REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pirmosios reketo bylos herojaus takais (I)

Muštynės su Henriko Daktaro-Henytės broliu – jau mokykloje

Kas iš tikrųjų atsitiko Kauno Vilijampolėje, nuosavų namų kvartale, 1989 metų kovo 9-ąją? Tą popietę, kai ano meto žymūs reketininkai bandė palaužti banditų tėvonija pramintame rajone verslumu pagarsėjusį Vygantą Pilipavičių. Daug ginčų sukėlusioje istorijoje dabar atsiliepė ir priešingos barikadų pusės atstovai – iš tuometinio Kauno šešėlinio pasaulio.

REKLAMA
REKLAMA

Šiandien V. Pilipavičius yra sveikut sveikutėlis ir džiaugiasi gyvenimu Amerikoje: dirba, juokauja, o apie Lietuvą perskaito tik internete, laikraščiuose arba knygose apie senų laikų mafiją. Nors kriminalinėje mūsų šalies istorijoje būta nemažai reketo istorijų, pirmoji Lietuvoje reketo byla iš kitų skiriasi tuo, kad prieš beveik ketvirtį amžiaus – 24 metus – banditų prispaustas verslininkas nepasidavė būsimosioms Kauno mafijos žvaigždėms.

REKLAMA

Apsukrus kaunietis Vygantas tapo pavyzdiniu Kauno gyventoju, nes reketo klestėjimo laikais nusprendė banditus įduoti tuometinei milicijai. Toks pasipriešinimas padėjo jam nepalūžti, o vėliau ir pradėti naują gyvenimą už Atlanto.

Muštynėse su Henytės broliu

Daug metų viešumo vengęs V. Pilipavičius po ilgų derybų sutiko kalbėtis tiktai su vienu žmogumi – portalo balsas.lt ir laikraščio „Akistata“ žurnalistu. Po kelis mėnesius trukusių pokalbių, susirašinėjimo išėjo pasakojimas, vertas visame pasaulyje renesansą išgyvenančių draminių televizijos serialų autorių dėmesio.

REKLAMA
REKLAMA

Tvirtų pečių, gyvenimo užgrūdintas vyras gimė 1960 metų liepos 31-ąją Klaipėdoje. Būdamas dešimties metų, Vygantas su tėvais atvyko gyventi į Kauną. Jo gimdytojai buvo gėlininkai, todėl Kaune nusipirko namą su didžiuliu sklypu, kad būtų vietos šiltnamiams statyti ir žemės sovietmečio epochos paklausiausioms gėlėms – tulpėms auginti. Atvykėliai iš uostamiesčio įsikūrė Vilijampolėje, Šilalės gatvėje.

Vyganto tėvai buvo Sibiro tremtiniai, todėl niekada nebijojo nei sunkaus darbo, nei naujų iššūkių. „Tik jų dėka anksti supratau, kad pinigus reikia pačiam užsidirbti – juk niekas gyvenime laisvai nenukrenta“, – sakė V. Pilipavičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V. Pilipavičius su broliais Gediminu bei Antanu mokėsi tuometinėje Kauno 30-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilijampolės pagrindinė mokykla). „Kadangi buvau naujokas, teko bandyti išsikovoti vietą po saule, – prisiminė Vygantas. – Šioje mokykloje pirmąsyk ir susidūriau su Daktarais. Tada kone kas dieną po pamokų tekdavo kumščiais aiškintis santykius su Henriko Daktaro-Henytės broliu. Jis vėliau, atrodo, buvo nužudytas įkalinimo įstaigoje. Tais laikais labai stipriai užsikirsdavau kalbėdamas su aplinkiniais. Bet buvau karštakošis. Jeigu kas nors zayka pravardžiuodavo, iškart puldavau muštis.“

REKLAMA

Toje pačioje mokykloje Vygantas susipažino su būsima žmona Nijole.

Jaunasis spekuliantas

Tais sovietiniais masinio deficito laikais, kai vakarietiški džinsai, vinilo plokštelės, kramtomoji guma ir vaizdo kasečių grotuvai buvo labai patrauklūs ir paklausūs, Pilipavičių šeima gyveno pasiturimai, bet nepriteklių kamuojamiems vilijampoliečiams prabangos nedemonstravo. „Kadangi mano tėvai dažnai grįždavo į Klaipėdą aplankyti draugų, pirmais savo uždirbtais pinigais minėtas deficitines gėrybes supirkdavau iš draugų, kurių tėvai ilgiems mėnesiams išplaukdavo į jūrą, – šypsodamasis verslo pradžią prisiminė V. Pilipavičius. – Kai grįždavau į Kauną, įvairias prekes parduodavau ir neblogai uždirbdavau. Kaip sakoma, tais laikais buvau jaunasis spekuliantas, o dabar sakytume – verslininkas.“

REKLAMA

Būtent tokie uždarbiai apsukriam kauniečiui padėjo sutaupyti pinigų pirmiesiems motociklams ir artimiau pažinti įvairiausias transporto priemones.

