Tokiems pat dvejojantiems, tokiems pat neužtikrintiems. Ir nors moteris sako, kad nė vienas kelias nėra baigtinis, dabartinė, prieš trejus metus prasidėjusi karjeros kelionė su ANNA jai yra dovana. Žinoma, supakuota į nemažą kiekį iššūkių, bet tokios šiltos ir jaukios dovanos Rita nekeistų į nieką.
Rita, kokioje šeimoje užaugote? Kokia buvo Jūsų vaikystė?
(Išgirdusi šį klausimą, Rita šypsosi.) Gražūs tie vaikystės prisiminimai.
Augau kaime. Aplink – laukai, pievos, miškai, kaimynų „prūdai“ – gamta, kurią tyrinėjau „skersai ir išilgai“. Buvau aktyvus vaikas – manęs visur buvo daug. Pasižymėjau energija, drąsa, laisvės, atsakomybės ir savarankiškumo troškimu. Manau, tėvams tikrai buvo iššūkis auginti tokį vaiką.
Mano mama dirbo mylimą darbą prekyboje, o tėtis – gana sunkiai, samdomame darbe. Šeimoje augome 2 vaikai – brolis aštuoneriais metais vyresnis, – tad jau paauglystėje, jam išvykus mokytis, jaučiausi, tarytum, augčiau viena.
Kadangi abu tėvai daug dirbo, nuo pat mažens turėjau ne mažai atsakomybių, patikėtų darbų, dalykų, kuriuos reikėjo atlikti. Ši atsakomybė dar labiau padidėjo paauglystėje, išsiskyrus tėvams. Nors tuo metu viskas atrodė be galo sunku ir gana „neteisinga“, tačiau šiai dienai suprantu, kokią didelę reikšmę tuomet patikėta atsakomybė suteikia man šiandien, drąsiai veikiant savame gyvenime.
Taip, dažnai
Kartais
Labai retai arba niekada
Ar baigdama mokyklą žinojote, kuo norite tapti, ką studijuoti? Nesvyravote tarp pasirinkimų?
Tiesą pasakius, baigiant mokyklą, visiškai nenutuokiau, kuo noriu būti. Mane be galo žavėdavo bendraklasių tikslai, siekiai, norai, užtikrintumas. O aš vis žiūrėdavau į juos ir galvodavau „kaip jiems pasisekė, kad jie žino, ko nori...“ Ir šis jausmas mane gyvenime lydėjo tikrai labai ilgai.
Aš net svajoti nemokėjau. Nežinojau, ką reiškia norėti. Ką reiškia turėti tikslų.. Džiaugiuosi, kad tą momentą, kai jau reikėjo teikti stojimo paraiškas, aš sustojau ir paklausiau savęs: „Rita, ką tu mėgsti daryti ir kas tau sekasi?“ Taip atsidūriau kultūrinės veiklos vadybos studijose, kurios man vėliau atvėrė kelią į renginių organizavimo pasaulį.
Tiesa, kaip dabar pagalvoju, tikriausiai svajoti pati sau ir neleidau. Pamenu, kaip vaikystėje turėtą svajonę tapti aktore pati sumažinau ir sumenkinau save įtikinusi, kad aktoriai turi būti „biškį paplaukę“, o aš savęs tokia nelaikiau. Ir tik dabar suprantu, kad po šiuo neleidimu sau į tai žengti, tiesiog slėpėsi stojamųjų baimė: bijojau, kad galiu neįstoti visai.
Kada prasidėjo tikrasis Jūsų karjeros kelias? Ar buvo bandymų ieškoti savo pašaukimo ir kitose srityse, kol atradote tai, kas Jums labiausiai patinka?
Ilgą laiką, tikrai, gyvenau su siekiu atrasti tą savo „tikrąjį kelią“. Tačiau, kai dabar žvelgiu atgal, aš matau, koks gražus procesas vyksta manojoje kelionėje.
