Apie politinės kultūros ir kultūros sferos problemas Lietuvoje naujienų portale tv3.lt kalbėjo politologas, istorijos mokslų daktaras Bernaras Ivanovas.
Pašnekovas, įvertindamas rugsėjo 30-ą d. niekeno nelaukiamo kultūros ministro Ignoto Adomavičiaus atvykimą į teatrų festivalį Varėnoje, teigė, kad politinė kultūra Lietuvoje prastėja. Tam įtakos turi ir patys visuomenės bei kultūros atstovai, kurie, nors turėtų kelti lygį, prisideda prie problemų gilėjimo.
„Ministrai pas mus visokie buvo visada, ir kokių tik spalvingų asmenybių neturėjome ir anksčiau, ir dabar. Aišku, viskas rieda nuo kalnelio. Mes tą irgi gerai matome. Rieda, rieda – politinė kultūra ir visa kita.
Bet čia juk, suprantate, yra tam tikra prasme ir uždelsto veikimo bomba, padedama mūsų visuomenės atstovų, kurie save taip pavadina kultūros atstovais, „kultūristų“ tų mūsų“, – kalbėjo jis.
Ministru niekas nenori dirbti, nes bijo, kad juos „sudraskys“
Pasak eksperto, partijos neva neturi žmonių [kompetentingų] ir niekas jose nenori dirbti, o tai sudaro uždarą ratą, kada žmonės nenori dirbti, nes bijo, kad juos „sudraskys“.
B. Ivanovas mąsto – nors politikai susiduria su didelėmis problemomis, visuomenės, ir ypatingai kultūros atstovai, turėtų elgtis santūriau, rodyti pavyzdį ir vengti nepagarbių, emocingų reakcijų.
„Tie, kurie gali arba kurie dorai nori [kelti politinį lygį], susiduria su didelėmis problemomis. Ir ne tik šis ministras, bet ir kitų pas mus buvo. Prisiminkime Aušrinės Armonaitės situaciją – kaip į ją reagavo įvairūs verslo atstovai, lyderiai ir taip toliau. Pamenu, visko buvo.
Todėl, bet kokiu atveju, manau, mūsų visuomenėje, ypač tiems, kurie save laiko kultūros atstovais, nereikėtų elgtis kaip turgaus boboms, o rodyti pavyzdį. Jie turi rodyti gero, teisingo elgesio pavyzdį.
Pasakyti „fu“ mes visi mokame, parodyti irgi. Skanduoti apie Nausėdą – gerai, jeigu labai norisi, skanduokite, bet ar būtina? Reikia laikytis protingų stoicizmo idėjų apie santūrumą, kartais iki dešimt suskaičiuoti prieš kažką sakant“, – komentavo jis.
Politikoje kritika yra neišvengiama
Politologas pastebi, kad politikoje kritika yra neišvengiama, bet ji turėtų išlikti pagarbi, nes nepadorus elgesys galiausiai paliečia visus, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje.
„Reikia prisiminti ir opozicijai, ir tiems, kurie kelia bangą, kad atėję į valdžią jie patirs tą patį. Jų ministrus irgi siuntinės ant penkių raidžių, ir kažkam tas nepatiks.
Ir čia – mūsų politinė kultūra, mūsų visų kultūra. Nepatinka ministras – gerai, bet nereikia peržengti padorumo ribų“, – pabrėžė jis.
Visuomenėje, anot istorijos mokslų daktaro, trūksta tikrų moralinių autoritetų, kurių žodis turėtų svorį ir galėtų objektyviai įvertinti situacijas.
„Visada reikia pagalvoti, kas kalba, ar mes turime tikrų moralinių autoritetų, kurie, kaip Nobelio laureatas, galėtų atsistoti ir pasakyti – „šitas yra visiškas istorinis atvejis“.
Manau, kad problema pas mus yra būtent su moraliniais autoritetais“, – atkreipė dėmesį B. Ivanovas.