„Mano pirmoji meilė vakarietiškiems automobiliams atiteko amerikiečių gamybos „Ford Mustang“, – pasakojo jis. – Pamenu, toks automobilis stovėdavo netoli mūsų mokyklos, Panerių gatvėje. Tai žinodamas, beveik kiekvieną dieną eidamas į mokyklą sukdavau iš savo kelio didžiulį lanką vien tam, kad galėčiau praeiti pro „Mustang“ ir juo pasigrožėti. Man tai buvo neapsakomas jausmas.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kai Vygantas susižavėjo daile, jo piešiniuose buvo vaizduojami tik automobiliai. „Mano pasaulėžiūrai ir suvokimui apie automobilių patobulinimus, pagražinimus bene didžiausios įtakos turėjo tuomet labai populiarus čekų žurnalas „Svět motorů“. Tai buvo savotiška mano biblija“, – sakė pašnekovas.

Aptakai ir tulpės

1978 metais Vygantas nusipirko pirmąjį automobilį – VAZ-2106. „Vairuoti tėvas išmokė nuo mažens, – tvirtina jis. – Kai išvažiuodavome į tolimesnes keliones, tėvas visiems broliams paskirstydavo, kuris vairuos užmiesčio keliu. Todėl vairavimo įgūdžių įgijau gana anksti. Pirmąją savo mašiną nutariau išbandyti ralyje.“

REKLAMA

Pirmasis V. Pilipavičiaus ralis buvo tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) organizuotame greičio mėgėjų turnyre. Tais laikais Vygantas sukūrė ir pirmąjį savos gamybos ir dizaino aptaką.

Anot jo, tuometinių automobilių dizainas buvo labai nepalankus, nes, važiuojant per balas, visas vanduo tikšdavo ant priekinio stiklo. „Dalyvaujant ralyje tai buvo net pavojinga, – pasakojo buvęs kaunietis. – Todėl dauguma ralio dalyvių dėdavo guminius purvasaugius ant priekinio buferio. Kadangi tai neatrodė patraukliai, nutariau spoilerį pagaminti iš epoksidinės dervos ir stiklo audinio. Taip sukūriau savo pirmąjį spoilerį.“

REKLAMA

 Vygantas su broliais ne tik gamino aptakus, bet ir sėkmingai prekiaudavo tulpėmis. Pats darbymetis Pilipavičių šeimynai būdavo pavasaris ir ruduo. Didžiausius pinigus jie „užkaldavo“ prekiaudami tulpėmis, ypač Kovo 8-ąją – Tarptautinę moters dieną. Sovietmečiu ta šventė būdavo minima taip audringai, kad jos reikšmė savotiškai prilygo šių laikų Kalėdoms ar Naujiesiems metams.

„Tarp gėlių sezonų prisidurdavau pinigų iš Minsko atgabendamas šampano įvairioms Kauno „bobutėms“, – šypsodamasis prisiminė Vygantas. – Sugebėdavau prikrauti į savo mašinytę 250 šampano butelių – ir taip du kartus per mėnesį. Tuo metu dar nebuvo įkurta Alytaus šampano gamykla.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pradėjęs gauti daugiau užsakymų automobilių aptakams, Vygantas nutarė mesti šiuos smulkiuosius versliukus.

Patirtis nežinybinėje apsaugoje

Baigęs vidurinę mokyklą, V. Pilipavičius studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Tačiau svajodamas apie architekto profesiją kaunietis suvokė, kad menkai apmokamas valdiškas darbas – ne jam.

Sugrįžęs į Kauną, V. Pilipavičius trumpai darbavosi tuometinėje „Bangos“ gamykloje. Tačiau sunkus darbas už grašius nesustabdė jo aistros – gaminti aptakus automobilių fanatikams. Kol vieną dieną jo valdose apsilankė milicijos įgaliotinis... „Nesugebėjo prie manęs prisikabinti dėl tokios veiklos, kuriai būtiniausias priemones buvau supirkęs iš parduotuvės (tiesa, kai kada gamindavome iš „sukombinuotos“ polifyrinės dervos, gautos iš Šalčininkų gamyklos). Todėl buvau suimtas ir uždarytas į areštinę už veltėdžavimą. Atseit nedirbu visuomenei naudingo darbo. Juk tokie buvo laikai“, – pasakojo V. Pilipavičius.

REKLAMA

Pagal tuometinius įstatymus šio straipsnio prasižengėliams grėsė laisvės atėmimas iki trejų metų. Susiklosčius tokioms aplinkybėmis, apsukruoliui teko įsidarbinti tuometinės milicijos nežinybinėje apsaugoje. Ironiška, tačiau savotiškas prasižengėlis tapo fabrikų grobstytojų prižiūrėtoju.

„Tai buvo toks pašėlęs metas, kai visi valdininkai ėmė kyšius, – prisiminė pašnekovas. – Iš gamyklų darbininkai ir jų vadovai masiškai vogdavo siūlus, mėsą, kailinius, sportbačius ar spiritą. Sargybiniai už tai imdavo duokles – pro stebėtojų būdeles praeinantys darbininkai kaskart įmesdavo po kelis rublius. Po to kai kuriems pavyko susirinkti pasakiškus pinigus, vėliau – pasistatyti milžiniškus namus, užteko pinigų nuosavos veiklos pradžiai. Tai buvo 1984-ieji. Aš dirbau paminklų dirbtuvėje, bet dažniausiai į ją nueidavau tik pamiegoti. Atiduodavau savo algą ir dar primokėdavau savo inspektoriui, kad tik nereiktų eiti į darbą, kuriame naktis tekdavo praleisti susirangius nepatogiame kabineto fotelyje.“

REKLAMA

Atsiranda ženklas „Viga“

Pirma proga oficialiai prekiauti savos gamybos produkcija jam pasitaikė 1984 metais. V. Pilipavičiui buvo 24 metai, kai Konstantino Černenkos išrinkimas Sovietų Sąjungos vadovu – Komunistų partijos Centro Komiteto generaliniu sekretoriumi – tapo savotišku proveržiu visiems to meto namudininkams.

„Tai atvėrė duris komercinei veiklai, – pasakojo V. Pilipavičius. – Kadangi privačių parduotuvių dar nebuvo, savo gaminius tekdavo realizuoti turgavietėse. Turėjau oficialų patentą, leidžiantį verstis privačiu verslu, todėl jokie milicininkai negalėjo prie manęs prikibti. Tuo metu aš juos buvau „prisijaukinęs“ – jų automobiliams gamindavau originalius aptakus ir už tai neimdavau jokių pinigų. Buvo tokie laikai, kai nieko negalėdavai užsidėti ant savos mašinos, todėl pažįstamų milicininkų prašydavau, kad jie nesikabinėtų prie mieste važinėjančių klientų.“

REKLAMA
REKLAMA

Savo produkciją V. Pilipavičius pradėjo žymėti iš tolo akį traukiančiu užrašu „Viga“. Tuo pat metu jis susipažino su ryškiausiomis Lietuvoje žvaigždėmis – „Žalgirio” komandos krepšininkais Valdemaru Chomičiumi bei Arvydu Saboniu. Po šios pažinties vyras sulaukė milžiniško interesantų antplūdžio. Pasikeitus verslo strategijai, nebereikėjo prekiauti savo gaminiais turguje, todėl jo namai Vilijampolėje tapo oficialia pardavimo vieta.

Netrukus V. Pilipavičius įsteigė atstovybes Šilutėje ir kaimyninės Latvijos sostinėje Rygoje.

1986 metais naujasis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas dar labiau atleido valstybės gniaužtus ekonomikos sferoje ir visiems panorusiems leido verstis smulkiuoju verslu – steigti tuometinius kooperatyvus: kepyklas, dažyklas, siuvyklas, kioskelius, kavines. V. Pilipavičius pasinaudojo galimybe, kurią pasiūlė „perestroika“.

„Kaip tais laikais mano gyvenimas pagerėjo, pasakysiu skaičiais, – teigė Vygantas. – 1979–1981 metų laikotarpiu pasitaikydavo ne vienas klientas, kuris derėdavosi dėl 5 rublių. Priekinis spoileris kainuodavo tik 50 rublių. O 1986–1989 metais žmonės mokėdavo 200–300 rublių ir daugiau, kad tik jiems nereikėtų lūkuriuoti eilėje. Tais laikais spoilerių komplektas automobiliui VAZ-2108 kainavo 3000 rublių. Štai kaip plačiai žmonės tuo metu pradėjo išlaidauti pramogoms!“

REKLAMA

Tada specializuotos literatūros, spaudos leidinių, televizijos laidų ar juolab interneto, kuris suteiktų vertingų žinių apie komercinės veiklos subtilybes, nebuvo visoje Sovietų Sąjungoje. Tačiau V. Pilipavičius savarankiškai perprato sėkmingiausių tuometinės rinkos taisyklių formules, todėl sulaukė daugybės prašymų iš kitų namudininkų, kurie irgi norėjo efektingai „prastumti“ savos gamybos produktus.