Taip, buvo etapas, kurio metu kankinausi nežinioje: kas esu ir ko noriu. Tai priminė kančią. Tačiau dabar aš matau, kad tai buvo be galo reikalinga tam, kad aš išsigryninčiau. Kad aš pamatyčiau. Kad leisčiau sau save išlaisvinti iš savo pačios susikurto „kaip turi būti“ ir „ką turiu daryti“ kiauto. Ta vidinė kančia nuvedė mane į mano pačios vidų. Tokiu būdu savęs ir savojo kelio aš nustojau ieškoti išorėje. Aš jį radau savyje. Suprasdama, kad netgi tos vietos, kur, atrodo, buvau ne savo vietoje, visgi ir buvo to tikrojo kelio dalis.
Tad netgi šiandien aš negaliu sakyti, kad „va, aš jau esu tame, kur turiu būti“, galvoju, kad mes visada esame ten, kur ir turime būti, tam, kad kažką iš tų situacijų pasiimtume.
Mano atveju – visą gyvenimą jaučiau didžiulį vidinį vedimą, kad turiu kažką daryti. Mano vidus tiesiog rėkte rėkė, kad turiu kažkur būti. Ir kai pradėjau jau tokią rimtesnę savo karjerą kultūros srityje, kaip renginių organizatorė, šis jausmas nurimo, atsipalaidavo. Kuriam laikui aš jaučiausi savoje vietoje. Kol galų gale – STOP. Supratau, kad viskas. Išsėmiau toje veikloje viską. Ir vidinis troškimas „būti kažkur“ vėl atsirado manyje. Tik šįkart smogė visu pajėgumu kartu su dideliais gyvenimo iššūkiais. Skausmais. Atsiribojimais nuo pasaulio.
Tai atvėrė mano dabartinį kelią. Ir šiai dienai, gyvendama savo 32-uosius gyvenimo metus, realiai suvokiu, kad iš jų aš TIKRAI gyvenu tik trejus metus. Vis labiau save priimdama, vis labiau save išreikšdama, vis daugiau išdrįsdama, vis labiau atsiverdama ir vis labiau save pažindama. Man tai yra dovana. Ir ši karjeros kelionė, prieš trejus metus prasidėjusi su ANNA, man yra dovana. Supakuota į nemažą kiekį iššūkių, bet tokia šilta ir jauki, kad jos nekeisčiau į nieką. Bent jau kol kas.
Rita, kas labiausiai inspiravo pokyčius? Kas įkvėpė keisti gyvenimą, jei pasiekėte momentą, kad ankstesnis kelias pasirodė nebe artimas?
Taip jau nutiko, kad mano gyvenimas pasidalino į dvi dalis. Dar prieš 6 metus mane sutikę gatvėje žmonės būtų matę visai kitą Ritos versiją. Širdyje aš visada buvau tas, kas esu dabar, į kur keliauju dabar, bet aš tiek buvau pasiklydusi išorėje ir norėjime kažkaip atrodyti, kažkokia būti, kažkaip pasirodyti, kažkam patikti ir įtikti, kad pasiklydau tarp visų susikurtų savęs personažų.
Ir atsitiko taip, kad vieną dieną viskas pradėjo griūti. Pirmiausia sužinojau, kad tėtis serga vėžiu. Tada supratau, kad esu romantiniame santykyje, kuriame man be galo sunku ir kuriame vis labiau pametu save. Galų gale – šast, mane išmeta iš darbo. Be paaiškinimo, be informavimo, be aiškios priežasties. Taip aš sulūžau.
Visa tai privertė mane atsisukti į save. Mano ego lūžo, gyvenimas griuvo, o su jo griūtimi po truputį, nepastebimai pradėjo atkeliauti ir nauji vėjai. Tada dar nesupratau, kokie ryškūs jie taps tolesniame gyvenime. Bėgdama nuo viso to sunkumo, nusprendžiau išvykti mokytis į Vilnių ir pradėti mokytis ugdymo. Taip įgyjau ugdymo mokslų magistro laipsnį.
Po kiek laiko mirė mano tėtis. Su vis sunkėjančia liga ir jo mirtimi aš nėriau vis gilyn į save. Kuo daugiau gilinausi – tuo aiškiau suvokiau, kas esu ir ko noriu. Kol vieną naktį su didžiule energija, jėga ir per visą kūną bėgančiais šiurpuliukais į mano kūną, mintis ir gyvenimą atkeliavo ANNA centro idėja.
Kada atėjo noras ar suvokimas, kad norite padėti kitiems?
