Lietuvoje oficialiai a tvertas naujas langas į kultūrą, kurio vardas Palanga. Šiaip ar taip, šis miestas kasmet tampa nerašyta mūsų vasaros sostine. Tiesa, jo vaizdą mums neišvengiamai iškreipia sentimentai: ilgimės jūros pasiglemžto balto paplūdimio smėlio, kurį pakeitė rupesnis, ne toks baltas. Neberandame tos Basanavičiaus gatvės su storomis liepomis palei Ronžę, kuria elitas ir nelabai traukdavo saulės palydėti, kur vakarais už Rožės šviesdavo „Vasaros“ restorano lėkštė. O iš tikrųjų Palangoje ilgimės to, ką negrįžtamai praradome – vaikystę ir jaunystę. Bet šaltos bangos jų neatiduos.
Močiučių Palangos vis mažiau
Belieka porinti anūkams pasakėles apie legendinius ledų kioskus – grybukus, apie pieno barą, kur viskas buvo iš tikro pieno, apie atrakcionų parkus abiejuose Vytauto gatvės galuose, kurie niekam netrukdė. O praalkus prisiminti „Vaidilutę“, „Čeburekinę“ ar „Klumpę“ ir pulti jų ieškoti, tačiau, vietoj medinės seklyčios aptikus milžinišką daugiaaukštį karstą iš žalio stiklo, nuščiūti ir liautis klejojus. „Klumpė“ sutraiškyta didelių pinigų, juos nešantys aitvarai siaubia Palangą pikčiau nei tornadai Oklahomą, nepalikdami nei medinių pastatų, nei medžių. O jų vietoje dygsta stiklo ir betono bokštai bei bunkeriai, aptverti aukštomis tvoromis.
Senosios močiučių Palangos nebėra. Liko tik močiutės – ištvermingiausios, atspariausios, jų rūtų darželiai po langais stoiškai priešinasi sintetinei vejai. Tačiau močiučių „lovų“ verslą jau perėmė ir neregėtai išplėtė apsukrūs jų anūkai bei svetimi godūs dėdės. Jie, jų klientai diktuoja miestui ir kultūros madas: nevartosi – nebūsi kultūringas!
„Turime jūrą – kam ta kultūra?“ – šaiposi kiti palangiškiai. O žurnalistas Tomas Viluckas pripažįsta, atvirai rėžia, kad jo mieste vyrauja viską nustelbianti popkultūra, o šios įkyriame gaudime rimtesnės, subtilesnės kultūros apraiškos išnyksta ir pradingsta. Negana to, anot T.Vilucko, Palanga neturi aiškaus kultūrino veido, jai atstovaujančio tradicinio renginio. Štai Druskininkai turi didįjį sūnų M.K.Čiurlionį ir „Poezijos rudenį“, Birštonas – savąjį džiazo festivalį, Nida – Tomo Mano festivalį, be to, puoselėja kuršių etnokultūrines tradicijas, o Palanga – ką? Basanavičiaus gatvės kakofoniją? Sakot, šlagerių konkursas su karališkosios poros rinkimais? Taip, bet ir vėl popsas .
O blogiausia tai, kad tos nuolatinės vestuvės Basanavičiaus gatvėje truko taip ilgai, laukinis verslas taip ilgai nebuvo ribojamas, kad net ir nutildžius kavinių bumčikus ir atrakcionų ūžimą senas antikultūros šleifas vis dar velkasi šia pagrindine gatve. Anot palangiškių, jį palaiko tokie šios gatvės siaubai kaip baras „Laukiniai vakarai“ buvusio „Jaunystės“ kino pastate, „Jūratės“ poilsinės korpusų griuvenos, nė kiek neprimenančios gintaro rūmų griuvėsių.
Pirtis – irgi kultūros namas
Tačiau Rimvydas Budrys, Palangoje užaugęs ir lig šiol čia gyvenantis, net nemažai pasaulio matęs, į gimtojo miesto kultūrinį gyvenimą žvelgia ramiau, atidžiau. Ir galbūt todėl jame įžiūri ir puikių, stabilių dalykų. „Pirma, kultūra neįmanoma bet tradicijų. Antra, šioms palaikyti būtini namai, nūnai vadinami kultūrinėmis erdvėmis, visuomenei įprasti ir priimtini, – aiškino jis. – Taip, kai kurie iš jų – „Kurhauzas“, „Anapilis“ – sudegė, sugriuvo ar nunyko, bet kai kas liko. Tai viešosios bibliotekos vasaros skaitykla su skulptūrų parkeliu, Parodų paviljonas Daukanto gatvės gale (tiesa, pusę patalpų iš jo atėmė „Kupetos“ užeiga), Antano Mončio namai-muziejus. Žinoma, ir Gintaro muziejus. Išliko kino teatras „Naglis“, vėjo perpučiama Vasaros estrada, o Palangos gimnazijos (Maironio g.) aktų salėje gastroliuoja teatrai“, – vardijo pašnekovas, sutikęs, kad žiemą kultūrinės miesto erdvės vis dėlto pastebimai susitraukia. Užtat ramu, kad atsirado „Ramybės“ kultūros centras, nors komercija ir kultūra nėra sesės. „Štai džiazo klubas ir „Vandenis“, nors ir maišo komerciją su džiazu, bet gan subtiliai ir vis tiek nepigiai. Beje, prieš 20 metų Klaipėdos gatvėje veikė Vasaros šokių estrada. Dabar jaunimas priverstas šokti kavinėse, taigi ir išgerti bei susimokėti už gėrimus“, –naujoves pastebėjo R.Budrys. Ir apgailestavo, kad Palangoje, kitaip nei Kretingoje, neliko viešosios pirties, bet, anot jo, tai –miesto kultūrai būtinas objektas.
S.Povilaitis prieš lietų
Kad ir kaip ten būtų, kultūros sostine Palanga tapo laiku. Gal šis šlovingas titulas pritrauks čia aukštesnės prabos kultūros? Šie metai lyg tyčia pažėrė neįtikėtiną jubiliejų lietų: 760 metų Palangos miestui ir 125 metai kurortui, 600 metų Žemaičių krikštui, 120 metų nuo Butkų Juzės (1893–1947 m.) gimimo, 100 metų – nuo grafo Alfredo Tiškevičiaus gimimo (1913–2008 m.). O kur dar Gintaro muziejaus pusšimčio metų jubiliejus, Palangos senosios gimnazijos 90-metis, miesto orkestro įkūrimo 60-metis... Birutės parke jau 110 metų skamba pučiamųjų muzikos koncertai! Gyvai, už dyką. O liepos 6-ąją, Valstybės dieną, tiksliau, naktį, prie Birutės kalno bus parodyta opera „Birutė“ . Simboliška! Tikėkimės, nelis.
Kol kas su legendiniu lietuvišku lietumi varžytis gali nebent Stasys Povilaitis. Kultūros sostinės atidarymo iškilmių vakare ne juokais susitvenkė debesys, bet S.Povilaičio koncertas „50 metų scenoje“ įžūliam lietui nušluostė nosį. O gal maestro namuose ir lietus dainuoti padeda? Koncertas baigėsi, kaip ir dera tokio lygio žvaigždės pasirodymui, prabangiais fejerverkais nuo jūros tilto. Bet tai – tik sezono ir kultūringos vasaros pradžia: palinkėkime visiems saikingo vartojimo ir gero oro.
