Eglė GIKNIENĖ
Natūralumą propaguojantys panevėžiečiai miestą norėtų padaryti jaukesnį.
Dvidešimt ketverių Šarūnas Knizikevičius ir metais vyresnė Monika Čaplikaitė sako esantys dideli optimistai: jaunuolių pora įsitikinusi, kad Panevėžį galima padaryti gražesnį, jaukesnį ir natūralesnį. Želdynų dizaino bei landšafto specialistai norėtų savo miesto žmonėms parodyti, kokias gaivias ir netikėtai naujas formas gali įgauti tikrų lietuviškų gėlių žiedai, lietuviškas sodas ar senosios lietuvių šventės.
„Mes esam LABAI dideli optimistai, – sutartinai pabrėžia Šarūnas ir Monika. – Po studijų, kai jau pradėjome galvoti, kuo užsiimsime, visada žinojome, kad sieksime parodyti žmonėms, kas yra gražu, estetiška, teisinga, natūralu.“ Ir puokštę surišti reikia mokėti Klaipėdos universitete kraštovaizdžio architektūrą studijuojantis Šarūnas Knizikevičius, kaip pats sako, prie meno pradėjo linkti nejučia – jau pradėjęs krimsti studento duoną. Apsaugos darbuotoju dar ir šiandien Panevėžio bendruomenių rūmuose dirbantis Šarūnas pasakoja nė nežinantis, kaip po truputį pradėjo vertinti augalus.
„Ilgainiui pradedi jausti, kas gražu, o kas ne“, – sako vaikinas, neslepiantis, kad gėles dar tik pradeda pažinti. O apie tai, jog daugelis Lietuvoje lengvai save pristato floristais nė nebandę studijuoti šio mokslo, kalba su šypsena. Kartu su drauge Monika Šarūnas savęs menininkais nelaiko – jauni žmonės juokiasi, jog jų ausiai mieliau skamba tiesiog kūrybingi gamtos vaikai.
„Aš nuolat mokausi, bet savęs floristu dar nedrįstu vadinti“, – kuklinasi būsimasis kraštovaizdžio architektas, gėlių derinimo bei komponavimo meno noriai besimokantis ir iš draugės („Dideles puokštes rišame kartu“, – prasitaria jis). Vaikinas sako ir nenumanęs, koks sudėtingas floristo darbas. „Niekada nebūčiau taip pagalvojęs! – pats stebisi. – O ir matymo reikia specialaus... Aš dar tikrai nematau taip, kaip Monika!“
Gėlių ir augalų paslaptis perprasti bandančiam panevėžiečiui gražiausios yra kvepiančios gėlės ir natūralios jų kompozicijos.
„Kuo mažiau karoliukų, angeliukų – ir jokios sintetikos! – pabrėžia Šarūnas. – Man gražu tai, kas paprasta.“ Tiesa, gražiausio žiedo vaikinas dar neišsirinko – tikina, kad visos gėlės vienodai gražios, nors neneigia susižavėjęs amariliais. Dovanų – krapų šakelė Vos susipažinę Monika ir Šarūnas iškart suprato, jog abiem patinka panašūs dalykai. Todėl netrukus pradėjo ir bendrą veiklą – nusprendė imtis tokio verslo, kad kiekvieną darbo dieną praleistų tarp augalų. „Abiejų matymas – aplinkos, gamtos pajautimas – labai panašūs: mes abu už kokybę!“ – pasakodami apie draugystės pradžią vienas kitam antrina jaunuoliai. Tačiau, apie gėles galintys kalbėti nesustodami, prisipažįsta: vienas kitam jų nedovanojantys.
„Man būtų labai sunku įtikti – ar bent sudėtinga, – žiūrėdama į Šarūną šypsosi tamsiaplaukė Monika. – Žmogui, žinančiam augalų kokybinius, estetinius vertinimus, dovanoti juos nelengva... Be to, aš gana kategoriška ir esu linkusi kritikuoti neteisingai atliktus darbus.“
Bet ir kategoriškos merginos širdį, pasirodo, galima pavergti.
„Pernai Šarūnas padovanojo krapų šakelę, ir man tai labai patiko“, – Monika prisipažino buvusi maloniai nustebinta, jog ir šiuo atžvilgiu abiejų požiūriai sutampa: gražiausia ir nuoširdžiausia yra tai, kas natūralu.
