Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt

Šią savaitę antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos įvertino grėsmes nacionaliniam saugumui. Didžiausias dėmesys skirtas Rusijai, kuri pasak žvalgybininkų, nors kol kas ir nėra pajėgi pradėti karinio konflikto prieš NATO, intensyviai plėtoja savo karinius pajėgumus.

Tačiau žvalgybininkai teigia, kad „šiuo metu konvencinio karo tikimybė artimiausioje Lietuvos geopolitinėje aplinkoje (Baltijos jūros regione) vis dar išlieka gana maža“. „Savaitės“ studijoje Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos pirmininkas atsargos majoras Albertas Daugirdas.

– Kas yra konvencinis karas, kurio tikimybė mūsų regione, kaip sako žvalgybininkai, išlieka gana maža?

– Reiktų pradžioje prisiminti, kad toks vertinimas jau buvo prieš stojant į NATO, t.y. Baltojoje knygoje jau buvo įrašytas toks vertinimas 10 metų į priekį. Taigi, po tam tikro laiko mes vėl matome panašų vertinimą su jau jūsų minėtais kai kuriais aspektais. Jeigu pereiti į karinius terminus, t.y. įprastinės ginkluotės sutartis, ir netgi JT yra apibrėžusios konvencinių ginklų registrą, kuris apima tankus, šarvuočius, sunkiąją artileriją, kovos lėktuvus, sraigtasparnius, raketinę ginkluotę, karinį laivyną.

REKLAMA

– O tai kas įvyko Kryme ir dabar vyksta Rytų Ukrainoje, kas tai? Tai jau nekonvencinis karas?

– Pagal tuos apibrėžimus išeitų, kad mes ne visiškai telpame į tas konvencinio karo ribas, kadangi nėra atsako konvencinio. Ukrainos pajėgos nesmogė atgal konvenciniu būdu.

– Bet galbūt čia yra tas variantas, kad ant nosies rinkimai, ir jeigu prasideda karas, tai rinkimai negali vykti?

– Tam tikra prasme tiesa tame slypi – vengimas didžiulio karinio konflikto, susipriešinimo. Tačiau, jeigu kalbėti per mūsų pačių turimą patirtį, nuo pat 1990 metų ir ypatingai 1991, 1993 metus turint omeny, buvo aiškiai deklaruota, kas yra agresija, ką mes turime daryti, kad ją atremtume. Ir netrukus buvo sukurti puikūs įstatymai, kuriuose pasakyta, kad bet kuris pilietis gali imtis veiksmų prieš agresorių, nelaukdamas net nurodymo nei iš Prezidento, nei iš gynybos ministro. Tuo tarpu Ukrainoje toks įspūdis, kad šito aiškumo jų ar teisinėje bazėje, ar vykdomojoje fazėje nebuvo. Jie pasimetė, jie nesitikėjo tokios veiksmų eigos, nes jie ir Kijeve turi daug problemų.

– O kas tada ta antiteroristinė operacija?

– Viskas atrodo būtų teisinga linkme, bet greitis, kaip tai vykdoma. Tai yra reagavimas į jau įvykusius faktus. Tuo tarpu mes vėl galim mūsų, Lietuvos, pavyzdį, kai tik iškilo grėsmė po sausio 8 d. užimti Aukščiausiąją Tarybą, buvo imtasi priemonių, kaip apsaugoti objektus. Ir tas plėtėsi labai greitai, ir peraugo 1991-92 metais į daugybės energetinių objektų apsaugą nuo diversinių aktų, kurie prasidėjo. Tai yra buvo mestos pajėgos ne išmušinėti nedraugiškus elementus iš tų objektų, o apsaugoti, kad jie nepatektų į juos.

– Bet ir Kryme, ir Rytų Ukrainoje yra panaudojamos tos vadinamosios specialiosios paskirties pajėgos. Juk jos, tas vadinamasis specnazas, jis buvo Čečėnijoje, buvo Gruzijoje, dabar Kryme ir Ukrainoje, jos skiriasi, kaip diena ir naktis. Išeitų, kad Rusija jas padarė visiškai kitokiomis?

– Aš sakyčiau, Rusija labai gerai mokosi iš savo klaidų. Iki Čečėnijos pirmojo karo pabaigos tų klaidų buvo nepaprastai daug, tame tarpe panaudojant specialiąsias pajėgas. Jau 1999 metais, antrajame Čečėnijos kare, nuskambėjo to paties V. Putino nurodymas savo karinėms pajėgoms – atsiverskite Pabaltijo rezistencinio pasipriešinimo vadovėlius ir pažiūrėkite, kaip buvo sunaikintas mūsų partizanų pasipriešinimas. Gruzija ir, kaip sakėte, grįžtant prie Čečėnijos, skirtumas tik buvo tas, kad jie veikė kariuomenės sudėtyje pilnai. Specsnazas vyko šarvuotomis kolonomis, buvo įvairiai apsirengę, kadangi jie labiau laisvi savo elgesyje ir taktikoje. Jie tokie atrodė šiek tiek palaidi.

