Artėjant savivaldybių rinkimams, vėl viliojami milijonieriai verslininkai. Galintys papuošti įvairių politinių partijų sąrašus.
Lietuvoje įsivyravo praktika, kad į partijų rinkimų sąrašus būtinai įsegama popžvaigždutė, milijonierius ar dar koks nors blizgutis. Tuo partijos tarsi paliudija, kad be įsegamų blizgučių jos yra visiška pilkuma. Be aiškios identifikacijos. Susiliejančios. Tarsi tos pačios ramunių pievos sklypai, neatskirti tvoromis. Vis tos pačios ramunės. Be idėjų. Be programų. Be aiškaus suvokimo, kur eina. Ką ruošiasi konkretaus nuveikti. Ne dėl savo, bet dėl valstybės gerovės.
Todėl ieškoma milijonierių. Jie imponuoja. Žmonėms. Nes uždirbti asmens milijonai liudija to asmens sėkmę. Asmens privačius sugebėjimus. Įperšama mintis, kad sėkmingas žmogus sugebės padėti visai Lietuvai ar jos vienai savivaldybei irgi uždirbti daug milijonų, milijardų. Ir nuo to momento, kai sėkmingas žmogus taps politiku, Lietuva ims klestėti.
Tačiau taip kažkodėl neatsitinka. Nors verslininkai į politiką ėjo, eina ir eis. Bendrovė „Lietuvos valstybė“, valdoma verslo dėsniais, vis vien nesukurta. Ir nebus sukurta. Neleidžia Konstitucija. Neleis įmonių registrų centras. Milijonieriai trinkteli į sieną ir tiesiog prašampa politikos brūzgynuose. Čia nesijaučia nei generaliniais direktoriais, nei pagrindiniais akcininkais. Ir nesugeba realizuoti savęs nauju politiko amplua. Veiklumas supančiojamas. Tik gaišta brangų laiką.
Tai savotiška veikliausių piliečių vegetacija. Priverstinis poilsis. Todėl nenuostabu, kad koks nors priverstinai poilsiaujantis politikas milijonierius ūmai užsimano šokti. Ne nuo stogo. Televizijos projekte. Natūralu, jog televizorių ekranai mirgėte mirga nuo partinių blizgučių. Politikų „popžvaigždučių“. Laikas ekranus papuošti ir politikais milijonieriais. Tarsi įrodant vienodą „popžvaigždučių“ ir milijonierių reikšmę. Partijų sąrašams.
Yra ir kita medalio pusė. Asmens reikšmingumas. Kai žmogaus verslas klesti ir atsibosta įvairūs prabangos žaisliukai, galbūt panūsta įsidėti į švarko kišenę dar vieną žaisliuką. Seimo nario ar savivaldybės tarybos nario mandatą. Nes žmogus, kopiantis aukštyn, nori šiame gyvenime viską išbandyti, išragauti, pasiekti. Galų gale tai visos mūsų partinės sistemos bėda. Prieš kiekvienus rinkimus partijų sąrašuose yra aibė partijos narių, kurie atakuoja Seimą ar savivaldybę tik dėl asmeninių intencijų. Kad pasiektų valdžią ir ją asmeniškai išbandytų bei išragautų. Visą saldumą. Bet rinkėjams dėl to nėra saldžiau. Bent nepastebėjome.
Kol į valdžią bus einama tik dėl asmeninių, hedonistinių, gurmaniškų motyvų, šalies partinė sistema bus silpna. Su išskydusiais partijų kontūrais. Nes hedonizmas buvo ideologija tik senovės Antikoje. Bet ir tada ši ideologija nebuvo nei politinė, nei dominuojanti.
Partijas stiprina ne žmonės „blizgučiai“, bet išryškintos ideologijos. Laikas susivokti. Mūsų tik trys milijonai. Pritrūksime naujų „žvaigždučių“ bei milijonierių. Partijų negelbės jokia „blizgučių“ rotacija.