„Norisi sugrąžinti žmones prie paprastų dalykų“, – sako želdynų dizaino specialistė, tikinanti, jog kasdien dovanoti rožių nederėtų. Anot Monikos, rožė – prabangiausias, karališkas augalas, tinkantis toli gražu ne kiekvienai progai.
Kartu dirbantys, bendrą estetinį suvokimą besidalijantys M. Čaplikaitė ir Š. Knizikevičius drąsiai puoselėja viltį įkalbėti panevėžiečius atsigręžti į savas tradicijas bei senąsias lietuvių šventes. Kaip kad visai neseniai buvusi Perkūno diena, kitaip dar vadinama Grabnyčiomis, kada žmonės liedavo žvakes iš vaško, šventindavo jas bažnyčioje, aukodavo Perkūnui, gamtos dievui. Arba kiek anksčiau minėta duonos, arba Šv. Agotos, diena.
Patys jaunuoliai sako nešvenčiantys net visų vasario mėnesį taip laukiamos Meilės dienos. „Tai juk nelietuviška šventė, ji mums jokios reikšmės neturi“, – patikina.
Pora domisi ne tik augalais ir senosiomis lietuvių šventėmis. Ekologišką ir natūralų gyvenimo būdą pasirinkę panevėžiečiai tvirtina, kad jų pavyzdžiu seka vis daugiau jaunimo: „Pastebim, kad susidomėjimas tradicijomis po truputį auga ir mūsų mieste. Žmonės grįžta natūralių dalykų link, tokios šventės vis dažniau minimos.“
Ir Monika, ir Šarūnas sutartinai džiaugiasi, jog senosios lietuvių tradicijos po truputį randa vietą šiuolaikiniame gyvenime. „Patys nuolat gilinamės, skaitome, sužinome vis naujų faktų, mielai tai pritaikome, pasidalijame su artimaisiais. Nors šeimoje nėra tradicijos švęsti pagoniškų švenčių, – sako jaunuoliai, kuriems didžiausios bei svarbiausios šventės yra Kalėdos ir Naujieji metai, – labai gerbiame ir gėrimės Rasomis, Žoline – juolab kad jos gana glaudžiai susijusios ir su mūsų profesine veikla.“ Lietuviško sodo tradicijos Ne tik gėlių kompozicijomis, bet ir kraštovaizdžio projektavimu, želdynų formavimu užsiimantys jaunieji specialistai sako, kad bent jau kol kas tokiems dalykams tautiečiai nelinkę išleisti daug pinigų.
„Šiandien tai prabangos prekė, – blaiviai mąsto jie. – Kita vertus, landšafto kūrimas gali būti ir kiekvieno žmogaus rankose.“
Šarūnas ir Monika sutaria, jog dažnai klientui gali užtekti ir specialisto patarimo. Juolab kad Panevėžyje žmonių, turinčių išlavintą savitą skonį, yra nemažai.
„Kitas reikalas, kad žmonės nėra labai linkę pasitikėti specialistais“, – apgailestauja M. Čaplikaitė, suprantanti, jog tuo metu, kai landšafto ir želdynų formavimas dar buvo naujovė, dažnam teko susidurti su neprofesionalais ir skaudžiai pasimokyti.
„Daugelis tiesiog nudegė, – aiškina želdynų dizaino specialistė. – Todėl šiandien dirbdami su žmonėmis turime aiškinti viską nuo pradžių, koks yra ir turi būti lietuviškas aplinkos kūrimas.“
Didžiausia bėda, pasak Monikos ir Šarūno, kad mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, jog lietuvis yra auksarankis, viską išmano pats ir jokie specialistai jam nereikalingi. Rizikuoti mėgstantiems tautiečiams neįrodysi, kad ištaisyti kraštovaizdžio kūrimo klaidas gerokai sunkiau, nei sukurti aplinką nuo nulio.
Beje, dirbti „nuo nulio“ lietuviams šios srities specialistams tenka labai dažnai, nes mūsų krašte nėra tokių sodų tradicijų, kokiomis gali didžiuotis Didžioji Britanija ar Prancūzija.
„Lietuvoje yra nuostabių parkų, kuriuos pažinus būtų galima pradėti plėtoti visiškai kitokias vizijas ir pradėti formuoti tradicijas“, – su užsidegimu apie lietuviško sodo idėją kalba M. Čaplikaitė, įsitikinusi, jog tikras savo darbo žinovas privalo domėtis ne tik iš užsienio ateinančiomis naujovėmis.