Ministerijoms vadovauti ir ne tik yra priskiriami nekompetentingi asmenys
Jo nuomone, į įvairių kultūros sričių ar kitų ministerijų pareigas dažnai yra paskiriami nekompetentingi ar asmeninių interesų turintys žmonės, todėl kyla abejonių dėl jų tinkamumo ir objektyvumo.
„Matau visokių buvusių ar esamos nomenklatūros atstovų – muziejų, įstaigų vadovų, direktorių. Bet kas juos paskyrė? Kokios valdžios, kam jie dėkingi?
Ir kiek, pavyzdžiui, įstaigos vadovas gali būti „kultūristas“ – ar tikrai jis kultūrininkas?
Labai blogai, kai ateina vadovauti sričiai, ministerijai žmogus iš „cecho“. Mes jau išsiaiškinome – generolai negali būti krašto apsaugos ministrais.
Labai blogai, kai medikų atstovas vadovauja, pavyzdžiui, socialinei apsaugai. Niekur pasaulyje taip nėra“, – kalbėjo politologas.
Eksperto manymu, įvertinus mūsų politinį kliniškumą kultūros sferoje – kur universitetai irgi yra dalis – matosi, kad grupių, interesų, menininkų ratelių yra daug, ir kiekvienas nori pastatyti savo.
Ministrai, jo teigimu, turi būti puikūs vadovai, kurie sugeba koordinuoti, vykdyti veiklas, bet neturi būti tiesiogiai susiję su ta sfera.
B. Ivanovo įžvalgomis, taip pat, nors jau seniai aišku, jog tam tikros tiesos nereikia įrodinėti, visuomenė vis dar lieka įstrigusi ribotame ir degraduojančiame mąstyme.
„Tai yra aksioma – dalykas, kuris nereikalauja įrodymo. Apie tai dar Maxas Weberis rašė savo paskaitose 1915-aisiais. Bet mes vis dar murdome šioje nesąmonėje, ir tie medijos purslai tėra mūsų neišmanymo, provincialumo, ribotumo ir degradacijos ženklas“, – akcentavo jis.
Ateityje protestų ir panašių incidentų prieš valdžią daugės
Istorijos mokslų daktaras pasidalijo, jei partijų ir valdžios institucijų ministrų atrankos principai nesikeis, problemų daugės, o išeitis būtų vadovus rinktis pagal vadybinius gebėjimus, o ne pagal priklausymą tam tikrai grupei ar sričiai.
„Neišvengiamai tokių atvejų daugės. Mes ateityje matysime vis daugiau to, jeigu nebus galvojama, kaip keisti partijoms ir valdžios institucijoms ministrų kabineto formavimo būdus, kaip persvarstyti prioritetus.
Jeigu prioritetą kelsime ne iš grupės, ne iš „cecho“, o iš vadybos – situacija bus kitokia. Vertinimo kriterijai bus kiti. Kas gali įvertinti žmogaus „kultūringumo geną“? Matėm jau ir memų pilną „Facebooką“ apie kultūros geno paieškas“, – pasisakė jis.
Ivanovas: nežinau, ar prezidentas yra kultūros matas
Kaip kalbėjo B. Ivanovas, net ir gerbiami politiniai lyderiai ar kultūrininkai ne visada turi pakankamą kultūros išmanymą, o jų įtraukimas į valdžios sprendimus gali atrodyti kaip valdžios diskreditavimas.
„Aš labai gerbiu prezidentą, bet nežinau, ar jis yra kultūros matas. Ar Ingrida Šimonytė yra matas? Ar Kaščiūnas, kuris, paklaustas, kada buvo teatre, atsakė: „Nesakysiu, atrodo“?
Ir tie kultūrininkai – žmonės įdomūs, verti pagarbos, bet jų įtraukimas į tokius procesus man atrodo negražus valdžios diskreditavimo reikalas“, – komentavo politologas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
