Nors lietuviška sociologija nelabai pasitikiu, pateiksiu poros paskutinių apklausų duomenis. Gegužės mėnesį vykdyta „Baltijos tyrimų“ apklausa rodo, kad 58% šalies gyventojų mano, jog reikalai krašte krypsta į blogąją pusę. Kitos tos pačios viešosios nuomonės tyrimų bendrovės apklausos duomenimis 54% mūsų šalies gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija. Atkreipiu dėmesį į artimus skaičius - 58% ir 54%. Bendras situacijos vertinimas yra artimas mūsų šalies valdysenos vertinimui. Taigi, kaip sakytų žinomas „Dviračio šou“ herojus, vaizdelis ne koks. Kodėl ir kuo nepatenkinti mūsų piliečiai? Nemanau, kad mūsų akademiniai sluoksniai - politologai, sociologai, ekonomistai - yra davę išsamų atsakymą į šį klausimą, nes tam, pirma, trukdo daugelio jų tarnystė „dvarui“ ir, antra, nepakankamas diskusijų konceptualumas, kylantis iš individualistinio pasaulio suvokimo. Pabandysime pažvelgti į situaciją holisto akimis.
Manau, kad sociologai ne visai tiksliai formuluoja klausimą respondentams, mūsų valstybės valdymo sistemą tapatindami su demokratija. Jie, kaip ir beveik visi politologai, remiasi prielaida, kad mūsų šalis yra demokratiška. Tegu ir neidealiai, bet demokratiška. Na, o politikai su džiaugsmu remiasi šia prielaida ir nuolat kartoja: „Lietuva, kaip demokratinė šalis...“. Sutikdamas, kad pasaulyje nėra šimtaprocentinių demokratijų, taigi, ir Lietuva negali pretenduoti į idealą, visgi esu tos nuomonės, kad mūsų šalis tik pagal kai kuriuos formalius bruožus yra demokratiška. Realiai mes esame kraštas, kuriame dominuoja – ir tas dominavimas paskutinį dešimtmetį stiprėja – autoritariniai režimai.
Trumpai ją apibūdinant, demokratija (gr. demos – tauta, kratos – valdymas) yra politinių galių sistema, kurioje tauta, organizuota piliečių bendruomenė yra pagrindinis valdymo subjektas. Akcinėje bendrovėje bendras visuotinis akcininkų susirinkimas turi aukščiausią galią. Visuomenėje tokią, beje, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą, galią turi Tauta. Ji savo teisėtas galias turėtų įgyvendinti tiesiogiai – per referendumus ar rinkimus arba per savo išrinktus atstovus, pirmiausia, Seimą. Kadangi pagal Konstituciją mūsų prezidentas renkamas ne parlamento, o Tautos, jo realios galios turėtų būti, ir yra, didesnės nei parlamente rinkto prezidento.
Jeigu Tautai trukdoma spręsti, kaip, kokių tikslų siekiant turi būti valdoma šalis ir laisvai rinktis tuos, kurie valdo, t.y. valdžią, situacijos negalima laikyti demokratiška. Kita labai svarbi, tačiau dažnai net politikos mokslų atstovų pamirštama demokratinės šalies valdymo sistemos pusė yra bendrųjų suvereno – Tautos interesų įgyvendinimo būklė. Demokratinėje sistemoje nacionalinio lygio interesų įgyvendinimas, bendrų šalies poreikių tenkinimas yra svarbiausias išrinktos valstybinės valdžios – parlamento ir prezidento – veiklos tikslas. Valdžia reikalinga tik tam, kad ji kurtų bendrąjį gėrį, viešąsias gėrybes – leistų įstatymus, palaikytų teisingą tvarką, tiestų bei remontuotų kelius ir pan. Jeigu bendrasis gėris neegzistuotų, valdžiai politikai, valdininkai, teisėjai ir pan. – būtų nereikalingi. Deja, individualistiniame pasaulio paveiksle vietos bendrajam gėriui nėra, todėl ir politikos suvokimas individualistų sluoksniuose yra iškreiptas. Deja, Vilniaus „dvare“ individualistai užduoda diskusijų toną. Gaila, bet Briuselio „dvare“ padėtis iš esmės tokia pati.
Jeigu valdžia savo misijos neatlieka, ji NĖRA DEMOKRATINĖ valdžia. Demokratinė valdžia, kurdama bendrąjį gėrį, tarnauja Tautai. Jei valstybės valdymo struktūros to nedaro ir ima gyventi pačios sau, jos virsta nomenklatūra ar klika. Nomenklatūros, klikos, chuntos deformuoja visuomenės “tikslų medį“. Normaliame „tikslų medyje“, natūralioje, demokratinėje tikslų hierarchijoje aukščiausiai kotiruojami bendrieji nacionaliniai interesai, tikslai bei poreikiai. Valdžia tėra struktūra, skirta šiems aukščiausiems šalies interesams, tikslams įgyvendinti, poreikiams tenkinti. Valdžios tikslai „tikslų medyje“ yra žemiau Tautos tikslų.
Tačiau nomenklatūros, chuntos, klikos bendrais nacionaliniais interesais prisidengia siekdamos naudos sau kaip grupei. Moksle tai vadinama biuropatologija, kurią esu apibūdinęs savo moksliniuose ir mokslo populiarinimo darbuose. Biuropatologiją galima pavadinti ir kitaip – bendro nacionalinio intereso privatizacija. Tautos interesus pavertusios savo dalinių grupinių interesų įgyvendinimo priemone, nomenklatūros, klikos ar chuntos pirmuosius nusavina, taip apversdamos „galva žemyn“ normalią tikslų hierarchiją.
