Rūta Klišytė
Yra Lietuvoje kelias, vadintas Senuoju žemaičių plentu, o dabar tituluojamas Rojaus keliu, kuriuo tiesiai į dangų visgi net užsispyrę žemaičiai nenukaktų. Užtat kiekvienas tautietis, juo vykdamas, patirs džiaugsmo bei pasididžiavimo savo kraštu. Važiuotas ar pėsčias matys čia pat vingiuojančią plačią Nemuno juostą, o dešiniajame jo krante – kūpsant piliakalnius, kurių čia papilta tarsi iš Dievo skraito, o kur ne kur – ir visa pilis bestūksanti...
Pagrindinė Lietuvos arterija
Stotelių prie įsimintinų istorinių vietų Rojaus kelyje kur kas daugiau nei stacijų Kalvarijose, ir bet kurioje nuo Raudondvario iki pat Jurbarko išlipę nepasigailėsite. Net daugel matę užsienio svečiai, šiuo maršrutu vežami, negali nusėdėti ir ima aikčioti, o gidai nepavargsta rodyti ir kalbėti.
Į vieną straipsnį viso Panemunės grožio niekaip nesudėsi, juolab kad šis kraštas garsus ir žila istorija, ir unikalia gamta, ir kultūriniu paveldu. Archeologiniai radiniai iš akmens amžiaus stovyklų bei II–III a. Romos imperijos monetos liudija Nemuno upės, kaip pagrindinės Lietuvos arterijos, svarbą. Ši ypač išryškėjo susirėmimų su kryžiuočiais laikotarpiu XII–XV a., kai Nemuno pakrante nusidriekė ištisa gynybinių įtvirtinimų linija, kurią ir žymi upės slėnio šlaitų piliavietės bei piliakalniai. Šįkart apsiribosime išlikusiomis Panemunės pilimis: šis kraštas turi jų kur kas daugiau nei bet kuris kitas.
Ne gynybai skirta
Renesansinis Raudondvario dvaras dešiniajame Nevėžio krante suteikė pavadinimą ir visai Kauno rajono gyvenvietei. Tiesa, tai – ne pirmoji pilis Raudondvario apylinkėse. XIVa. Nevėžio žiotyse Vyrgalės saloje stūksojo pilis, bet ją sunaikino kryžiuočiai, o salą ilgainiui užliejo vanduo.
Nors Raudondvario rūmai vadinami pilimi ir išties turi pilies atributų, bokštą ir šaudymo angas, jos sienas nesunkiai būtų įveikusios to meto priešų patrankos. Gynybai pilis statyta ir nebuvo: tai buvo reprezentaciniai rūmai, kuriems pamatus padėti neva įsakiusi pati Barbora Radvilaitė. Raudondvaris, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų rezidencija, minimas nuo 1615 m., kai Kauno vėliavininkas Jonas Dziavialtauskas paminėjo jį laiške. Perpirkę dvarą iš didikų Radvilų, grafų Tiškevičiai perstatė rūmus suteikę jiems neogotikos bruožų, dar pastatė oranžeriją, ledainę, svirnus, arklides, tarnų namus, užveisė parką, o 1856 m. – Raudondvario bažnyčią.
Keliautojas F.Novakovskis 1857 m. rašė: „Kas tik važiuoja pro Kauną, lai nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai.“ Valdant Tiškevičiams dvaras garsėjo kaip kultūros ir meno centras su turtinga biblioteka, dailės galerija – iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Beje, dėl karo rūmai pateko į literatūros istoriją, mat virto vokiečių karine būstine, kur raštininku dirbo Arnoldas Cveigas (1887–1968 m.), vėliau tapęs rašytoju ir dvaro rūmus bei biblioteką aprašęs romane „Mindaugas II“. Sovietmečiu dvaras buvo restauruotas, jame įkurtas Žemės ūkio mechanizavimo ir elektrifikavimo mokslinio tyrimo institutas. 2008 m. dvaro ansambliui, suteiktas kultūros paminklo statusas. 2012 m parke buvo atkurti želdynai ir gėlynai, netgi grąžintos senosios rožių veislės. Rūmuose rengiami koncertai, festivaliai, parodos, oranžerijoje veikia restoranas.
