Gintarė VALUCKYTĖ
Nadiežda Charaim yra dviejų paauglių mama, vadovauja „Hesburger“ restoranui Šiauliuose, aktyviai dalyvauja Rusų kultūros centro veikloje.
Prieš keletą metų jos gyvenimas buvo kitoks. Iš pažiūros trapią, smulkią moterį išbandė onkologinė liga. Po alinančio gydymo į gyvenimą ji sugrįžo su nauja jėga.
Liga užklupo jauną ir energingą
Nadiežda pasitiko savo vadovaujamame restorane. Bendraujant su mirtiną ligą išgyvenusia moterimi liūdesys neapima, veikiau optimizmas.
„Geriau, kad ne tik man, bet ir niekam kitam nebūtų buvę tokio išbandymo. Bet jeigu taip atsitiko, nereikia nusiminti, nes po ligos gali būti dar geriau“, – sakė moteris.
Nadiežda, turinti pradinių klasių mokytojos išsilavinimą, pedagoge niekuomet nedirbo. Prieš šešerius metus kaip eilinė darbuotoja įsidarbino „Hesburger“ restorane, „Tilžės“ prekybos centre.
Po trijų mėnesių moteris tapo pamainos vadove, buvo išrinkta ir geriausia metų darbuotoja.
„Tada buvo puiki sveikata, buvau jauna, pilna jėgų, minčių, svajonių. Nieko neįtariau. Paskui vis dažniau lydėjo nuovargis, silpnumas, galva darėsi sunki,“ – prisiminė Nadiežda.
Gydytojai ieškojo negalavimų priežasčių, tačiau jas rasti buvo sudėtinga. Kraujo tyrimais ligos nustatyti nepavyko, nes moteriai buvo limfinės sistemos vėžys – Hodžkino limfoma.
Nadiežda apie savo ligą draugams nesakė, žinojo tik artimieji: „Turiu gerus draugus, todėl jų pagailėjau – nenorėjau, kad išgyventų. Nors vėliau vis tiek pastebėjo, kad nešioju peruką, o ir blakstienų, antakių neprisiklijuosi“.
Moterį gelbėjo palaikymas
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose moteris chemoterapija ir spinduliavimu buvo gydoma pusmetį.
„Galvojau, neišgyvensiu tų procedūrų. Kai vemi, atrodo, kad kitą kartą jau ir skrandį išvemsi“, – skaudžia patirtimi dalijosi moteris.
Atsibudus po procedūros, jai paaštrėdavo atmintis: iškildavo vardai, pavardės, datos. Po chemoterapijų kai kurie žmonės ir dirbti gali, tačiau Nadiežda apie tai net negalvojo. Terūpėjo, kaip atsistoti ant kojų.
Ji prisimena, kaip žiemą susiruošė į lauką pasivaikščioti: galvojo, kad pusvalandžio pakaks, grįžo, žiūri laikrodį ir netiki – tik 10 minučių praėjo, o jau šitaip pavargo.
Moteris tikėjo, kad pasveiks, nes vyras, vaikai nuolat buvo kartu, už rankos vedė pas gydytojus.
Tačiau Nadieždos juodos mintys neaplenkdavo. Parduotuvėje išvydusi gražų drabužį jo nepirkdavo: kam jis jai, jei vis tiek numirsiu?
Optimizmo išmoko ir iš Santariškėse sutiktos plaučių vėžiu sirgusios Virginijos. Nors pas pačią vėžys jau buvo 4-os stadijos, mergina degė noru gyventi, neprarado vilties.
Išėjusi iš ligoninės Nadiežda tai merginai ilgai nedrįso skambinti: „O jeigu išgirsiu, kad jos jau nėra?“
Tik po kiek laiko Nadiežda surinko jos telefono numerį ir be galo nudžiugo išgirdusi jos balsą.
Virginija pasveiko, grįžo į darbą. Palinkėjo viena kitai laimės.
Panoro daryti gera
Po procedūrų Santariškėse Nadiežda gydėsi Druskininkų sanatorijoje. Chemijos nualintą organizmą valė mineraliniais vandenimis.
Po metų kovos su liga ji grįžo į Šiaulius, po truputį ėmė bendrauti, išeiti iš namų.
„Daug skaičiau, kaip žmonės, išgyvenę po tokių ligų, žiūri į gėlytę ir negali ja atsigrožėti. Žiūri į paukščiuką ir džiaugiasi, kad jį mato, kad gyvas. Ir aš pirmuosius metus į pasaulį žiūrėjau kaip mažas vaikas, bet dabar tie jausmai aprimo“, – su šypsena pasakojo moteris.
Ji panoro daugiau bendrauti, daryti gera ne tik dėl savęs ir artimųjų, bet ir dėl visuomenės.
Tuomet ji pradėjo dalyvauti Šiaulių rusų bendruomenės kultūros centro veikloje, šokti, organizuoti šventes.
Nadiežda smagiai pasakoja, kaip per Naujuosius vaidino senius besmegenius vaikams.
Tapo restorano vadove
Kolegos iš restorano vis skambino klausti, kada Nadiežda grįš į darbą. Ji jautėsi laukiama, nekantravo. Po metų „atostogų“ nuo darbo Nadiežda buvo paskirta naujai statomo „Hesburger“ vadove.
„Šis darbas man atrodė kaip sniegas ant galvos, – nusijuokė moteris, – Abejojau ir bijojau. Atsakomybė už visą restoraną“.
Per laiką restorane viskas stojo į savo vietas. Nėra taip, kad ji tik mosuoja pirštu ir nurodinėja darbuotojams. Daug dirba ir pati.
Dabar ji ypač turi tausoti savo sveikatą. Onkologinės ligos gydymo procedūrų pasekmes moteris jaus visą gyvenimą.
Jai sutrinka miegas, greičiau pavargsta. Atidžiau turi rinktis ir maistą, negali valgyti rytais, keptų, rūkytų maisto produktų, gerti limonado.
Įkvepia gyventi kitus
Nadiežda ligos dar negali ignoruoti – kas penkerius metus lygiai kas pusmetį jai turi būti atliekami tyrimai. Jeigu per tą laiką liga neatsinaujins, moteris gali nebesijaudinti.
Ji rūpinasi ir panašią nelaimę išgyvenančia šiauliete. Mėgina ją išjudinti, neleidžia pasinerti į depresiją, lanko, kviečia į koncertus. Moteris jos laukia.
Nadiežda sako, kad kovos su liga metai ir pergalė pridėjo pasitikėjimo savimi: „Jeigu išgyvenau tokią ligą, tai šiame pasaulyje galiu viską“.