Ir praeityje, ir ypač dabar, autoritarizmas stengiasi prisidengti demokratijos šydu. Kažkaip neteko skaityti ar girdėti, kad kokia nors klika deklaruotų: mes demokratijos nepripažįstame, mes – autoritarai. Chuntų, klikų ir pan. valdomos šalys paprastai turi gražiai surašytas demokratijos vertybes deklaruojančias konstitucijas, tačiau praktiškai jomis nesivadovauja. Vienas ryškiausių pavyzdžių – stalininė 1936 metų konstitucija. Mūsų tautiečiai didžiųjų tremčių metu patyrė, kokiu laipsniu toje šalyje galiojo minėta konstitucija.
Lietuvoje, šalyje, kurioje veikia galingi autoritariniai režimai, visuomenė yra „nudemokratinta“ abiem požiūriais. Pirma, visais būdais trukdoma Tautai, piliečių bendruomenėms dalyvauti viešajame pasirinkime, aptariant bei pasirenkant visuomeninio gyvenimo prioritetus iš pačių įvairiausių alternatyvų, o taip pat renkant savo atstovus, valdžią. Šviežiausias ir ryškiausias to pavyzdys – trukdžiai, kuriuos mūsų nomenklatūra sukūrė dabartinio referendumo organizatoriams.
Antra, valdanti grupuotė, imituodama tarnystę Tautai, savo ir kitų grupių pavyzdžiui, stambiojo verslo, bankų, privačius interesus ir poreikius iškelia aukščiau nacionalinių interesų. Dėl to esmingai sutrinka bendrojo nacionalinio gėrio kūrimo režimai, atsiranda jo deficitas. Dar daugiau, išplinta bendrasis blogis – neteisingi įstatymai ir kiti valdžios sprendimai. Neteisingo, vadinasi, ir neefektyvaus šalyje sukurto nacionalinio produkto paskirstymo sistema taip pat yra bendrojo blogio išraiška.
Dėl valdžios ir kitų galios centrų veiklos didėjant bendrojo gėrio, t.y. viešųjų gėrybių stygiui ir plintant viešosioms blogybėms, žmonėse plinta nepasitenkinimas padėtimi mūsų šalyje. Krinta pasitikėjimas valstybės institucijomis, o taip pat bendrąjį gėrį kurti bei ginti turinčia žiniasklaida, politologais, sociologais, nevyriausybinėmis organizacijomis, pilietine veikla. Žmonių nepasitenkinimas pagrindiniais galios centrais, jų pilietinė apatija silpnina jų pilietiškumą, norą dalyvauti valstybinių reikalų tvarkyme, kovoje už bendrąjį gėrį. Kitaip sakant, tai silpnina demokratijos režimus. Rašinio pradžioje pateikti apklausų duomenys tą akivaizdžiai rodo.
Daugelis žmonių, gaila - net politologai, negali aiškiai struktūruoti problemų bei artikuliuotai komunikuoti, todėl ir atsiranda sociologiniai tyrimai, kurie konstatuoja nusivylimą demokratija. Jeigu turėtume konceptualesnę diskusiją, suvoktume, kad žmonės nusivylę ne demokratija, o valstybės valdymo būdu, kuris pagal daugelį savo parametrų yra autoritarinis. Kaip kitaip pavadinsi valdyseną, kuri remiasi biuropatologijos, bauginimo, informacinių suvaržymų, informacinio manipuliavimo technologijomis?
Taigi, manau galima teigti, kad žmonės iš tikrųjų nepatenkinti vis labiau įsigalinčiu autoritarizmu, o ne demokratija. Jie mato, kaip akiplėšiškai iškreipiamas teisingumas teismuose, kaip neekonomiškai ir nesąžiningai vykdomi nacionalinės svarbos, pavyzdžiui, energetikos projektai, kaip ignoruojami referendumo rezultatai ir kaip suverenui trukdoma surengti referendumą, kaip aukščiausi pareigūnai sako netiesą ir tai lieka be deramo žiniasklaidos, politologijos bei teisėsaugos atsako. Žmonės mato, kaip susidorojama su nomenklatūrai neįtinkančiais politikais, taip pat ir su aktyviais sąjūdiečiais, aktyviais piliečiais apskritai, kai bauginama ir ekonomiškai naikinama bent kiek laisvesnė žiniasklaida. Visa tai tikrai nėra demokratinės valdysenos apraiškos. Tačiau mūsų nomenklatūra krykštauja iš pasitenkinimo, didžiuojasi butaforine demokratija.
Absurdu dvelkia tai, kad klimpdama į autoritarizmo liūną mūsų nomenklatūra vos ne kasdien grūmoja, jos manymu, ne tokioms demokratiškoms šalims. Ji dedasi galinti eksportuoti demokratijos perteklių į kitas šalis. Lietuva gali padėti kitoms demokratijos deficitą patiriančioms šalims pirmiausia savo pavyzdžiu. Demokratizuodamiesi mes galime pademonstruoti demokratinių sistemų pranašumus autoritarinių režimų atžvilgiu. Jei patys patiriame demokratijos deficitą, nesame demokratinių vertybių ir principų sklaidos tarptautiniu mastu dalyviai.
Taigi, būdama savimi patenkinta, žemažiūrė, provinciali, naujoji nomenklatūra nepajėgi savikritiškai vertinti ne tik padėties savoje šalyje, bet ir demokratijos būsenos tarptautinių kriterijų požiūriu. Jeigu būtų intelektualiai ir moraliai pajėgesnė, ji suvoktų demokratijos deficitą mūsų šalyje, nesiveržtų į demokratijos eksportuotojus. Ji daugiau pastangų skirtų demokratijos principų puoselėjimui savoje šalyje.
