Atrodo, pildosi juodžiausios prognozės, kad įtariamas aferistas Vladimiras Antonovas ims pagal dūdelę šokdinti Lietuvos teisinę ir politinę sistemą.
Nors Londono teismas areštavo buvusio „Snoro“ savininko turto už 1,7 mlrd. litų, jam dar turėjo likti pakankamas kiekis neapskaitytų finansų. Neabejotina, kad tie pinigai bus ir jau yra naudojami visapusiškai gynybai.
Vargu ar kas galėtų pasiūlyti V.Antonovui geresnį gynybos planą, nei bandymas apkaltinti Lietuvą, kad su „Snoro“ savininkais buvo susidorota dėl politinių motyvų. Tas planas nuosekliai vykdomas.
Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl „Snoro“ žlugimo baigė darbą, ir 6 iš 12 jos narių kartu su pirmininku Valentinu Mazuroniu pasiūlė priimti skandalingas išvadas. Svarbiausias išvadų punktas, dėl kurio šeši valdančiųjų atstovai paliko posėdį sugriaudami kvorumą, teigia, kad „Snoro“ nacionalizavimas buvo skubotas ir nepakankamai pagrįstas.
Jau dabar ši išvada tampa rimta paspirtimi įtariamų aferistų gynybai. Jeigu ją dar patvirtintų ir visas Seimas, Lietuvos žmonės rizikuotų prarasti dar kelis milijardus be to, ką jau yra praradę dėl laiku nesukontroliuotos „Snoro“ veiklos.
Juk akivaizdu: kuo didesnė žala banko kreditoriams atsirado dėl netinkamo banko veiklos stabdymo, kurio ėmėsi valstybės institucijos, tuo mažėja buvusių savininkų kaltė, o tuo pačiu ir suma, kuri kada nors būtų iš jų priteista.
Taigi, politikų kišimasis į teisingumo vykdymą čia daugiau nei akivaizdus. Šis avantiūristinis įsikišimas rodo neįtikimą atsakomybės stoką ir nacionalinio intereso išdavystę. Juk paklausius V. Mazuronio kartais atrodo, tarsi jis rėžtų ugningas kalbas Londono teisme, kaip dviejų iš Lietuvos pabėgusių „Snoro“ akcininkų advokatas.
Ar tai įmanoma, kaip nors pateisinti?
Taip, įmanoma. Milijardus litų Lietuvai kainuosiantį veiksmą pateisintų nieko nepaisantis tiesos troškimas. Juk tiesa brangiau už pinigus, ar ne?
„Snoro“ istoriją aukštyn kojomis verčiančią išvadą, kad bankas buvo stabdomas netinkamai, komisija turėjo gerai pagrįsti surinktais faktais. Turėjo, tačiau nepadarė.
Todėl labiau apgailėtinos komisijos nebuvo per visą Seimo istoriją. Ji niekingesnė net už nuolatinio tokių komisijų nario Juliaus Sabatausko vadovautą komisiją, tyrusią „galimai neteisėtą politinių ir interesų grupuočių poveikį teisėsaugos institucijoms“, kuri nutraukė darbą taip nieko ir nenuveikusi.
Deja, dabar bėda yra nepalyginamai didesnė. „Snoro“ komisijos darbas tikriausiai turės pasekmių. Skaudžių pasekmių valstybės biudžetui.
Reikia suprasti, kas gi čia iš tikrųjų vyksta. Seimo opozicija eina į pagalbą įtariamiems aferistams mėgindama įteigti, kad prieš juos buvo įvykdytas politinis susidorojimas. Reikalą iš esmės keičiančių naujų faktų nepateikta, tačiau vertinimas kardinaliai priešingas. Bankas perimtas ne per vėlai, kaip daugeliui atrodė iki šiol, o per anksti.
Ar tokį elgesį įmanoma kaip nors paaiškinti? Kas tai – piktybiškumas ar kvailumas?
Čia jau reikėtų specialaus tyrimo, kurį geriausiai atliktų specialiosios tarnybos, jei jos Lietuvoje dirbtų savo darbą, o ne pagal užsakymą žaistų poligrafais ir kitais daikčiukais.
Beje, ar yra kokių naujienų byloje dėl informacijos apie teisėsaugos veiksmus prieš „Snorą“ nutekinimo? Tik užsitęsusi tyla.
Ir labai įdomu, kodėl iš V. Mazuronio komisijos tyrimo lauko išnyko galima teisėsaugos institucijų atsakomybė dėl delsimo imtis realių priemonių. Ir šioje srityje viskas apversta aukštyn kojomis. Valstybės saugumo departamentas kaltinamas dėl birželio mėnesį pateiktos pažymos apie „Snoro“ rizikingumą, nors ir kvailiui aišku – kalta ne įspėjanti pažyma, o atitinkamų institucijų neveiksnumas, kuris truko ilgą laiką prieš tą pažymą ir po jos.
Kodėl su ta pažyma nebuvo supažindinti kiti atsakingi asmenys, ne vien Prezidentė? Ar jie gavo sunerimti verčiančius įspėjimus kokia nors kita forma? Jeigu negavo, tai kodėl? O jeigu gavo, kodėl nieko nesiėmė, kad apsaugotų Lietuvos žmonių pinigus?
Juk platinti apgaulingus indėlių sertifikatus, gavęs Vertybinių popierių komisijos (VPK) leidimą, „Snoras“ pradėjo tik praėjusią vasarą. Arba kažkas piktybiškai nesidalijo informacija, arba VPK pirmininkas, nuo šių metų pradžios komisijos funkcijas perdavus Lietuvos bankui (LB), neturėjo ramiai persėsti į tą pačią, tik kitaip pavadintą kėdę.
Išvadų rengėjai, žinoma, negalėjo išvengti nepaminėję ankstesnės LB vadovybės atsakomybės, nes faktai per daug akivaizdūs. Tačiau dėmesys ir šioje vietoje gudriai perkelti į banko veiklos stabdymą, o tuo pačiu – į naujajam LB vadovui Vitui Vasiliauskui tenkančią tariamą kaltę. Dėl jo veiklos komisija netgi norėtų kreiptis į prokurorus. Taigi, ir vėl toks pat bandymas apversti situaciją. Kalti ne tie, kurie tinkamai neprižiūrėjo įtartino banko, o tas, kuris galų gale ėmėsi ryžtingesnių veiksmų.
Maža to. Kadenciją baigiantis LB valdybos narys Vaidevutis Geralavičius šturmuos Seimą V. Mazuronio vadovaujamos partijos gretose! Gal tokiu būdu teisinę neliečiamybę partija suteiks ir Londone vargstančiam šiauliečiui Raimondui Baranauskui? Juodosios kasos tada galėtų dar gerokai išpampti. Ir politinio susidorojimo auka būtų apginta.
Reikiamą įtaką daryti galima ne vien per finansų srautus. Žymi Lietuvos politinio, teisinio ir biurokratinio elito dalis jau seniai buvo „Snoro“ akcininkų lepinama ir jaukinama. Kai kurie dar ir dabar jaučia nuoširdų dėkingumą arba tiesiog bijo išviešinimo.
Žinoma, V. Mazuronio komisija nerado jokių nederamų sąsajų tarp politikų ir „Snoro“. Ji to ir negalėjo padaryti. Nes nenorėjo. Juk tik kvailiai gali atsiskleisti patys.
Bet atsiskleidžia jie ir nenorėdami.
