Ar turėjo Lietuva labiau pasistengti dėl S. Cichanouskajos „Žinių radijo“ laidoje pasakojo politologas Maksimas Milta.
Ar Cichanouskajos išsikraustymas yra praradimas Lietuvai?
Jūsų vertinimu – praradimas Lietuvai yra ar ne, kad Cichanouskaja kraustysis iš Lietuvos?
M. Milta: Žinoma, tai yra praradimas. Pirmiausia, tai yra praradimas to vaidmens, kurį Lietuva nuosekliai stengiasi sukaupti, sukurti ryšiu su Lietuvos laikysena, politika, veiksmais ir parama demokratijai Vidurio ir Rytų Europoje. Konkrečiai Baltarusijos klausimu, aš imčiau atskaitos tašku, ne 2020 metus, o žvelgčiau į 2004 metų referendumą, kuriuo Lukašenka iš esmės panaikino bet kokius apribojimus sau ir sukūrė sąlygas kandidatuoti, taip vadinamuose, rinkimuose kiek kartų jisai norėtų.
Į 2006 metų rinkimus taip pat žvelgčiau, nes būtent nuo to laikotarpio Lietuvoje atsirado „proaktyvi“ politika. Politika, kuri paremta žvilgsniu ne vien į dividendus, kuriuos galima būtų gauti per vieną rinkiminį ciklą, o į labai nuoseklius, reikalaujančius ilgalaikės politikos sprendimus. Pavyzdžiui, Europos humanitarinio universiteto pakvietimas į Lietuvą. Tai nutiko dar 2005 metais, kai universitetas buvo uždarytas Baltarusijoje metais anksčiau, 2004.
Beje, be kitų vyriausybinių organizacijų, žmogaus teisių ir gynėjų organizacijų, visi jie pradėjo palaipsniui atradinėti galimybę veikti laisvai, pilnai, užtikrintai Lietuvoje dar nuo to laikotarpio. Tada natūralu, 2010 metų rinkimai taip pat suburia aibę žmonių. Smarkiai padidėjo atsidūrusių Baltarusijos areštinėse. Taigi natūralu, kad dabar mes įpratę žiūrėti į situaciją per aktualijos prizmę, konkretaus asmens – Sviatlanos Cichanouskajos ir jos komandos. Būtent Lietuvos, iš esmės, iniciatyva paskatintas perdislokavimas, bet aš žvelgčiau pirmiausia į pasekmes tokio sprendimo visai politikai, kuri buvo labai aktyviai pradėta, kaip aš minėjau, nuo 2004-2006 metų.
Kokių pasekmių išsikraustymas gali turėti?
Ar šis jos sprendimas gali lemti tai, kad ims kraustysis kiti opozicijos veikėjai ar nevyriausybinės organizacijos iš Lietuvos? Ką jūs pats girdite, ką jie kalba?
M. Milta: Aš sakyčiau, kad Varšuva ir Vilnius bent jau per paskutinį ketvirtį amžiaus kažkaip įsitvirtino kaip pagrindiniai traukos centrai daugeliui baltarusių, pilietinės visuomenės organizacijų. Tai nereiškia, kad kitų žymių Baltarusijos pilietinės visuomenės organizacijų, nepriklausomų medijų, „nevyriausybininkų“ nėra kitose Europos ar Europos Sąjungos šalyse. Taip jau susiklostė, ir ne tik dėl geografinio artumo.
Pirmiausia, dėl šitų dviejų šalių labai nuoseklios ir ilgalaikės politikos, siekiančios remti Baltarusijos pilietinę visuomenę. Čia galima žvelgti visur: nepriklausomų televizijų, radijų finansavimas ir pnš. Mano nuomone, tai buvo labai natūrali ir ganėtinai harmoninga situacija, kai vienokios organizacijos įsikurdavo Varšuvoje, kitokios organizacijos – Vilniuje. Tai leisdavo atitinkamoms valstybėms, ar tai Lenkija, ar Lietuva, turėti pagrindą, į ką galima būtų atsiremti, siekiant gauti informacijos, geresnio supratimo, ekspertizės.
Tai taip pat skatino įvairių tarptautinių konferencijų, įvairiausių konsultacijų, organizavimą, valstybių vadovų, užsienio ministrų vizitus. Tai tik sustiprindavo mūsų svorį, nes viena yra kalbėti apie Lietuvos ekspertizę, vaidmenį, o visai kas kita – „proaktyviais“ veiksmais įrodinėti tą ekspertizę. Kiekvienu atveju, kai yra padaromas žingsnis atgal, natūralu, kad yra pradedama kvestionuoti. Pirmiausia, aš kalbu ne apie technines detales, nes apie tai buvo bandyta kalbėti prieš porą mėnesių, kai atsirado pirmos žinios apie apsaugos lygio sumažinimą.
Pirma, kalba yra apie signalus, nes tarptautiniai santykiai yra apie tai, kokius signalus tu siunti. Vieną vertus, kokius signalus tu siunti Lukašenkai, kitą vertus, kokius signalus tu siunti kitoms Europos Sąjungos ir ne tik valstybėms. Aš manyčiau, kad jeigu mes pažvelgtumėme į pastarąjį savaitgalį ir pamatytumėme, kad iš esmės Zelenskio vizitas į Vilnių buvo apie jo politikos, Baltarusijos atžvilgiu, artikuliavimą. Pirmą kartą nuo Zelenskio atėjimo į valdžią, dar 2019 metais, jis iš esmės padarė ne programinę kalbą Baltarusijos atžvilgiu.
Natūralu, kad fono, 1863-1864 metų sukilėlių, paminėjimas yra labai svarbus istorinis kontekstas, bet iš politinės pusės, Zelenskis pirmą kartą taip nuosekliai, kryptingai pradėjo kalbėti apie Baltarusiją. Pirmą kartą ne tik įvyko susitikimas su ta pačia Cichanouskaja, bet ji buvo net pakviesta į Kijivą. Tai demonstruoja lūžį pačio Kijivo supratime apie jo vaidmenį regione ir apie tai, su kuo verta puoselėti santykius, lavinti geresnį supratimą, su kuo neverta.
Noriu pabrėžti, kad kai Baltarusijoje 2020 metais įvyko rinkimai, daugelis žmonių buvo pasodinti į kalėjimus ir pnš., Kijivas tuo metu demonstravo ganėtinai dviprasmiškus ženklus. Viena vertus, iš tikro suteikė galimybę baltarusių profesionalams persikraustyti į Kijivą ir ten toliau tęsti savo veiklą. Kita vertus, Kijivas toliau tęsė prekybą su Baltarusija, tada importuodavo labai didelius kiekius elektros energijos. Zelenskio požiūris į Baltarusiją taip pat evoliucionavo per visą šitą laikotarpį nepaisant to, kad mes puikiai suprantame, jog 2022 metų iš Lukašenkos pusės buvo įgalinta invazija, prieiga prie Šiaurės Ukrainos.
Iš šios pusės, dėl Lukašenkos pagalbos Rusija galėjo pradėti puolimą. Taigi kartoju – kalba nėra apie technines detales, kalba yra apie signalą. Kokį signalą mes siunčiame artimiausiam regionui ir mums nedraugiškoms valstybėms. Aš nemanau, kad šiuo konkrečiu signalu mes demonstruojame savo ekspertizės augimą ar didesnį savo vaidmens sustiprėjimą. Man atrodo, kad atvirkščiai – mes toje vietoje dedame žingsnius atgal, kur galėjom jų nedaryti.
Kodėl Cichanouskaja išsikrausto iš Lietuvos?
Cichanouskajos biuro aiškinimas yra, kad plečia veiklą įtraukiant Lenkiją, todėl biuras Lietuvoje lieka, nesvarbu, ar fiziškai ji bus Lietuvoje, ar ne. Kontekste vis tiek techninis faktas, kad jai yra sumažintas apsaugos lygis. Kaip jūs galvojate, tai tik diplomatiškas būdas pasakyti, kad ji kraustosi, ar tai realus paaiškinimas plėsti veiklą Lenkijoje?
M. Milta: Varšuvoje ir taip yra nemažai baltarusių pilietinės visuomenės, demokratinės opozicijos lyderių. Bene ryškiausi vardai, tikriausiai, būtų: buvęs kultūros ministras
ir tarybos atstovų reikšminga dalis taip pat reziduoja Lenkijoje. Mano ankstesnė patirtis, dėl klausimų susijusių su Baltarusijos pilietine visuomene ir ne tik, leidžia suprasti, kad šitas paaiškinimas yra diplomatinė kalba, kuria bandoma, bent jau iš Cichanouskajos ofiso, neeskaluoti situacijos.
Lietuva, per visą laikotarpį, nuo pat 2020 metų vasaros pabaigos, labai šiltai ir visokeriopai prisidėdavo prie to, kad Vilnius taptų ta vieta, kur Cichanouskaja ir jos komanda galėtų veikti saugiai, sklandžiai. Natūralu, kad Cichanouskaja ir jos komanda jausis dėkingi Lietuvai už tai, todėl yra parengtas diplomatinis tonas bandant situaciją pateikti iš teigiamos pusės, bet tai yra apmaudu ir aš nematau jokios pažangos, pergalės mums, jokių dividendų mūsų šalies ar užsienio politikos požiūriu.
Aš manyčiau, kad tokio žingsnio pasekmės yra, kad mūsų svoris regione truputį sumažės. Ar jis iš karto pradings? Tikrai ne, nes Vilnius ir toliau yra labai svarbi vieta visomis prasmėmis. Kalbant apie politikos vystymąsi Baltarusijos atžvilgiu, yra labai specifiniai klausimai susiję su Baltarusija, kuriuose Lenkija fiziškai nedalyvauja. Kaip ir klausimas susijęs su trąšų eksporto ateitimi, nes trąšų eksporto keliai eina būtent per Lietuvą, ne per Lenkiją.
Neišvengiamai mes išliekame svarbi vieta, svarbu išlaikyti subjektyvumą, kalbant apie tokios vakarų politikos formavimą ir įgyvendinimą Baltarusijos atžvilgiu. Šiuo konkrečiu atveju mūsų svoris, deja, ne didėja, nestiprėja, o atvirkščiai – mažėja. Kartoju, tai yra apmaudu.
Ar Cichanouskaja verta kritikos?
Svetainėje uždavėme klausimą: „Ar Cichanouskajos išvykimas yra praradimas Lietuvai?“ Absoliuti dauguma, 76 proc. sako, kad ne. Praeitais metais vyko įvairios diskusijos, kad gal per brangiai kainuoja ją išlaikyti, ji Baltarusijos nesuvienijo ir kokia yra to nauda. Kaip tą kritiką atsakyti, ar verta Cichanouskaja tos kritikos?
M. Milta: Aš manau, žmonės vertina išlaidas, poreikius ir aktualumą įvairiai. Manau, kad pastaruosius metus mūsų šalies viešoje erdvėje labai aktyviai yra eskaluojamos tokios pastangos tam, kad būtų skatinama didesnė neapykanta kitataučiams, įvairiems žmonėms, kuriuos būtų labai lengva pastatyti prieš lietuvių tautą. Prie to, mano nuomone, prisideda tos pačios „Nemuno aušros“ partijos atstovai ir vadovybė.
Manau, kad įtampa visuomenėje yra tikrai pakilusi aukštyn be politikų pastangų. Labai lengva yra bandyti šiuos sprendimus pateikti per kažkokį efektyvumo vertinimo rodiklį. Atrodo, dabar yra labai populiaru visur kviesti auditą ir audituoti efektyvumą, neutralumą. Tuo yra naudojamasi. Manyčiau, kad mes kalbame apie režimą, kuris nuo 1994 metų sugeba išsilaikyti valdžioje, nesvarbu, kas būtų JAV administracijos vadovas, kas vadovautų pagrindinėms Europos valstybėms ir kas formuotų politiką mūsų šalyje.
Tai taip pat, kad ir kaip bebūtų liūdna, demonstruoja šio Baltarusijos režimo ilgaamžiškumą, tvarumą, kuris susijęs su bet kokio subjektyvumo praradimu, tapimu Rusijos kolonija ar generalgubernatorija, kaip prezidentas Zelenskis paminėjo per savo kalbą Vilniaus katedroje. Tikėtis greitų, skubių rezultatų čia būtų naivu ir netikslinga. Aš manau, kad yra tikslinga, per kurią prizmę yra vertinama Cichanouskajos kaip asmens veikla ir jos komandos veiklą.
Nepaisant visų iššūkių, nepaisant to, kiek daug užsienio politikoje, darbotvarkėje yra atsiradusių naujų iššūkių, būtent dėl jos, jos komandos pastangų Baltarusijos klausimas vis dėlto išlikdavo darbotvarkėje. Čia galima daryti palyginimą su tuo, kas būdavo po 2010, 2006 ar net 2001 metų rinkimų, Baltarusijos klausimas neišlikdavo darbotvarkėje taip ilgai. Manau, kad tai jau savaime yra didžiulė vertė ir svarba.
Antras dalykas, kad čia akivaizdu, kodėl tam yra poreikis ir kaip sunku yra tą poreikį patenkinti. Kita vertus, aš nevertinčiau Cichanouskajos veiklos kaip visų baltarusių egzilio, veikiančių organizacinių iniciatyvų vadovės. Yra didžiulė ekosistema, įvairiausių organizacijų nuo nepriklausomų medijų iki universitetų, nuo kultūros įstaigų iki pavienių aktyvistų, žmonių ir, tų pačių baltarusių karių tarnaujančių Ukrainos ginkluotose pajėgose.
Yra atskiri kariniai vienetai Ukrainos ginkluotose pajėgose, kurie tarnauja Baltarusijai, tas pats Kalinausko pulkas ir kiti. Tai yra labai sveikintina, kad nepaisant tokios įvairovės, vis tiek egzistuoja tam tikra koordinacija. Mes net matėme Varšuvoje, kai per priėmimą iš baltarusių pusės delegacijai atstovavo Cichanouskaja, Latuška, koordinacinės tarybos spikeris, vienas iš baltarusių karių kariaujančių Ukrainos ginkluotose pajėgose. Tai tarsi demonstruoja visą balsų įvairovę, bet tuo pačiu ir tarp jų egzistuojantį dialogą. Tai yra pokytis, kurio Baltarusijos demokratinėje sistemoje nebuvo iki 2020 metų.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