Visi apsilankiusieji dvare gali įsitikinti, kad pernai Europos Sąjungos struktūrinės paramos projektų – „Europos burių“ – rinkimai jo laimėti pelnytai: „Turiningo laisvalaikio organizavimo“ kategorijoje Raudondvaris nugalėjo rimtus „konkurentus“ – Druskininkų slidinėjimo trasą ir Vilniaus Sereikiškių parką. O reprezentacinė pilis neseniai buvo panaudota pagal paskirtį: jos erdvėse Prezidentė D.Grybauskaitė susitiko su Latvijos prezidentu A.Bėrziniu ir Estijos prezidentu T.H.Ilvesu ir malonioje aplinkoje aptarė Baltijos sesių problemas.
Raudonės pilies metamorfozės
Rojaus keliu pavažiavus tolėliau į vakarus, ant aukšto stataus Nemuno šlaito išvysite raudonuojančius dantytus pilies kuorus: Raudonės pilis pateisina garbingą savo vardą. Masyvūs jos mūrai tarsi išsirietę U raide, jų galus puošia 4 apvalūs bokštai su dantytais kuorais, o nuo 5-ojo didžiojo, 34 m aukščio, bokšto, atsiveria svaigus Panemunės grožis.
Raudonės pilis – vienas ryškiausių reprezentacinių architektūrinio paveldo statinių Lietuvoje. Pirmosios medinės pilys Nemuno pakrantėje išdygo, kaip jau minėta, apie 1300 m., po Žalgirio mūšio jų gyvybinė svarba sunyko, o pagyvėjus prekybai Nemuno upe jas ir vėl buvo imta statyti.
Raudonės pilis yra antrosios kartos reprezentacinė fortifikuota Panemunės pilis. XVI a. pabaigoje ją pastatė Prūsijos pirklys Krišpinas Kirštenšteinas , o XVII a. viduryje jo anūkas Jeronimas Krišpinas-Kirštenšteinas, tapęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sekretoriumi ir iždininku, pavertė savo rezidencija. Vėliau pilis atiteko didikams Olendskiams, kurie perstatė pilį tada madingu klasicizmo stiliumi, o ją iš jų perpirkę grafai Zubovai 1877 m. vėl pakeitė pilies išvaizdą, kuri prarado renesansinį lengvumą: tokia ji išliko iki mūsų dienų. Tiesa, per Pirmąjį pasaulinį karą Raudonė smarkiai nukentėjo nuo vokiečių , o baigiantis Antrajam pasauliniam karui traukdamiesi okupantai susprogdino didįjį pilies bokštą, kurio griūtis suniokojo ir pietinį korpusą.
Mokosi pilyje
Raudonės miestelio moksleiviai, besimokantys jo Raudonės pagrindinėje mokykloje, gali išdidžiai vadinti save pilėnais, mat jų mokykla unikali: vienintelė Lietuvoje, įsikūrusi pilyje! Jie gali džiaugtis ir pilį supančiu parku, kuriame kadaise vešėjo nemažai egzotinių medžių – riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vilkmedis. Alkanas pokaris parką gerokai išretino, dalis jo buvo iškirsta mokyklai kūrenti. Išliko senutėlis žaibo sužalotas, bet vis dar lapojantis Gedimino ąžuolas, po kuriuo, kaip porina vietos senoliai, jodamas į Veliuoną, paskutinįkart puotavo kunigaikštis Gediminas.
Veliuonoje, kaip žinia, yra menamas Gedimino kapas. Išliko ir devynkamienė liepa, vis dar žaliuoja ir liepų alėja, kurios viename medyje kibus žvilgsnis gali aptikti įspraustą neaiškios paskirties geležtę: prie šios virvėms rišdavo neklusnius baudžiauninkus. O skroblų alėja veda link Beždžionkalnio, kurį supylė vienas pilies savininkų ant savo numylėtinės beždžionės kapelio... Galime idealizuoti praėjusius amžius, tačiau verta įsidėmėti: beždžionė pono užantyje tada gyveno daug geriau ir buvo vertingesnė jam nei jo baudžiauninkai.
Ne už kalnų ir gegužis, ir paskutinį jo savaitgalį Raudonės pilis atgis ne juokais: čia sužvangės ginklai, sutrimituos trimitai, pilies kieme užvirs riterių mūšiai... Tiesa, tai – tik inscenizacija. Kasmet rengiama tradicinė „Panemunių žiedų“ šventė į pilį pritraukia šimtus turistų.
