Pastarosiomis dienomis nelauktai spustelėjęs šaltukas pridairė aibių ne tik žmonėms, bet ir pakeitė daugelio paukščių įpročius. Jau įprasta, kad stojus šaltajam metų laikui mūsų pagalbos laukia zylutės ir žvirbliai, tačiau dabar viską apklojęs sniegas ir jį sustingdęs šaltis iš nuošalesnių vietų arčiau žmonių atvijo ir kai kuriuos plėšriuosius paukščius: paukštvanagius, vištvanagius, suopius ir net pelėdas. Ir šiems paukščiams dabar labai reikalinga mūsų pagalba! Kviečiame visus pasirūpinti ne į lesyklas atskrendančiais paukščiais, bet ir padėti pelėdoms bei plėšriesiems paukščiams ištverti šią šaltą ir snieguotą žiemą!
Džiugu, kad mūsų šalyje gyvuoja paprotys lesinti mažuosius sparnuočius, bet mažai kas žino, jog žiemą pagalbos reikia ir pelėdoms bei plėšriesiems paukščiams. O kas labiausiai neįtikėtina, jiems taip pat galima įrengti savotiškas lesyklas.
Pelėdų ir plėšriųjų paukščių maitinimas žiemą yra praktikuojamas ne vienoje pasaulio šalyje ir dažniausiai praktikuojamas retų rūšių išsaugojimui ir jų populiacijų gausinimui - šių paukščių yra žymiai mažiau, tad kiekvieno iš jų žūtis yra reikšminga ir, tikrai nesumenkinsiu sakydamas, kad gali būti reikšminga net visos rūšies išlikimui.
Jau keletą žiemų iš eilės Lietuvoje vykdomas jūrinių erelių apsaugos projektas, kurio vienas iš etapų yra papildomas maitinimas žiemą. Remiantis Europos šalių patirtimi, tai padeda jiems ne tik išgyventi žiemą, bet ir geriau pasiruošti perėjimo sezonui. Rasdami vienoje vietoje pakankamai maisto, jie nebus priversti medžioti mažiau saugiose vietose. Derinant maitinimą žiemą su dirbtinių lizdaviečių įrengimu galima sėkmingai padidinti šių paukščių populiaciją.
Jūrinių erelių maitinimui žiemą, atokiau nuo gyvenviečių ir žmonių lankymosi vietų, specialiai parinktose kelių dešimčių kvadratinių metrų pločio aikštelėse, reguliariai paliekama gyvulių skerdienos, žuvų. Skerdienoje padaromos kelios įpjovos, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti mėsą. Kad paukščiai neištampytų likučių po apylinkes, mažesni gabalai pririšami prie specialiai įkaltų kuolų. Šios aikštelės aptveriamos, kad valkataujantys šunys ir kiti mėsa mintantys gyvūnai nepasisavintų ereliams skirto maisto.
Jūrinius erelius žiemą taip maitina ir Ukrainos ornitologai. Čia ereliai žiemoti pasilieka prie didelių neužšąlančių vandens telkinių: tokių žiemaviečių, kuriose susirenka nuo 1-2 iki 10 ir daugiau jūrinių erelių, yra žinoma prie Dniepro, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse.
Tinkamose vietose žiemą šeriami ir kilnieji ereliai. Kazachstano ornitologai pastebėjo, kad esant pakankamai maisto žiemą, kilnieji ereliai lieka žiemoti perėjimo vietose, o tai reiškia, kad jų mažiau žūva migracijos ir klajonių metu. Ornitologai ėmėsi juos maitinti nuo lapkričio mėnesio iki kovo. Tam jie naudojo aplinkinėse fermose nuo neinfekcinių ligų kritusius veršelius, nušautus benamius šunis, sumedžiotus vilkus ir lapes. 1981 - 1982 metais į maitino aikštelę buvo atvežta apie 40 veršelių skerdiena, 12 šunų, o joje pastoviai maitinosi 12 kilniųjų erelių, dar 10 atskrisdavo retkarčiais. Žiemojantys kilnieji ereliai taip pat maitinami prie Maskvos, Estijoje, Gruzijoje.
Reikia pripažinti, kad toks plėšriųjų paukščių lesinimas yra brangus užsiėmimas ir be rimtesnės finansinės pagalbos ne kiekvienam įmanomas. O pasiryžusiems atlikti šį kilnų darbą, būtina atkreipti dėmesį į keletą pastabų:
• Plėšriesiems paukščiams maitinti naudojama mėsa (pageidautina, kad tai nebūtų kiauliena) turi būti nesūdyta, paliekama dideliais gabalais. Lauke palikta mėsa apledėja, todėl plėšydami į smulkesnius gabaliukus, paukščiai tą ledo plutelę sutrupina, tačiau jei paliekami maži gabaliukai, paukštis juos iškart ryja ir žūva.
• Lesinimui negalima naudoti nunuodyto ar nuo infekcinės ligos kritusio gyvūno mėsos. Taip pat netinka ir nušauti gyvūnai – šovinio kulką ar šratus sudarantis švinas apnuodija paukštį.
• Mėsą gali pakeisti žuvis.
Yra kitas, daug pigesnis ir sąlyginiai paprastesnis būdas, kurį gali pritaikyti kiekvienas iš Jūsų. Pagrindinis principas yra tai, kad į pasirinktą vietą reikia privilioti ir išlaikyti kuo daugiau pelių, pelėnų ir kitų smulkių graužikų. Tam šalia ūkinių pastatų, soduose, laukuose ar pievose nuo sniego išvalomos maždaug kvadratinio metro pločio aikšteles, papilama grūdų, duonos gabalėlių, trupinių ir viskas uždengiama šiaudais. Pelės dažniausiai neatsispiria tokioms vaišėms, o pelėdoms belieka aptikti „lesyklą“. Remdamiesi šiuo principu Vokietijos ornitologai organizavo liepsnotųjų pelėdų maitinimą, kurios, esant gausiam sniegui, labai sunkiai suranda maisto ir žūva nuo išsekimo. Ir ne tik liepsnotosios.
Remigijus Karpuška, Lietuvos ornitologų draugija
