Pivašiūnai, nedidukas Dzūkijos bažnytkaimis Alytaus rajone, garsėja savo Šv. Mergelės Marijos atlaidais per Žolinę. Tuo metu gyvenvietę užplūsta tūkstančiai tikinčiųjų. Jauki ir labai tvarkinga gyvenvietė įsikūrusi vaizdingoje kalvotoje vietovėje, šalia didžiulio Pivašiūnų-Gineitiškių miško ir Ilgio ežero.
Manoma, kad Pivašiūnų pavadinimas siejamas su netoliese tekančia Pievėsos upe. Pivašiūnai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti tik įpusėjus XVII amžiui, nors istorikų teigimu, žmonių čia gyventa daug anksčiau. Senovėje maždaug šioje vietovėje ėjo vienintelis kelias iš Punios ir Alytaus į Trakus ir Vilnių. Yra duomenų, kad Lietuvoje plintant reformacijai netoli dabartinių Pivašiūnų veikė reformatų kirchė.
Miestelį puošia paminklas Lietuvos tarybos nariui, Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarui kunigui Alfonsui Petruliui, kuris Pivašiūnų bažnyčioje klebonavo nuo 1911 iki 1927 metų. Netoli bažnyčios, tik perėjus kelią, galima pakilti į Pivašiūnų piliakalnį.
Netoli miestelio centro šalia Ilgio ežero įrengta poilsio zona su apžvalgos aikštele, suoliukais, pavėsinėmis, sporto aikštele, geriamojo vandens fontanėliais ir paplūdimiu.
Tarpukariu Pivašiūnuose veikė pašto agentūra, policijos punktas, girininkija, malūnas, lentpjūvė, vėliau ir kavinė-parduotuvė, pieninė, netgi bankelis. 1905 m. atidaryta pradžios mokykla, kurioje dirbo du mokytojai. 2005 m. Pivašiūnų mokykla atšventė solidų šimto metų jubiliejų. Po mokyk¬los stogu glaudžiasi kaimo biblioteka ir kultūrinės veiklos klubas, kuriame suburta nemažai meno kolektyvų. Įkurti parapijos globos namai. 2006 m. rugpjūčio 15 d. – Pivašiūnams istorinė data. Pirmą kartą miesteliui suteiktas herbas ir regalijos – vėliava bei antspaudas.
Bažnyčios šventoriaus kapinaitėse matyti medinių senųjų dzūkiškų kryžių. Greta varpinės stovi menininkės Leokadijos Belvertaitės sukurta (1945–1948 m.) Švč. Mergelės Marijos su kūdikėliu Jėzumi skulptūra.
Pivašiūnus nuo seno garsina šventovė – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo Į Dangų bažnyčia ir buvusi Senųjų Trakų benediktinų rezidencija.
Bažnyčios perlas – joje esantis maloningas Dievo Motinos su kūdikiu paveikslas.
Pivašiūnų bažnyčios fundatorius – Kauno stalininkas, Seimo narys, Medilo seniūnas Jonas Klockis. Jis Senųjų Trakų benediktinams 1633 m. surašytu testamentu paliko nemažai pinigų ir Pivašiūnų palivarką. Benediktinai Pivašiūnų bažnyčia rūpinosi daugiau nei du šimtmečius, iki pat vienuolyno uždarymo. Benediktino Celestino Sorakos rūpesčiu 1825 m. pastatydinta ir dabartinė ant kalno stovinti lotyniško kryžiaus formos medinė bažnyčia.
Suteiktas Nuliūdusiųjų Paguodos titulas
Stebuklais garsėjantis Dievo Motinos paveikslas sietinas su bažnyčios fundavimu. Šio vertingo paveikslo užsakovas galėjo būti Jonas Klockis. Užsakyti jį galėjo ir Senųjų Trakų benediktinai, juolab kad Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas itin artimas Senųjų Trakų Švč. Mergelės paveikslui.
Daugybė maldininkų visais laikais prie šio paveikslo patirdavo sielą ir kūną gaivinančių Dievo malonių. Pagerbdamas Dievo Motiną ir dėkodamas Viešpačiui už jos užtarimu gautas malones kardinolas Vincentas Sladkevičius 1988 m. Pivašiūnų Mergelę su Kūdikiu vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir suteikė jai Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčia yra įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią Lietuvoje.
