Jau dveji metai, kai kaunietis Kęstutis Markevičius ilsisi smėlio kalnelyje, o jo seserims Gražinai Urniežienei bei Reginai Šulekienėi vis neduoda ramybės mintis, kad brolis į aną pasaulį iškeliavo galbūt ne savo noru.
Netikėta mirtis
Taigi 2009 metų kovo 29-ąją Gražina su Regina aplankė savo 48 metų brolį, sutarė, kad kada važiuos kartu aplankyti tėvų kapų. O jau kitą rytą Gražinai teko atskubėti į Šaldytuvų gatvę... atpažinti brolio lavono.
Namo šeimininkės Aldonos Teresės Arnastauskienės (1936 g.) iškviesti policininkai ir medikai rado K. Markevičių jo kambarėlyje, susmukusį už spintos, dėl remonto atitrauktos nuo sienos.
Brolį atpažinusiai Gražinai įstrigo neįprasta negyvo jo kūno padėtis: rankos prie krūtinės, lyg būtų pasiruošęs gintis ar kažką nuplėšti nuo savęs...
Pirminės įvykio vietos apžiūros protokolas skelbė: „Apžiūrėjus kūną (...) jokių vizualiai matomų smurto žymių ant kūno nepastebėta. Apžiūrėjus kambarį, jokių grumtynių pėdsakų nepastebėta“. Jokios užuominos, kad rastas koks nors kablys ar virvelė. To nematyti ir nuotraukose.
Mirusiojo kūnas buvo išvežtas į morgą mirties priežasčiai nustatyti. Kaip ir dera tokiais atvejais, pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Po trijų dienų seserys atgavo K. Markevičiaus kūną ir mirties liudijimą, kuriame mirties priežastis užkoduota paslaptingais ženklais. Ant velionio kaklo moterys pastebėjo ryškų kruviną pjūvį...
Palaidojusios ir atsitokėjusios nuo netikėtos brolio netekties seserys ėmė domėtis, kas slypi po mįslingais „T71. X70,0“. Vargais negalais išsiaiškino, jog taip užkoduojama asfikcija – mirtis suspaudus kaklą kilpa. Seserims, nė karto negirdėjusioms, kad brolis ketintų nusižudyti, kilo negerų įtarimų...
Abu ligoniai
K. Markevičius su Zita Juknevičiene jos motinos A. T. Arnastauskienės namuose Šaldytuvų gatvėje kartu apsigyveno prieš daugiau kaip 20 metų, kai abu išsiskyrė su antrosiomis pusėmis. Nedideliame namelyje pora turėjo savo kambarėlį ir, nors nesusirašę, vedė bendrą ūkį.
Kol turėjo sveikatos ir nebuvo prasigėrę, abu dirbo. Kaip vėliau papasakojo Gražina, nei brolis, nei jo sugyventinė, nei senoji A. T. Arnastauskienė niekada nespjovė į stiklelį. „Kai dirbo ir buvo jaunesni, tai šiek tiek laikėsi, – prisiminė sesuo. – O vėliau nė dienos neapsieidavo be „šnapso“.
Pora gyveno ir gėrė taikiai: nei mušdavosi, nei bardavosi. Vienintelis nepatenkintas Zitos sugyventiniu buvo tik netoliese gyvenantis jos brolis Algirdas. Jis nuolat primindavo, jog Kęstas gyvenąs „ant kampo“, esąs „plikas“ ir išlaikomas jo sesers bei motinos.
2008 metais K. Markevičius patyrė insultą. Medikai jį šiaip ne taip „atkapstė“, bet liko paralyžiuota viena kūno pusė, vyras sunkiai vaikščiojo. Dėl sunkios ligos (Gražina tvirtina, jog nuo besaikio girtavimo) ant patalo buvo atgulusi ir Zita.
Kai abu sugyventiniai beveik nebegalėjo savimi pasirūpinti, Zitos brolis Algirdas išsirūpino vietą slaugos ligoninėje ir geram pusmečiui ten paguldė seserį.
Beveik nevaikštančiu broliu labiau ėmė rūpintis seserys. Gražinos tvirtinimu, kai Zitą išvežė į slaugos ligoninę, Algirdas ėmė „atakuoti“ Kęstą. Kiekvieną kartą primindavo jam, kad šis užimąs svetimą kambarį, kam jam čia ne vieta.
Ar reikia nurašyti?
Taip netikėtai mirus broliui ir radus kakle įpjovą, seserys ėmė minti policijos bei prokuratūros slenksčius.
„Iš pradžių niekas su manimi nesileido į kalbas: „Pasikorė tas tavo brolis, ir tiek. Pijokas buvo...“ Tai jeigu žmogus gerdavo, tai jau nurašyti jį reikia? – pasakojo Gražina. – Mums jis juk brolis. Be to, įtarimų sukėlė atmestinai apžiūrėta įvykio vieta, nerasta virvelė, ant kurios Kęstas neva pasikorė, nei vieta, kur „pasikabino“... Neišsiaiškinta, su kuo brolis tą vakarą gėrė, iš kur jis gavo alkoholio – juk sunkiai vaikščiojo. Mes pačios išsiaiškinome, kad tą vakarą gerta. Kartu buvo ir kaimynas Vitalis S., bet jis išėjo namo apie septintą valandą vakaro, o Kęstas atsigulė miegoti. O kas dėjosi vėliau?“
Iš tikrųjų, pirminės įvykio vietos apžiūros dokumentuose užfiksuota labai šykšti informacija. Apklausta tik A. T. Arnastauskienė – ši nei vakare, nei naktį nieko nemačiusi, negirdėjusi ir su niekuo negėrusi...
Tik po geros savaitės Panemunės policijos komisariato Šančių-Panemunės nuovados tyrėjas Adolfas Gudelevičius dar sykį apžiūrėjo įvykio vietą. Tuomet iš kažkur atsirado 35 centimetrų virvės galiukas, pririštas prie iš kažkur atsiradusio kablio.
„Pabandykite pasidaryti kilpą iš tokio ilgio virvelės... – stebėjosi Gražina. – Ir iš kur atsirado tas kablys? Be to, ką gi galima rasti po tiek laiko? Viskas išplauta, viskas sutvarkyta, net ir rūbai, kuriais brolis tą vakarą buvo apsirengęs, sudeginti.“
Atsakymų nėra
Nevarginsime skaitytojų, pasakodami apie ikiteisminio tyrimo, kuris vėliau buvo nutrauktas „nesant nusikaltimo sudėties“, eigą. Tačiau pavarčius baudžiamąją bylą, akivaizdu, kad tiek Kauno miesto Panemunės policijos komisariato tyrėjai, tiek į vykio vietą apžiūrėję operatyviniai darbuotojai atsainiai atliko savo darbą.
Velionio seserys buvo teisios: apžiūros protokolas niekinis, liudininkai neapklausti, nėra jokių atsakymų į seserų iškeltus klausimus.
Negana to, ekspertai, kurie atliko lavono apžiūrą ir nustatė mirties priežastį, rastą kakle įstrigusią virvelę... utilizavo, sunaikino. O juk tai daiktinis įrodymas!
Pasiteiravus, ar visada taip atsainiai atliekama įvykio vietos apžiūra, Panemunės policijos komisariato Šančių-Panemunės nuovados viršininkas Audrius Šakickas buvo linkęs pateisinti savo pavaldinius: „Per parą gauname maždaug po 30 iškvietimų. Jei rimtas nusikaltimas – plėšimas, muštynės, nužudymas, – važiuoja daugiau operatyvinių darbuotojų, tačiau jei gaunamas pranešimas, kad lavonas be smurto žymių, tai viskas paprasčiau. Apžiūrima įvykio vieta, pradedamas ikiteisminis tyrimas, paskiriamas konkretus tyrėjas, kuris ir atlieka tolesnius veiksmus – dažniausiai mirties priežasčiai nustatyti. Matyt, šiuo atveju nebuvo jokių įtarimų, kad mirtis smurtinė. O tyrėjas juk dirba ne su viena byla“.
Aplaidumas akivaizdus
Kauno miesto prokuratūros prokuroras Mindaugas Šukys, organizavęs ir kontroliavęs ikiteisminį tyrimą, nieko nevyniojo į vatą. „Sutinku, kad įvykio vieta nebuvo tinkamai apžiūrėta, – pripažino prokuroras. – Niekas neieškojo ir virvelės. Iš pradžių jos net ir nepasigesta, tik vėliau susizgribta. Matyt, buvo taip: žmogus pasikorė, ta virvelė greičiausiai nutrūko, kūnas nukrito, liko kaboti tik galiukas virvės, kurį rado vėliau“.
Anot M. Šukio, taip atsitinka todėl, kad nesant smurto žymių ekspertas nevažiuoja, o policininkai rankų prie lavono stengiasi nekišti – tik apžiūri, ar nėra sužalojimų, peilio dūrio ar dar ko nors, dėl ko būtų galima įtarti nužudymą.
„Baudžiamosiose bylose, kurios iškeltos mirties priežasčiai nustatyti, mums svarbiausia – medikų ekspertų išvada, – paaiškino M. Šukys. – Būtent jie parašė išvadą, kad žmogus gėrė ir kad buvo rasta „uždara įstriža stranguliacinė vaga“, o tai „būdinga kaklo suspaudimui savo kūno svoriu“. Patikėkite, smaugimo žymės yra šiek tiek kitokios.
Pasak M. Šukio, nebuvo jokių pasipriešinimo požymių. „Žmogus gi nebuvo toks girtas, kad nesuvoktų, kas jam daroma, – sakė prokuroras. – Be to, ir teismams nekilo abejonių, kad žmogus pasikorė – nė viena instancija nepriėmė nutarimo atnaujinti bylą“.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