Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tuš­tė­jant so­dy­boms, nai­ki­na­mi kai­mai, ka­dai­se gar­sė­ję sa­vo gy­ven­to­jais ir le­gen­do­mis. Kai ku­rie, pa­va­din­ti ne­įpras­tais ar net­gi keis­tais var­dais, mirš­ta kar­tu su se­no­liais. Dū­la se­no­sios pir­kios kai­muo­se – joms ne­be­lie­ka vie­tos tarp mo­der­nių va­sar­na­mių, į ku­riuos sku­ba nuo šur­mu­lio bė­gan­tys mies­tie­čiai.

REKLAMA

Net 76 kai­mai yra Del­tu­vos se­niū­ni­jo­je. Ta­čiau, pa­sak se­niū­no Sal­vi­jaus Stim­bu­rio, iš­ny­ko daug se­nų­jų Dai­na­vos kraš­to vie­to­vių. Tik ret­kar­čiais dar ap­lan­ko­mos ka­pi­nai­tės, li­ku­sios Dim­šiš­kių kai­me. Griū­va tuš­ti na­mu­kai Kli­miš­kio, Kal­ve­lių kai­muo­se. Nyks­tan­čių kai­mų var­dais pa­va­di­na­mos se­niū­ni­jos gat­vės.

REKLAMA
REKLAMA

Nu­sta­tant kai­mų gy­ve­na­mą­sias ri­bas, kai ku­rioms te­ri­to­ri­joms grą­žin­ti se­nie­ji pa­va­di­ni­mai. Taip iš už­marš­ties bu­vo pri­kel­tas Al­gir­dų kai­mas. „Jo že­mė kaž­ka­da bu­vo iš­da­ly­ta iš ko­vų grį­žu­siems sa­va­no­riams, ku­rie tar­na­vo Al­gir­do pul­ke“, – apie kai­mo pa­va­di­ni­mo kil­mę pa­sa­ko­jo se­niū­nas. Pa­na­ši ir Žal­gi­rių kai­mo is­to­ri­ja.

La­bai lie­tu­viš­kais se­niū­nas va­di­na Lie­pe­lių, Gin­ta­rų, Jur­gi­nų kai­mų var­dus. Le­gen­do­mis apie pa­go­ny­bę, jos ri­tu­a­lus api­pin­tas Go­je­lio kai­mas.

Se­niū­ni­jo­je esan­ti Alek­san­dra­va pa­va­din­ta Kau­no gu­ber­na­to­riaus var­du, mat Uk­mer­gė pri­klau­siu­si Kau­no gu­ber­ni­jai. Pa­sa­ko­ja­ma, jog val­dy­to­jas už to­kią gar­bę bu­vęs la­bai dė­kin­gas ir įstei­gęs pi­ni­gi­nę pre­mi­ją to me­to Del­tu­vos vals­čiaus pa­žan­giau­siems mo­ki­niams.

REKLAMA
REKLAMA

Be­lie­ka tuš­čios so­dy­bos

Ne­įpras­ti Ba­rau­čiz­nos, Kan­čiš­kių, Na­vy­kų kai­mų, Ka­li­ba­to ir Kry­žiau­kos vien­sė­džių pa­va­di­ni­mai. Kai ku­riuo­se gy­ven­to­jų jau ne­bė­ra, li­ku­si tik vie­na ki­ta tro­be­lė. Ir tas pa­čias, anot se­niū­no, kei­čia va­sar­na­miai, gy­vy­bės pri­si­pil­dan­tys tik per atos­to­gas. „Ne­si­no­rė­tų, kad tos vie­tos iš­nyk­tų, – juk yra so­dy­bų me­džiai, so­dyb­vie­čių frag­men­tai“, – sa­ko jis.

Lai­kas lai­do­ja Pa­bais­ko apy­lin­kė­se kles­tė­ju­sius kai­me­lius. Lie­ka vis ma­žiau žmo­nių, me­nan­čių Pra­niū­kus, Vai­rob­ką, Ra­kau­čiz­ną, Ka­čer­giš­kių, Kel­mų, Mai­gių, Pi­jo­riš­kių, Vy­ti­nė­lės kai­mus, Smil­gių, Tra­kų vien­sė­džius. Ne vie­na­me, pa­sak Pa­bais­ko se­niū­no Ge­di­mi­no La­pu­ko, gy­ve­na­mas tro­be­les su­skai­čiuo­ti už­tek­tų vie­nos ran­kos pirš­tų. Yra to­kių, kur į tuš­čias so­dy­bas nie­kas ne­be­už­su­ka...