Pivašiūnai garsėjo Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – Žolinės, Marijos Gimimo ir Šv. Jono Krikštytojo atlaidais. Ilgainiui pagrindiniais atlaidais tapo bažnyčios titulinės iškilmės – Marijos Dangun Ėmimas.
Žolinės atlaidai
Bene daugiausia piligrimų Pivašiūnuose apsilanko per didžiuosius Marijos Dangun Ėmimo atlaidus – Žolinę. Ji čia švenčiama visą aštuondienį. Atlaidų dalyviai, įvykdę Bažnyčios nustatytas sąlygas, gauna visuotinius atlaidus. Marijos Ėmimo Į Dangų iškilmės oktava galutinai įsitvirtino kaip pagrindiniai Pivašiūnų atlaidai tik nuo 1988 m., kai Žolinės išvakarėse buvo vainikuotas garsusis Dievo Motinos paveikslas.
Nuo 1988-ųjų kiekvieno mėnesio 15 diena švenčiama kaip išskirtinė Pivašiūnų Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos pagerbimo diena. Jos dalyviai gauna visuotinius atlaidus. Iki sovietmečio garsėjo Pivašiūnių Marijos Gimimo atlaidai, švenčiami tris dienas, vykdavo keturiasdešimties valandų adoracija.
Per atlaidus nuo XVIII a. miestelyje, greta bažnyčios, vykdavo mugės, kuriose būdavo galima nusipirkti maisto, religinių daiktų. Žydai ir totoriai daugiausia prekiaudavo agurkais, kriaušėmis, obuoliais, uogomis. Ištroškusieji galėdavo atsigerti šventoriuje Pivašiūnų šaltinių vandens, supilto į jam skirtas specialias statines.
Per didžiuosius atlaidus Pivašiūnuose meldžiamasi už šeimas, jaunimą, ligonius ir apleistuosius, misionierius, mokytojus ir mokinius, žemdirbius, meldžiama apsaugos gyvybei, pašaukimų ir taikos. Per atlaidus rengiamos katechezės, vyksta programa jaunimui. Pasimelsti Pivašiūnų Mergelei per atlaidus suvažiuoja Lietuvos vyskupai.
Paveikslo tapyba ir aptaisai
Menotyrininkų nuomone, Pivašiūnų Marijos paveikslas – aukšto meninio lygio kūrinys, datuotinas XVII a. viduriu. Jame ant buk¬medžio lentelių nutapyta švelnaus žvilgsnio juodbruvė Mergelė Marija, apsisiautusi mantija. Ji apglėbusi dešine ranka ant jos kelių sėdintį kūdikį, o kairėje laiko skeptrą.
Marija vaizduojama vienplaukė, tai liudija vakarietišką šio paveikslo kilmę, mat toks vaizdavimo būdas nebūdingas bizantiškajai tradicijai. Kūdikis kairėje rankutėje laiko simbolinį pasaulio rutulį, o dešine laimina prilenkęs du paskutinius pirštus, t. y. vadinamuoju lotyniškuoju būdu.
Paveikslas yra Dexiokratusa ikonografinio tipo. Menotyrininkė Regimanta Stankevičienė teigia Pivašiūnų paveikslą esant garsiausio Senųjų Trakų benediktinų bažnyčios Švč. Mergelės paveikslo kopija. R.Stankevičienė taip pat pastebi sąsajų tarp Simno bažnyčios Dievo Motinos atvaizdo ir pivašiūniškio. Menotyrininkė Laima Šinkūnaitė pabrėžia Pivašiūnų Dievo Motinos ir Užuguosčio bei Deltuvos Marijos paveikslų panašumus. Vainikuotos Marijos su kūdikiu atvaizdas simbolizuoja Dangaus Valdovę su Pasaulio Išganytoju.
Maždaug XVII a. aštuntame dešimtmetyje Švč. Mergelė ir Kūdikėlis Jėzus buvo pagerbti karūnomis. 1750 m. jų atvaizdas papuoštas auksuoto sidabro ornamentuotais aptaisais, vos keleri metai po menamo bažnyčios gaisro (1745 m.) dar nepastačius naujos bažnyčios. Tai liudija, kad jau anuomet paveikslas garsėjo stebuklais. Taigi išlikęs per bažnyčios gaisrą paveikslas tikriausiai jau kabėjo ir pirmojoje Pivašiūnų bažnyčioje.