REKLAMA

– Rūkė prieš kameras...

– Taip, šiek tiek bravūriški. Tai irgi psichologinio karo dalis – parodo kokie jie „kieti“. Tuo tarpu Kryme visas pasaulis pamatė vienodai apsirengusius, puikia ekipuote – nuo kojų iki galvos ekipuotus karius, besielgiančius standartizuotai, profesionaliai laikančius ginklus, besielgiančius profesionaliai, turinčius radijo ryšio priemones, viską. Beliko tik, kad dar būtų ir vakarietiški ginklai. Ir tai akivaizdu, kad kokybinis šuolis į priekį yra kaip ant delno.

– NATO šito nematė, Vakarai šito nematė, visiškai ramiai į tai žiūrėjo ar neįvertino?

– Aš manyčiau, per daug buvo užsižaista po Šaltojo karo bandymu suartėti su Rusija ir ją palenkti į Vakarų pusę. Ir kaip įrodymas – prieš keletą metų, kai V. Putinas suintensyvino kariuomenės atnaujinimą, padidino finansavimą, atitinkamai technologijų pritraukimą pabandė atlikti. Pirkti iš Izraelio nepilotuojamus skraidančius aparatus, nes savo niekaip nesugeba iki reikiamos kokybės pagaminti, pirkti iš italų bandė visureigius. Dabar matome, kad nenupirko „Iveco“ visureigių, bet, jeigu palyginsim italų ir dabartinius „Tigr“, specialiųjų operacijų pajėgų naudojamus visureigius, jie net panašūs išore. Vadinasi, kaip kinai, vogė technologijas tam tikra prasme, kopijuoja ir panaudoja savo tikslams. Vokietijos finansuotas mokymo centro įrengimas, kuris dabar lyg ir sustojo, ir neaišku, kokioje ten stadijoje. Tai ką tai reiškia? Mes patys juos mokėme, finansavome, pardavinėjome technologijas.


Rašyti komentarą...
A
Aldas
2014-05-05 08:17:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
Gali panaudoti, gali nepanaudoti, gali pakakot, gali nepakakot, gali nusišvilpt, gali ir nešvilpt... Idiotai
Atsakyti
-3

P
Philip
2014-05-05 10:07:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kada jus jau apsiraminsit apsišikėliai, kam jus reikalingi. Ko nerodot ir nepasakojot įvykius apie Odesoje, kai sudegino žmones, tylit !, nes matot kokius nacius žmogžudžius palaikot, nes tik nacai fašistai degino žmones.
Atsakyti
0

o
ona
2014-05-10 20:58:30
Pranešti apie netinkamą komentarą


Gydytojo teigimu, aukos ir užpuoliko santykiai yra labai seni, jie prasideda dar gyvūnų pasaulyje – štai katė žaidžia su pele. Labai daug metų tokius santykius nagrinėjo rusų psichoterapeutas Vladimiras Levis. Jis specialiai - savo kailiu (išmokęs savigynos) tyrinėjo, kaip įvyksta chuliganiški gatvės užpuolimai. Ne tuomet, kai jums tiesiog iš pasalų duoda per galvą. O tuomet, kai tave prieš tai „užkabina“.

Tokie kabinėjimaisi, anot O.Lapino, įveda mus į „aukos“ vaidmenį, tai visuomet savotiškas „mini- spektaklis“. Ir, beje, jis labai panašūs į smurtą šeimoje - ir čia viskas vyksta pagal tam tikrą scenarijų. „Aukai“ reikia parodyti, kad ji - auka, o po to - pažeminti ir nubausti už tai, kad ji auka.

V.Levis daug laiko paskyrė agresijos tyrinėjimui ir įvairiausius užpuolimų scenarijus aprašė knygoje „Menas būti kitu“. Vėliau savo psichoterapinėje grupėje jis atliko tyrimą, kaip žmonės reaguoja į tuos užpuolimus, ypač skirdamas didelį dėmesį į tuos atvejus, kai buvo sėkmingai apsiginta.

Pasirodo, puikiai suveikia netikėtumo faktorius. Pats V.Levis savo praktikoje išbandė keletą variantų. Vieną kartą jis į reikalavimą atiduoti pinigus garsiai nusijuokė. Užpuolikas pabėgo. Kitą kartą jis... spjovė užpuolikui į kairę akį. Plėšikas irgi pabėgo.

„Šie pavyzdžiai - ne apie kažkokias antgamtines galias. V.Levis tiesiog pastebėjo, kad smurtą galima sustabdyti netikėtu, nelogišku, nelaukiamu veiksmu - viskuo, kas prieštarauja aukos vaidmeniui, kas „numuša“ įprastinį scenarijų“,- aiškina O.Lapinas. Tačiau, psichoterapeuto teigimu,
tai gali padaryti tik žmogus, tai daręs jau ne vieną kartą. Todėl savigynos veiksmų vertėtų pasimokyti savigynos seminaruose, kurie labai praverstų ir vaikams.

Kaip išvengti „kabinėjimosi“

Vaikus dažniausiai užpuola dėl mobilių telefonų, tad juos pirmiausia reiktų išmokyti nedemonstruoti tų savo telefonų. Nekalbėti jais gatvėje, nenešioti ant kaklo arba rankoje, ypatingai, jeigu tai yra kriminogeniškai aktyvus rajonas. Mokyti po truputį visokių savigynos veiksmų. „Tai padeda ne tiek pasikaustyti techniškai, kiek psichologiškai, ir tu mažiau bijai agresijos. Nes visa ta seka išeina iš baimės. Ir jeigu baimės nėra, tada ateina kūrybinių sprendimų metas“,- pataria O.Lapinas.

Beje, psichoterapeuto teigimu, užpuolimo atveju labai gerai veikia paprastas sportinis švilpukas, kuriuo reikia pradėti švilpti – paprastai visi piktavaliai iš karto pabėga.

„Vaikų tarpe, jeigu atsieti tuos grynai materialinius apiplėšimus, yra scenarijai, kada tave nori tiesiog įvelti į kažkokias muštynes, kaip vaikai sako, „prisikabinti“. Prisikabinimas nevyksta netikėtai, jis vyksta su tam tikru spektakliu. Gali paprašyti cigaretės, o paskui sakyti – kokį čia man š... duodi? Arba klausia – „Ko čia taip žiūri į mane? Ką, nepatinku?“ Jau iš pirmų žodžių yra aišku, kad toliau eina agresija, nes tu turi pasijusti auka“,- pasakoja gydytojas. Tokiais atvejais padeda netikėti klausimai, pavyzdžiui, „Ar nematėte čia mano šuns aviganio?“, „Ar čia neprabėgo mano pitbulis?“ Taip pat galima apsimesti bepročiu ar kurčiu, kai tu iš viso nesupranti, ką tau sako, nes negirdi, o jeigu tu negirdi, tau turi pakartoti, o tu vis tiek negirdi, ką tau sako. Tada tavęs nemuša.

„Dažniausiai nemuša bepročių ir kurčių, nors yra ir išimčių. Bet tada nelabai padeda ir jokie scenarijai. Nors jeigu tai yra tiesiog chuliganiškas prisikabinimas, tada padeda, nes chuligano tikslas yra sustatyti scenarijų taip, kad tu užsitarnautum būti užpultas, o kai tu numuši tą scenarijų, tada jam pasiūlai savąjį, kurio jis nesitikėjo“,- sako O.Lapinas.

Žeidžia bet koks įsiveržimas į asmeninę erdvę

Patyrus bet kokį apiplėšimą, nesvarbu, gatvėje ar namuose, patiriame ne tik finansinius nuostolius, bet ir ilgai išliekantį labai nemalonų jausmą.

Psichoterapeuto O.Lapino teigimu, įsiveržimas į asmeninę erdvę priverčia mus jaustis nesaugiais. „Yra mūsų AŠ, kuris siejasi ne tiek su mūsų kūno ribomis, kiek siejasi su mūsų teritorija. Panašus jausmas būna, kai kažkas užkabina mūsų automobilį. Ir nors tai ne mūsų kūnas, bet mes reaguojam kaip į mūsų AŠ. Mūsų buto teritorijos pažeidimas, kada čia užeina svetimas žmogus – tai įsiveržimas į mūsų AŠ ribas, kurias mes saugome. Nes žmogus turi teritorinį instinktą, pagal kurį tai, kas pažymėta mūsų daiktais, yra mūsų AŠ ribos. Tas mūsų AŠ – tai tarsi daug tokių ratukų, iš kurių kiekvienas įdėtas į kitą. Tai yra mūsų kūnas, mūsų intymioji zona, mūsų automobilis, mūsų butas, ir gali būti netgi mūsų sklypas. Jeigu jūs esate ūkininkas, tai netgi tai, kad kažkas nulaužė šaką jūsų medeliui, jums sukelia nemalonius jausmus.“

Anot gydytojo, šios nemalonios emocijos mums primenamūsų asmenybės ribas.














Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (3)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų