tau yra bevertė, nes ji nuo tavęs nutrūkusi. Psichologas atlieka tiesiog šnekančio žmogaus vaidmenį. Daugiau jis tau nepadės, todėl jei nori tik pašnekėti, paprasčiau paskambinti tėvams ar draugui“.
Prieš kariuomenę savo ortodontinio gydymo nespėjusiam pabaigti vaikinui buvo prižadėtos ir nemokamos odontologo paslaugos, tačiau to jis taip pat teigia negavęs.
„Reikėjo atkurti kai kurių dantų paviršius, buvo karieso užuomazgų ir aš nespėjau to susitvarkyti prieš kariuomenę.
Nuėjęs į kariuomenę tikėjausi, kad viskas bus gerai. Sakoma, kad kariuomenėje sutvarko nemokamai dantis. Nuėjau pas dantistus – sako, tau viskas gerai. Dėl visų prieš tai minėtų problemų – reikia siųsti pas dantistą, bet kariuomenės dantistai problemų nematė. Sakė, reikia laukti“, – aiškina Dovydas ir pripažįsta, kad taip laukti teko visus devynis mėnesius.
Pasiruošimą realiam pavojui laiko niekiniu
Vaikinas atskleidžia, kad tarnybos metu buvo ir bent jau iš dalies teigiamų patirčių: „Nakvojimas miške, miegojimas tris paras prie minus penkių. Ten labai smagu, su karine apranga klaidžioti po miškus. Su ginklais, kompasais, žemėlapiais, tikiesi, kad taip ir bus kariuomenėje.
Bet smagi tik ta dalis – ne tai, kas už tavęs eina, prieš tave. Paleidi šaką netyčia ir išgirsti dešimt keiksmažodžių. Labai greitai grįžti į realybę, supranti, kur iš tikrųjų esi. Gali įsivaizduoti, kad esi herojus filme. Tačiau tai sapnas, realybė kitokia“.
Pasak jo, nors visos tarnybos metu šauktiniams buvo aiškinama, kokie jie yra tvirti kariai ir tikri vyrai, tikrasis tokių karių parengimas karinei situacijai yra beveik nepanaudojamas. Pats Dovydas pripažįsta, kad jeigu kiltų reali karinio konflikto grėsmė ir tektų eiti į frontą, jis bandytų kaip tik įmanoma to išvengti.
„Tas terminas, patrankų mėsa, pasitvirtina. Mano draugas jau trečią savaitę tai suprato ir sakė man, kad mes ruošiami patrankų mėsai.
Aš visiškai neparuoštas. Pas mus tarnavo tokie jaunuoliai, kurie sako – aš karys, mes pasiruošę. Bet aš neįsivaizduoju, kaip tie pajudėjimai, manevrai kuriuos mes darėme, kaip jie gali padėti moderniame kare. Tai visiškai nepanaudojama“, – aiškina karo tarnybą atlikęs vaikinas.
Mano, kad karo tarnyba negali būti privaloma
Pokalbį Dovydas užbaigia dar kartą pabrėždamas savo pagrindinį norą – įrodyti, kad kariuomenė nėra skirta visiems.
„Aš noriu kažkaip išgyvendinti tą mintį, kad kariuomenė yra visiems ir kiekvienas jaunuolis turi tai praeiti. Mokykloje mes kovojame prieš patyčias, bet kai ateiname į kariuomenę viskas su tuo jau yra gerai ir gal net skatinama.
Kas pasikeičia ir ar tikrai visiems žmonėms toks elgesys yra tinkamas ir priimtinas? Aš ir mokykloje esu susidūręs su patyčiomis, tai kariuomenė yra tas pats, kas mokykla, tik tūkstantį kartų blogiau. (...)
Negali būti visuotinio šaukimo, ten turėtų eiti tie, kuriems iš tikrųjų to norisi.“, – su dideliu skauduliu dėsto jis.
Vaikinas sako, kad prieš eidamas į kariuomenę jis turėjo daug planų savo ateičiai, tačiau dabar viskas pakibo ant plauko: „Dabar nieko nesugebu padaryti po kariuomenės. Išvedė iš pusiausvyros ir nežinau, kada tai baigsis. Bandau problemą spręsti, bet jau trys mėnesiai ir situacija tik blogėja“.
Kariuomenė teigia vertinanti įvairias nuomones
Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas mjr. Gintautas Ciunis teigia, kad kariuomenė negali tikėtis šimtaprocentinio teigiamo vertinimo, o tarp daugiau nei 4000 kasmet parengiamų karių vyrauja įvairios nuomonės.
„Dar svarbiau, kad jie gali ją nebijodami išsakyti, taip pat ir tiesioginiams vadams. Vertiname karių nuomones, tuo remdamiesi tobuliname savo veiklą, o nustačius pažeidimus atitinkamai tokias veiklas įvertiname“, – savo atsakyme portalui tv3.lt rašė kariuomenės atstovas.
Mjr. G. Ciunis taip pat pateikė ir bendro pobūdžio komentarą ir kariuomenės poziciją: „Nuolatinė pradinė privalomoji karo tarnyba atnaujinta Valstybės gynimo tarybos sprendimu, siekiant sustiprinti šalies gynybinius pajėgumus. Devyneri tarnybos mėnesiai yra vieno kovinio rengimo ciklo trukmė, kurios pilnai užtenka, kad kariai įgytų tiek svarbiausių žinių ir būtinų įgūdžių, jog karinio konflikto atveju jų žinių atnaujinimas užtruktų pakankamai trumpai ir kariai galėtų beveik iškart vykdyti kovines operacijas".
Kaip rašoma atsakyme, visų karių tarpusavio bendravimas ir elgesys yra reglamentuotas Karių etikos kodeksu, kuris galioja tiek tarnybos metu, tiek po jos.
„Patyčios, nestatutiniai santykiai ir kitas okupacijos palikimas iš Lietuvos kariuomenės yra išgyvendintas jau mažiausiai prieš du dešimtmečius – šiandien kariuomenėje jokie nestatutiniai santykiai, jokios patyčios ir nėra jokių subkultūrų.
Žinoma, faktas, kad kasmet į kariuomenę ateina beveik 4000 privalomosios karo tarnybos karių, gali leisti daryti prielaidą, kad tokių apraiškų gali mėginti atsirasti. Tačiau vadovybė tą nuolat turi omenyje, atidžiai stebi karius ir net ir mažiausi tokių apraiškų požymiai (pravardžių naudojimas ir panašiai) yra netoleruojami – už tai bet kuris karys nedelsiant atsakytų pagal Karių drausmės statutą.
Taip pat visiems kariams nuolat primenama, jog apie pastebėtą piktnaudžiavimą tarnyboje galima pranešti tiesiogiai Krašto apsaugos ministerijos Generalinei inspekcijai – šios pažeidimus tiriančios institucijos pasitikėjimo linijos kontaktai yra viešai iškabinti visose kareivinėse“, – rašoma mjr. G. Ciunio atsiųstame komentare.