Kaip sako V. Pilipavičius, tuometinėje Sovietų Sąjungoje verslininkams kėlė grėsmę dvi jėgos – milicija ir galvas keliantys banditų susivienijimai. „Arba tave pasodins milicija, arba finansiškai nuskausmins mafiozai, – tuometinį laikotarpį apibūdino jis. – Todėl turėjau palaikyti draugiškus santykius su abiem pusėmis. Be to, visi jie mėgo išskirtinai atrodančius automobilius.“

Prašėsi apsaugos

Šiandien V. Pilipavičius neslepia tada pažinojęs ne vieną anuomet garsų kriminalinio pasaulio veikėją. Su Algirdu Sakalausku, pravarde Sokolas, prieš keletą metų mirusiu Daktarų veikėju, jis žaidė futbolą „Inkaro“ komandoje. Tačiau šiam suartėjus su nusikaltėliais, ryšiai nutrūko.

„Vilijampolė – nedidelis rajonas, jame vieni kitus artimai pažinojome. Bendraujant su Luru (Alvydu Viktoru Laurinavičiumi, kitu itin mįslingomis aplinkybėmis mirusiu Daktarų bosu, – aut. past.), mano kontaktas su Henyte buvo tiesioginis, – prisipažino jis. – Luro brolis buvo geriausias mano vyriausio brolio draugas. Jie mokėsi vienoje klasėje. Jų tėvas buvo mano siuvėjas. Jie gyveno kaimynystėje. Daktarai gyveno šalia mano uošvių.“

REKLAMA

1988-ųjų gruodį V. Pilipavičių pasiekė netikėta žinia iš Rygos. Kalbėta, kad kažkokie rygiečiai „boksininkai“ artimiausiu metu esą ketinantys aplankyti aptakų gamintoją iš Kauno. Jau tada sklido kalbos, kad Latvijos ir Estijos gaujos terorizuoja verslininkus, juos apiplėšinėja.

„Tada pasikviečiau Lurą ir perdaviau jam, kad pasiekė duomenys, jog nusikaltėliai iš Rygos ketina mane „nuskausminti“. Tiesiai – paprašiau apsaugos, – atvirai kalbėjo V. Pilipavičius. – Turėjau ir nemažai skolininkų, kurie paimdavo iš manęs produktus, veždavo juos parduoti į „plačiąją tėvynę“, o pinigų nesiteikdavo grąžinti. Kadangi pats neturėjau nei laiko, nei noro, pasiūliau jiems būti mano skolų surinkėjais. Tokį pasiūlymą išgirdęs Luras atsakė: „Jei tau tik reikės pagalbos, skambink man – iškart prilėksime.“

Tačiau Rygos nusikaltėliai pas V. Pilipavičių nepasirodė, o skolininkų sąrašo Daktarų veikėjams taip ir neprireikė, mat jie turėjo kur kas rimtesnių reikalų. Šiandien jis mano, kad 1988-ųjų pabaigoje reketo mūsų šalies nusikaltėlių pasaulio atstovų planuose dar nebuvo. Be to, V. Pilipavičius buvo pats pasisiūlęs mokėti už „apsaugos“ funkcijas.

REKLAMA

Naktinis banditų šėlsmas

1989-ųjų kovo mėnesį V. Pilipavičiaus šeima su draugais sugrįžo iš slidinėjimo kelionės Kazachijoje, Almatoje. Sugrįžus apsilankė vienas bičiulis ir persigandęs ėmė pasakoti šiurpias istorijas apie Kaune prasidėjusį reketininkų šėlsmą.

„Tas pasakojimas atrodė nerealus, net nežinojau, ką reiškia sąvoka „reketas“. Bet kitą dieną pas mane atvažiavo du tvirtai sudėti vyrukai ir pareiškė, kad nuo šiol jiems turėsiu mokėti po 400 rublių kas mėnesį, nes kitaip man bus „chana“, blogai, – pirmąjį susitikimą su banditais prisiminė V. Pilipavičius. – Pamaniau, kad juokdariai, todėl juos pasiunčiau kuo toliau. Pasitraukdami jie pažadėjo grįžti. Kreipiausi į Lurą, paklausiau, kas čia darosi. Jis man atsakė: „Žinai, čia jaunimas, Kampiniai kažką sugalvojo, mes (Daktarai – aut. past.) čia niekuo dėti.“ Perdaviau jam, kad nenoriu šitų snukių daugiau sutikti savo kieme. Bet jis nieko neatsakė.“

Kovo 7-oji buvo V. Pilipavičiaus dukters gimtadienis. „Nuvažiavome pas uošvę. Ten praleidome keletą valandų, – pasakojo jis. – Grįžus į namus, mama susinervinusi ėmė pasakoti, kad buvo sulėkę aštuoni „Žiguliukai“. Iš jų buvo išlipę bemaž 30 vyrukų, norinčių su manimi rimtai pasišnekėti. Supratau, kad lengvai čia niekas nesibaigs.“

REKLAMA

Anot V. Pilipavičiaus, tai buvo laikas, kai šaunamųjų ginklų paprasti mirtingieji neturėjo. Dėl to sutemus jis susirado ir po lova pasikišo kirvį. Žvilgčiodamas pro langą budėjo.

„Pirmą nakties užmerkus akis pasigirdo duslus triukšmas. Staiga pasigirdo sprogimą primenantis garsas, – atsiminė jis. – Pamačiau, kad kieme nusikaltėliai mėto „Molotovo kokteilius“. Laimė, žiopliai nesugebėjo per lango stiklą įmesti, todėl degantys skysčiai atsimušė į lango rėmą ir nukrito ant žemės. Tą naktį garažą jiems pavyko padegti, tačiau naktį lijo ir lauke tvyranti drėgmė neleido liepsnai smarkiai įsisiautėti. Žmona iškvietė ugniagesius. Jie atvažiavo greitai. Paskambinę milicijai išgirdome, kad trukdome miegoti kaimynams. Todėl jie nesiteikė pas mus atvažiuoti.“.

Buvo įtraukti visi

Kovo 8-osios rytą į telefono skambutį savo kabinete atsiliepė tada Kauno milicijos Kriminalinės paieškos valdybai vadovaujantis Pavelas Berezuckis. Išgirdęs persigandusį skambinančiojo balsą ir trumpai nupasakotą istoriją, pareigūnas skubiai pasikvietė susitikti. Kadangi V. Pilipavičius su P. Berezuckiu buvo neblogai pažįstami, todėl įtakingas milicijos šefas į Vilijampolę pasiuntė kriminalistus.

REKLAMA

„Jie atvažiavo, apžiūrėjo įvykio vieta tapusį mūsų namo kiemą, paėmė sudužusi butelius, apskrudusius skudurus nuo tų „kokteilių“ ir išvažiavo“, – sakė agresyvių reketininkų išpuolį išgyvenęs V. Pilipavičius.

Tada P. Berezuckis pasiūlė planą, kaip sutriuškinti agresyvius nusikaltėlius. Milicininkai, sužinoję, kad po Kauną važinėja net 30 reketininkų gauja, nutarė surinkti kuo daugiau saviškių. Tuometinėje kriminalistų grupėje dirbo tik 16 pareigūnų, todėl į banditų sulaikymo operaciją nuspręsta įtraukti paprastus milicijos darbuotojus ir sovietų armijos specialaus dalinio būrio kareivius.

Kovo 9-osios rytą į V. Pilipavičiaus namus atvyko 12 pareigūnų civiliniais drabužiais, garaže stovėjo du automobiliai su 8 milicininkais. Kaimynų kieme ir namuose slėpėsi dar 20 teisėsaugininkų. Visi jie buvo ginkluoti pistoletais, kai kurių rankose buvo ir Kalašnikovo automatai. Kareiviai lindėjo sunkvežimiuose, stovinčiuosei aplinkiniuose kiemuose.

„Šiandien pasakoju tai su šypsena. Bet tą šiurpoką dieną prisimenu visą gyvenimą. Anksti ryte paruošėme 400 rublių. Sužymėjome, surašėme serijos numerius. Mūsų sutartinis signalas buvo toks: kai perduodu pinigus, turiu abi rankas susikišti į striukės kišenes, – milicijos nurodymus prisiminė Vygantas. – Popiet pas mane užsuko klientas, šnekėjomės apie automobilius. Dideliu greičiu atskriejo, atrodo, keturi aštuntukai ir devintukai. Savo žmogui pasakiau, kad skubiai dingtų. Išvydęs iš mašinų lipančius piktai nusiteikusius banditus pamaniau:„Jeigu jų greitai nesuims pasaloje esantys pareigūnai, bet kuriuo metu jie man į šoną suvarys peilį arba paleis į galvą kulką.“

KITĄ SAVAITGALĮ PORTALE BALSAS.LT SKAITYKITE

Kaip V. Pilipavičius pasitraukė iš Lietuvos  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų