Apie tai laidoje diskutavo Klaipėdos respublikinės ligoninės direktorius Darius Steponkus, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys, profesorius Saulius Čaplinskas, Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos vadovė Neringa Čekienė ir buvusi sveikatos apsaugos viceministrė Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Ar nustebino šis skandalas?
Kiek jus nustebino tas 40 milijonų viršsutartinių paslaugų suteiktas kiekis, kuris virto šiokiu tokiu politinių skandalu?
D. Steponkus: Žinote, ir gydytoju, ir vadovu dirbau daugelį metų, tai tikrai sunku kuo nors nustebinti. Šiuo atveju irgi labai nesistebėjau. Tai tiesiog yra įprastas reiškinys. Turbūt geriau pakomentuotų Valstybinės ligonių kasos atstovai.
Sutartys yra tokiomis sumomis, kiek valstybė, tiksliau, privalomas sveikatos draudimo fondas, turi pinigų. Sudaromos sutartys, istoriškai jos yra vertinamos ir pagal paslaugų apimtis, iki tol buvusius kiekius ir nėra taip paprasta iš tikro labai greitai padidinti tas sutartines sumas.
Tai buvo iki pandemijos. Pandemijos metu buvo vėl kitokia situacija, bet jis jau mums įtakos dabar nebeturi. Labiau įtakos turi ta situacija, kai po pandemijos buvo skatinamos paslaugos: „Kiek daugiau dirbkite, visas paslaugas teikite, sveikatos sistemos ir už visas bus apmokėta.“
Sveikatos sistema įprato dirbti tokiu režimu ir kaip praeitais metais buvo pasakyta, kad stabdykite, kadangi apmokėti už viską galimybių nebus. Ne visi tai išgirdo. Dalis galvojo, kad bus kaip visada, mes patriukšmausime ir pinigų atsiras.
Kodėl neįmanoma apmokėti?
Kodėl vis dėlto neįmanoma iš jokių rezervų, PSDF apmokėti?
D. Steponkus: Visada viskas įmanoma. Tiktai tiek, kokius mes kaip valstybė, kaip sveikatos sistema nusistatysime prioritetus, nes absoliučiai už viską reikia sumokėti. Medicina labai imli pinigams ir tikrai visada reikia vis daugiau ir daugiau technologijų.
Mes turime apibrėžtą privalomą sveikatos draudimo fondą ir jisai mums neleidžia labai smarkiai išsiplėsti šiose situacijose. Tas viršsutartines sumas istoriškai, iš vienos pusės, turėdavome visada. Iš kitos pusės, buvo kuri laikas, kai tiesiog buvo apmokama už viską ir dabar tų paslaugų kiekis tiek išaugo, kad tiesiog suprantama, jog nebeįmanoma apmokėti.
Kita vertus dar yra ir sezoniškumo faktorius. Iš tiesų, pirmieji metų mėnesiai tikrai visada būna imlūs pacientams. Daug žmonių kreipiasi. Noriu tik pasakyti, kad mes turime išskirstyti, kurioms sritims tikrai reikia. Traumos, susirgimai, infarktai, insultai, onkologiniai susirgimai – jie turėtų eiti be eilės. Taip pat ir gimdymai, galėčiau vardinti toliau.
Jie turėtų būti neišvengiamai. Šitame viršytų paslaugų krepšelyje yra ir vokų pakėlimo operacijos, ir kojų venų operacijos, kurių mes atliekame daugiausiai Europoje. Ar tikrai už jas visas reikia apmokėti?
Aš kategoriškai sakyčiau, neįsižeidžia mano kolegos, bet mes turime nusistatyti tuos prioritetus, už kuriuos tikrai reikia mokėti, už kuriuos tikrai reikia mokėti brangiai, nes jų reikia mūsų pacientams. Kitos paslaugos gali palaukti.
Kodėl gydytojai atlieka tokias operacijas?
Kodėl tada gydytojai daro tokias operacijas?
D. Steponkus: Negali sakyti, kad nereikia iš tikro. Daug ką dabar gydytojai daro, ko prieš 10 ar 20 metų nedarydavo. Medicina dabar gali pasiūlyti ką tik nori: pakeisti išvaizdą, pakeisti ranką, pakeisti koją. Aš čia taip ciniškai juokauju, bet viską gali medikai padaryti. Ta prasme mes visi turime pagalvoti, ar mes už tai norime mokėti. Mes norėtume mokėti už tai, kai mums nutiks didelė bėda, sunkiai susirgsime. Tada tikrai mes norime, kad mokėtų.
Kodėl ši problema iškilo?
Dėl šios situacijos Remigijus Žemaitaitis labai didelį teatrą padarė komitete ir grasino atstatydinti finansų ministrą ir kitus. Kodėl šita problema kilo? Kodėl gydymo įstaigos, nepaisant to, kad yra tam tikras sutarčių kiekis, daro gerokai daugiau? Gal būtina daryti tai, ką jos daro?
S. Čaplinskas: Nereikia visko suabsoliutinti. Kaip pavyzdys buvo paimta tie vokeliai, venos, bet tokių vokelių ar venų perkeltine prasme yra daug daugiau. Pirmiausia, kalbėkime apie tai, kad daliai ligonių yra pavėluota diagnozė, vėlai kreipiasi į gydymo įstaigas. Vėlgi, sukasi užburtas ratas, tada išbrangsta gydymas.
Bendrąja prasme kalbant, mes kuo toliau, tuo daugiau ir einame į tą situaciją, kai medicina gali, bet finansiniai, žmogiškieji ištekliai ir biudžetas negali. Apie tai ir buvo perspėta. Savaime aišku, kad negerai, kai planavimas neatitiko tų realių poreikių, paslaugų, kurios buvo suteiktos pacientui.
Tai buvo einama palaipsniui. Šiais metais paprasčiausiai matome, kad priešingu atveju gali būti neišlaikyta fiskalinė drausmė. Kitaip sakant, jeigu mes vienoje vietoje padidiname biudžeto išlaidas, tai reiškia, kad kitoje vietoje turime jas mažinti.
Kodėl valstybė, šiuo atveju sveikatos sistema, gyvena ne pagal tai? Pavyzdžiui, šeimoje kiekvienas turime savo biudžetą, jeigu pradėtume visą laiką gyventi skolomis, tai liepto galas kažkada ateitų. Kodėl per 10–20 metų šitos problemos niekas nesutvarkė ir vis lipame ant to paties grėblio?
S. Čaplinskas: Paprasčiausiai, kai būdavo sutaupomos, jeigu PSDF lėšos, tai metų gale būdavo skiriama papildomai apmokėti toms suteiktoms viršplaninėms paslaugoms. Šiais metais ligonių kasa ir perspėjo, kad tokios situacijos gali nebebūti, gali neužtekti biudžeto lėšų, kad papildomos viršplaninės paslaugos būtų apmokėtos.
Viena iš išeičių ir yra ieškoti kaip papildomai skirti iš PSDF rezervo. Vėlgi čia yra komplikuota situacija. Neaišku, kas gali būti ateityje su PSDF rezervu. Tame tarpe ir su fiskaline drausme reikia elgtis labai atsakingai.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
