Rusijos kariuomenė prieš Baltijos šalis gali panaudoti netikėtumo faktorių

Publikuota 2014.05.04 22:19

ona 2014-05-10 20:58:30
Pranešti apie netinkamą komentarą
0


Gydytojo teigimu, aukos ir užpuoliko santykiai yra labai seni, jie prasideda dar gyvūnų pasaulyje – štai katė žaidžia su pele. Labai daug metų tokius santykius nagrinėjo rusų psichoterapeutas Vladimiras Levis. Jis specialiai - savo kailiu (išmokęs savigynos) tyrinėjo, kaip įvyksta chuliganiški gatvės užpuolimai. Ne tuomet, kai jums tiesiog iš pasalų duoda per galvą. O tuomet, kai tave prieš tai „užkabina“.

Tokie kabinėjimaisi, anot O.Lapino, įveda mus į „aukos“ vaidmenį, tai visuomet savotiškas „mini- spektaklis“. Ir, beje, jis labai panašūs į smurtą šeimoje - ir čia viskas vyksta pagal tam tikrą scenarijų. „Aukai“ reikia parodyti, kad ji - auka, o po to - pažeminti ir nubausti už tai, kad ji auka.

V.Levis daug laiko paskyrė agresijos tyrinėjimui ir įvairiausius užpuolimų scenarijus aprašė knygoje „Menas būti kitu“. Vėliau savo psichoterapinėje grupėje jis atliko tyrimą, kaip žmonės reaguoja į tuos užpuolimus, ypač skirdamas didelį dėmesį į tuos atvejus, kai buvo sėkmingai apsiginta.

Pasirodo, puikiai suveikia netikėtumo faktorius. Pats V.Levis savo praktikoje išbandė keletą variantų. Vieną kartą jis į reikalavimą atiduoti pinigus garsiai nusijuokė. Užpuolikas pabėgo. Kitą kartą jis... spjovė užpuolikui į kairę akį. Plėšikas irgi pabėgo.

„Šie pavyzdžiai - ne apie kažkokias antgamtines galias. V.Levis tiesiog pastebėjo, kad smurtą galima sustabdyti netikėtu, nelogišku, nelaukiamu veiksmu - viskuo, kas prieštarauja aukos vaidmeniui, kas „numuša“ įprastinį scenarijų“,- aiškina O.Lapinas. Tačiau, psichoterapeuto teigimu,
tai gali padaryti tik žmogus, tai daręs jau ne vieną kartą. Todėl savigynos veiksmų vertėtų pasimokyti savigynos seminaruose, kurie labai praverstų ir vaikams.

Kaip išvengti „kabinėjimosi“

Vaikus dažniausiai užpuola dėl mobilių telefonų, tad juos pirmiausia reiktų išmokyti nedemonstruoti tų savo telefonų. Nekalbėti jais gatvėje, nenešioti ant kaklo arba rankoje, ypatingai, jeigu tai yra kriminogeniškai aktyvus rajonas. Mokyti po truputį visokių savigynos veiksmų. „Tai padeda ne tiek pasikaustyti techniškai, kiek psichologiškai, ir tu mažiau bijai agresijos. Nes visa ta seka išeina iš baimės. Ir jeigu baimės nėra, tada ateina kūrybinių sprendimų metas“,- pataria O.Lapinas.

Beje, psichoterapeuto teigimu, užpuolimo atveju labai gerai veikia paprastas sportinis švilpukas, kuriuo reikia pradėti švilpti – paprastai visi piktavaliai iš karto pabėga.

„Vaikų tarpe, jeigu atsieti tuos grynai materialinius apiplėšimus, yra scenarijai, kada tave nori tiesiog įvelti į kažkokias muštynes, kaip vaikai sako, „prisikabinti“. Prisikabinimas nevyksta netikėtai, jis vyksta su tam tikru spektakliu. Gali paprašyti cigaretės, o paskui sakyti – kokį čia man š... duodi? Arba klausia – „Ko čia taip žiūri į mane? Ką, nepatinku?“ Jau iš pirmų žodžių yra aišku, kad toliau eina agresija, nes tu turi pasijusti auka“,- pasakoja gydytojas. Tokiais atvejais padeda netikėti klausimai, pavyzdžiui, „Ar nematėte čia mano šuns aviganio?“, „Ar čia neprabėgo mano pitbulis?“ Taip pat galima apsimesti bepročiu ar kurčiu, kai tu iš viso nesupranti, ką tau sako, nes negirdi, o jeigu tu negirdi, tau turi pakartoti, o tu vis tiek negirdi, ką tau sako. Tada tavęs nemuša.

„Dažniausiai nemuša bepročių ir kurčių, nors yra ir išimčių. Bet tada nelabai padeda ir jokie scenarijai. Nors jeigu tai yra tiesiog chuliganiškas prisikabinimas, tada padeda, nes chuligano tikslas yra sustatyti scenarijų taip, kad tu užsitarnautum būti užpultas, o kai tu numuši tą scenarijų, tada jam pasiūlai savąjį, kurio jis nesitikėjo“,- sako O.Lapinas.

Žeidžia bet koks įsiveržimas į asmeninę erdvę

Patyrus bet kokį apiplėšimą, nesvarbu, gatvėje ar namuose, patiriame ne tik finansinius nuostolius, bet ir ilgai išliekantį labai nemalonų jausmą.

Psichoterapeuto O.Lapino teigimu, įsiveržimas į asmeninę erdvę priverčia mus jaustis nesaugiais. „Yra mūsų AŠ, kuris siejasi ne tiek su mūsų kūno ribomis, kiek siejasi su mūsų teritorija. Panašus jausmas būna, kai kažkas užkabina mūsų automobilį. Ir nors tai ne mūsų kūnas, bet mes reaguojam kaip į mūsų AŠ. Mūsų buto teritorijos pažeidimas, kada čia užeina svetimas žmogus – tai įsiveržimas į mūsų AŠ ribas, kurias mes saugome. Nes žmogus turi teritorinį instinktą, pagal kurį tai, kas pažymėta mūsų daiktais, yra mūsų AŠ ribos. Tas mūsų AŠ – tai tarsi daug tokių ratukų, iš kurių kiekvienas įdėtas į kitą. Tai yra mūsų kūnas, mūsų intymioji zona, mūsų automobilis, mūsų butas, ir gali būti netgi mūsų sklypas. Jeigu jūs esate ūkininkas, tai netgi tai, kad kažkas nulaužė šaką jūsų medeliui, jums sukelia nemalonius jausmus.“

Anot gydytojo, šios nemalonios emocijos mums primenamūsų asmenybės ribas.














   ATSAKYTI
Philip 2014-05-05 10:07:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Kada jus jau apsiraminsit apsišikėliai, kam jus reikalingi. Ko nerodot ir nepasakojot įvykius apie Odesoje, kai sudegino žmones, tylit !, nes matot kokius nacius žmogžudžius palaikot, nes tik nacai fašistai degino žmones.    ATSAKYTI
Aldas 2014-05-05 08:17:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
-3
Gali panaudoti, gali nepanaudoti, gali pakakot, gali nepakakot, gali nusišvilpt, gali ir nešvilpt... Idiotai   ATSAKYTI
REKLAMA
Į viršų