Visiems, norintiems originalaus lietuviško sodo, ji pataria pirmiausia pasidomėti mūsų klimato zonai tinkamais augalais. „Užuot rinkęsi egzotiškus, mūsų kraštui nebūdingus augalus, sodybų ir sodų šeimininkai galėtų pasidomėti lietuviškais augalais“, – sako Monika, omenyje turinti prieš keletą metų gyvavusią populiarią alpinariumų tradiciją, kuri dabar esą jau praeinanti tendencija. Be to, visiškai svetima Lietuvai. „Alpinariumai būdingesni Prancūzijos, Italijos kraštams“, – tvirtina Monika, norinti, kad kurdami savo svajonių sodą žmonės prisimintų mūsų senelių ir prosenelių augalus – pavyzdžiui, laukines aguonas.
„Yra labai daug gražių augalų ir vaistinių žolynų, – primena specialistė, išgyvenanti, jog tokie gražūs vertingi želdynai daugelio sodybų šeimininkų nepelnytai užmiršti. – Kad ir tie patys medžiai – jų yra labai įvairių formų ir dydžių. Nebūtina manyti, kad lietuviškas medis – tai didžiulis medis iš miško. Galima labai darniai ir šiuolaikiškai su augalais sužaisti sode. Pavyzdžiui, šiandien gana populiarus miniatiūrinis vaismedžių sodas.“
„Manau, turime būti tuo, kuo esame, – lietuviai, – reziumuoja Monika. – Viskas pas mus natūralu ir gamtiška... Kai atsistojęs vidury miško matai daug gražių dalykų, negali nesuvokti to grožio.“ Slogulį veja šalin Mokslus bebaigiantys jaunuoliai atviri: slogi nuotaika gyvenant mažame mieste aplanko ir juos. Ypač dabar, kai Panevėžys pastebimai ištuštėjęs, veiklos čia kaip reta mažai. Šarūnas su Monika tikina nepasiduodantys ir emigruoti neketinantys.
„Kaip smagu sutikti žmones, kurie pritaria mūsų idėjoms: kai pamatai jų žibančias akis, supranti, kad ir čia galima daryti prasmingų dalykų“, – pati žibančiomis akimis kalba Monika. Jųdviejų su Šarūnu receptas paprastas: su rutina ir prastu skoniu reikia kovoti šviežiomis mintimis bei jaukiomis ir gražiomis idėjomis.
„Panevėžyje nemažai jaunų žmonių, kuriems, manau, tiesiog trūksta drąsos kažką daryti, kurti, todėl labai norisi tokius įkvėpti, parodyti, kad ir mažame mieste jaunimui gali būti įdomios ir prasmingos veiklos“, – tęsia Monika. „Mano aplinkoje buvo daug draugų ir giminaičių, kurie visiškai realiai svarstė apie emigraciją“, – atviras Šarūnas. Jis pats, priešingai, niekada nenorėjęs palikti Lietuvos.
Panevėžietis džiaugiasi su drauge suradęs ne tik puikų užsiėmimą, bet ir tapęs teigiamu bei kitokio kelio nei emigracija galimybę įrodančiu pavyzdžiu savo draugams ir kolegoms. „Labai lengva paklusti neigiamoms emocijoms, – neslepia jaunuoliai. – Tada tikrai nusvyra rankos... Tačiau nereikia tam pasiduoti.“
Stiprybės vienas iš kito besisemiantys, jie sako jos po truputį jau atrandantys ir mieste, kuriame abu gimė ir užaugo. Tiesa, neneigia Monika ir Šarūnas, kadaise intelektualais garsėjusi Aukštaitijos sostinė niekaip neišsivaduoja iš nykumos gniaužtų, praranda ne tik savo žavesį, bet ir žmones. Būtent Panevėžyje savo gyvenimą pasiryžę sukurti kraštovaizdžio ir želdynų specialistai tvirtina nepasiduosiantys. Ir nesiliausiantys tikėti, kad miestą atgaivins jauni ir kūrybingi žmonės. O ir patys nesėdėsiantys sudėję rankų.
„Mokyklose pilna kūrybiško jaunimo, – sako jie. – Matome tik vieną išeitį: reikia leisti jam reikštis. Jaunų žmonių yra – reikia tik duoti jiems progą.“