Manau, kad vidinis jausmas dalintis vis labiau pradėjo ateiti tada, kai ėmiau labiau gilintis į save. Kai pradėjau aiškiau matyti savo vidinius procesus, veikimo modelį, įsitikinimus. Kai iš nelaimingos ir vis norinčios pasirodyti prieš kitus mergaitės, pradėjau matyti džiaugsmą kasdienoje. Pradėjau keistis. Labiau mylėti save, daugiau skirti sau laiko. Aš tiesiog pakeičiau matymą ir pradėjau matyti daugiau, giliau, plačiau negu prieš tai.
Nejučiomis pradėjau suprasti ir atpažinti ir kitų žmonių veikimo modelius, poelgius, suprasti jų pasirinkimus. Pradėjau matyti, kaip patys žmonės vis ateina pas mane pasikalbėti, išsipasakoti, pasidalinti. Pradėjau matyti, kaip jų gyvenimuose pradėjo keistis dalykai gerąja linkme. Po kiekvieno grįžtamojo ryšio jausdavau vidinę pilnatvę, pasitenkinimą, dėkingumą, vidinį džiaugsmą, kad galėjau prisidėti prie žmogaus augimo. Tad kuo toliau, tuo labiau pradėjau į tai eiti. Kol, galų gale, į mano gyvenimą atkeliavo koučingas ir aš apčiuopiau realų, įgalinantį, stiprų ir itin veiksmingą įrankį padėti žmonėms augti ir veikti. Pamilau jį be galo.
Kaip radosi idėja atidaryti centrą? Kas iš tiesų yra ANNA ir kaip čia žmogui gali būti suteikta pagalba?
ANNA centro idėja atkeliavo viduryje nakties. Tuo metu viduje buvo išryškėjęs didelis noras kažkur būti ir kažką daryti. Tačiau nežinojau, kas tai. Kaip tik buvo karantinas, tad daug gilinausi į save ir skyriau sau laiko. Ir vieną naktį su didžiule jėga, energija visu kūnu nuvilnijo šiurpuliukai. Mano akys išsiplėtė, ir aš žinojau. Aš tiesiog žinojau, ką ir kaip turiu padaryti. Tad pradėjau daryti ANNĄ (šypsosi).
Pirminė idėja buvo per sąmoningų renginių organizavimą ir įgyvendinimą įtraukti jaunimą, kad jie galėtų įgyti darbinės patirties. Tai pirmuosius metus daug su tuo dirbau, bet tai nenešė pajamų ir teko keisti kryptį. Tiesą pasakius, ANNA gyvuoja jau daugiau negu 2,5 metų ir visas šis laikas yra apie gryninimąsi. Tad šiai dienai ANNA yra bendruomenės židinys, kuriame buriasi žmonės, ieškodami bendrystės, ryšio, noro kurti ir augti.
Mes organizuojame, kuriame ir vedame paskaitas ir seminarus savęs pažinimo ir realizavimo temomis tiek internetu, tiek gyvai studijoje. Kartais pasikviečiame lektorių iš kitų miestų. Šiandien daug dirbame su koučingu – vedu koučingo sesijas, kurios nukreiptos į savęs pažinimą, tikslų išsigryninimą, savirealizacijos kelio radimą. Taip pat grupines koučingo ir mastermind sesijas.
Jei anksčiau ANNA buvo daugiau apie renginius, tai dabar – apie praktinį savęs pažinimą ir darbą su savimi, kad galėtum pilnavertiškai, drąsiai, aktyviai ir veržliai veikti savo gyvenime. Žengiame ir į stovyklų organizavimą: rugsėjo 29 d. atsidaro ir pirmoji mūsų stovykla moterims „Išlaisvėk“, padėsianti išeiti iš savo susikurto, ribojančio kiauto, senų ir nebetarnaujančių įsitikinimų, įpročių, baimių, veikimo modelių.
Kokius didžiausius gyvenimo iššūkius prisimenate, su kuriais teko susidurti ir ieškoti išeičių? Kas padėjo ir padeda įveikti sunkumus?
Na, kelionė su ANNA, apskritai, nelabai primena ramunėlių ir saulučių pievos (juokiasi).
Juokas juokais, bet kurti nedideliame miestelyje sąmoningumu ir saviugda grįstą veiklą – jau savaime yra iššūkis. Taip, plačiuoju požiūriu tai, apie ką yra ANNA, Lietuvoje vis labiau populiarėja, tačiau pas mus, Plungėje, tai dar vargiai suprantama ir gana mažai paplitę.
Tai pirmiausia kelia finansinius iššūkius. Antra, reikalauja daug drąsos ir ryžto, neįsikibti į dalykus, kurie neveikia, atima energiją, o galbūt visai yra ne mano. Trečia, skatina jausti vidinę stiprybę ir pasitikėjimą savo vidiniu pojūčiu. Ir, ketvirta, ragina visada būti atviram pokyčiui, matyti plačiau ir mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis.
Per šiuos 2,5 metų patyrėme tikrai labai daug. Ir vis dar patiriame. Tačiau, žinote, sąmoningas žvilgsnis į problemas ne kaip problemas, bet kaip iššūkius, ieškant jiems sprendimo variantų, visada padeda. Kažkaip vis mėgstu žiūrėti iš kito kampo. Ne „ojej, kaip man yra dabar sunku“, bet „aha, ko šis iššūkis mane moko?“. Ir visada randu, ko išmokti, taip kaskart ir save vis labiau pažindama, ir dar labiau plėsdama savo komforto zoną bei ribas.
Ar dažnai Jums pačiai tenka ieškoti motyvacijos, įkvėpimo, atramos?
Tikrai būna tokių akimirkų, kuriomis, atrodo, net kvapą atima. Bet kažkaip dabar vis labiau pradedu perprasti save ir išmokti, kad, pirma, viskam yra savas laikas ir kartais reikia tiesiog išbūti, išlaukti, išskaudėti; antra, jeigu pradedu nusivilti pasauliu ir savo veikla, sau pasakau: „Rita, sustok. Gal pervargai? Perdegei? Duok sau laiko“; trečia, „jeigu nežinai kaip išspręsti problemą – atsitrauk nuo jos. Galbūt sužinosi rytoj, kai bus šviežia galva“ (šypsosi).
Perdegimas iš tikrųjų – mano tema. Tad labai mokausi balansuoti savo gyvenimą tarp darbo ir laiko sau. Pastebėjau, kad daugiausia nusivylimo, motyvacijos stokos atkeliauja būtent šiuo metu.
O apskritai labai labai svarbus momentas, kad šalia manęs yra visada mane palaikantis, mylintis, be galo daug rūpesčio ir šilumos skiriantis vyras – mano sužadėtinis. Ir kai nebepavyksta nė vienas metodas iš vidinio darbo su savimi, visada padeda jo glėbys, apkabinimas ir tiesiog buvimas šalia. Ojej, kokia didžiulė dovana jis yra mano gyvenime (šypsosi).
Ką norėtumėte palinkėti tv3.lt skaitytojams?
Aš tiesiog palinkėsiu nebijoti patirti. Leiskite per jus tekėti jūsų širdies kvietimui ir patirkite. Meskite į šalį visas baimes suklysti, būti nepriimtais, būti apkalbėtais, sulaukusiais neigiamų komentarų, kritikos. Tai, ką jūs patirsite ir patiriate savojoje kelionėje, jau iš savęs yra neįkainojama ir būtinai vieną dieną nuguls į erdvę, kurioje visą patirtį panaudosite.
Blogo kelio nėra. Yra kelias, kuriuo eidamas jūs jaučiatės nelaimingas. Svarbiausias dalykas, kad tą laimę ir nelaimę jūs renkatės pats. Tad aš tiesiog linkiu rinktis tą kelią, kuris jums atneš daugiau laimės.
Gražaus gyvenimo ir augimo. Su meile, Rita.
Susitikime pašnekesio, susipažinkime:
sekite mūsų kasdienybę feisbuke https://www.facebook.com/annasaviugda arba instagrame https://instagram.com/annasaviugda?igshid=MmIzYWVlNDQ5Yg==
Jei norite mus palaikyti, kviečiame užsukti į „Contribee“ puslapį, kuriame kuriame auginantį turinį savęs pažinimo, savirealizacijos ir tikslų siekimo temomis – https://contribee.com/annasaviugda
#gerožodžiogalia