REKLAMA
REKLAMA

Gar­sė­jo ba­ra­vy­kais

Nuo se­nų se­no­vės ap­lin­ki­nių kraš­tų žmo­nes trauk­da­vo Še­šuo­lių se­niū­ni­jo­je esan­tis Ba­ra­vy­ki­nės kai­mas. Se­niū­nas Jo­nas Dik­čius pa­sa­ko­ja, kad gra­žūs jo ąžuo­ly­nai, ber­žy­nai vi­lio­da­vo be­ga­ly­be ba­ra­vy­kų. Ge­ri ir ma­lo­nūs kai­mo gy­ven­to­jai esą sve­tin­gai pri­im­da­vę vi­sus gry­bau­to­jus.

Gra­žus se­niū­nui ir Dva­re­liš­kių kai­mo pa­va­di­ni­mas. „Kal­ba­ma, kad ja­me bu­vo apie pus­šim­tis kal­nų, o ant kiek­vie­no kal­no sto­vė­jo po gry­če­lę“, – se­nų­jų žmo­nių pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si jis. Šyp­so­si kal­bė­da­mas apie Mie­gu­čių kai­mą: „Lyg jo gy­ven­to­jai bū­tų ko­kie mie­ga­liai.“

Še­šuo­lių se­niū­ni­jo­je yra per 40 kai­mų. Grei­tai kai ku­rių, anot pa­šne­ko­vo, nie­kas ir ne­be­pri­si­mins. Nyks­tant so­dy­boms, lie­ka tik vie­to­vės, ka­dais tu­rė­ju­sios sa­vo gy­ven­to­jus, is­to­ri­ją.

REKLAMA
REKLAMA

Ba­ra­vy­kų kai­mą tu­ri ir Pi­vo­ni­jos se­niū­ni­ja. „Kaž­ka­da ten miš­kai di­de­li bu­vę. Ir da­bar jis iš­li­kęs – yra ke­tu­rios gry­čiu­tės pa­lei ke­lią su bo­bu­ly­tėm. Ki­tur, de­ja, ma­žė­ja gy­ven­vie­tės, ge­rie­ji se­ne­liai mū­sų mirš­ta ir mirš­ta...“ – lai­ko nio­ko­ja­mo kai­mo gai­li se­niū­ni­jos vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Ly­di­ja Bra­žiū­nie­nė.

Ji var­di­ja so­dy­bų be­veik ne­be­iš­sau­go­ju­sius Bie­rių, Gegž­nų, Ka­za­res­kos, Liū­nų, Prū­dų kai­mus: „Sa­vo lai­ku bu­vo ne­ma­ži – da­bar tik vie­na, ke­lios so­dy­bos.“ Sko­mi­nų, kai ku­riuos ki­tus kai­mus, pa­sak mo­ters, su­nai­ki­no tie­sia­ma au­to­stra­da.

Kai­me ieš­ko ku­ror­to

Bu­vu­sių tro­bų vie­to­je ky­la mies­tų gy­ven­to­jų, at­vyks­tan­čių į kai­mą il­sė­tis, sta­ti­niai. „Jei ne­to­li eže­ras – tai daug ką pa­sa­ko. To­je vie­to­je kai­mas ne­mirs – eže­ras sa­vo pa­da­rys. Daug kur vil­nie­čiai sta­to­si. Te­gul nors ir va­go­nė­lį ta­me skly­pe pa­sta­to – džiau­giuos, kad kaž­ką da­ro, kad ne­reiks kai­mo nai­kin­ti“, – sa­ko L. Bra­žiū­nie­nė.

REKLAMA
REKLAMA

Džiau­gia­si ir tuo, jog vis dar yra, anot jos, se­no­vi­nių, ra­mių, „ne­su­ga­din­tų“ kai­me­lių – iš­sau­go­ju­sių sa­vo dva­sią. Vie­nu to­kių lai­ko Ra­gu­vą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų