Šios savaitės žmonės – visi Lietuvoje rezidavę ar reziduojantys JAV ambasadoriai. Interneto portalas „WikiLeaks" paskelbė šimtus slaptų dokumentų, atskleidžiančių Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatijos ir diplomatinio korpuso tamsųjį veidą. JAV ambasadose dirbantys žmonės, įskaitant ambasadorius, konsultantus bei įvairius specialistus, kaišiojo nosis į svetimų valstybių ekonomikas, politines santvarkas, pravardžiavo svetimų valstybių lyderius patinais, negabiais, nekūrybingais kvailiais bei kitokiais epitetais. Be to, visais būdais stengėsi rasti nišų amerikietiškam kapitalui. Kai tokia JAV slaptosios diplomatijos praktika, išimčių būti negali. Nieko nuostabaus, kad „WikiLeaks" išplatino ir slaptus JAV diplomatų susirašinėjimus apie Lietuvą.
Jei JAV diplomatai tik viešai gerbia valstybes, kuriose reziduoja, nuo 1991 metų spalio 2–osios, kai duris atvėrė JAV ambasada Vilniuje, galėjo prirašyti kalnus slaptų, mūsų valstybės politikams nepagarbių dokumentų. Jei visur taip elgiasi, tai kodėl Lietuvoje turėtų elgtis kitaip? Netipiškai? Slapčia nedemonstruoti paniekos? Slapčia nesityčioti?
Tad šios savaitės žmonės – visi Lietuvoje rezidavę ar reziduojantys JAV ambasadoriai.
Klausimas “Respublikos" skaitytojams – kuris iš ambasadorių galėtų būti pats ciniškiausias? Slapčia susirašinėjant. Bandykite atspėti bent iš veidų, nes visi slaptieji susirašinėjimai apie Lietuvą mūsų valstybės piliečiams nėra prieinami. Mes ir toliau matysime tik fasadinę JAV užsienio politikos pusę.
JAV ambasados Vilniuje interneto svetainėje net nėra išlikusios pirmųjų keturių JAV ambasadorių Lietuvoje biografijos. Tačiau atsimename, kad 1999 metais, ambasadoriaus Keito Smito (Keith C.Smith) laikais, amerikiečių „Williams" privatizavo „Mažeikių naftą". „Williams" buvo energingai proteguojama JAV administracijos ir asmeniškai ambasadoriaus. Džono Tefto (John F.Teftt) laikais „Williams", neįspėjusi Lietuvos valdžios, sutiko parduoti “Mažeikių naftą" Rusijos bendrovei “Jukos" ir gėdingai išsinešdino iš Lietuvos. O ambasadoriui Dž.Teftui teliko tik aiškintis. Tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui. Tačiau greitai baigėsi Dž.Tefto kadencija ir jis išvyko į Gruziją. Ten vadovauti JAV ambasadai.
Vien dėl „Williams" atvejo buvo galima prirašyti aibę ciniškų dokumentų. Apie naiviuosius, patikliuosius mūsų valstybės vadovus. Įtikėjusius, kad amerikiečiai pademonstruos lietuviams aukštą verslo kultūrą ir neapmaus. Bet apmovė.
Sprendžiant iš trijų ambasadorių skelbiamų biografijų, JAV interesai labai platūs. Pvz., Stefenas Mulas (Stephen D.Mull) dirbo JAV diplomatinėje tarnyboje Indonezijoje, Pietų Afrikoje, Lenkijoje. Padėjo Lenkijai stojant į NATO.
Ambasadorius Džonas Klaudas (John A.Cloud) dirbo diplomatinėje tarnyboje Lenkijoje, Vokietijoje, Meksikoje.
Dabartinė nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė En Ders (Anne E.Derse) buvo JAV ambasadoje patarėja ekonomikos klausimais Filipinuose, dirbo finansų ir plėtros specialiste bei ekonomikos patarėjo pavaduotoja Korėjoje, ėjo prekybos specialistės pareigas Singapūre. Padėjo steigti JAV ambasadą Bagdade (Irakas). Pradėjo diplomatinę karjerą kaip vicekonsulė Trinidade ir Tobage. Į Lietuvą atvyko iš Azerbaidžano. Ambasadorės interesai labai platūs. Nuo ekonomikos, žemės ūkio iki gripo. Pvz., 2005–2006 metais buvo biologinės gynybos direktore Valstybės saugumo tarnyboje. Prisidėjo kuriant Nacionalinę gripo pandemijos strategiją.
Suprasti, ką šneka, ką galvoja vietiniai gyventojai, irgi ne problema. Pvz., šiuo metu JAV ambasadoje Vilniuje dirbanti En Hol (Anne Hall) kalba lietuviškai, lenkiškai, kiniškai, ispaniškai ir portugališkai.
Interviu
Kovo 11–osios akto signataras akademikas Antanas Buračas, komentuodamas “WikiLeaks" atskleistą antrąjį JAV politikos veidą, sakė:
– Įdomi istorija. Nepavydėtinai atrodo tas veidmainiškumas. Su kaupu pasirodė. Tas netikėtai ciniškas pragmatizmas labai pritrenkia. Įsivaizduoja save aukščiau visų kitų. JAV kaip pasaulio viešpaties įsivaizdavimas labai jaučiasi.
– Tačiau pasaulio viešpats viešai skelbia, kad yra mūsų draugė?
– Žinote, pagal anglų lordų taisykles liokajus yra mažesnysis draugas. Pranešiodavo savo pono naujus batus, kad ponui kojų nespaustų. Lordas gali pavadinti liokajų “my friend", bet tai dar nereiškia lygybės. Internetinio portalo “WikiLeaks" skelbiama informacija žmones išblaivina ir sukrečia.
– Vadinasi, mes be reikalo įtikėjome kažkokia ypač skaidria ir mums ypač draugiška JAV politika? Pasirodo, ji gana veidmainiška. Vadinasi, esant reikalui, pragmatiškosios JAV dėl savo interesų galėtų už mūsų nugarų sudaryti kažką panašaus į Molotovo–Ribentropo paktą?
– Nesi užtikrintas, kad panašūs sandėriai nevyksta. Prisimenu, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo išvakarėse lankiausi su profesoriumi Vytautu Landsbergiu JAV ambasadoje Maskvoje. Jautėme didžiulę distanciją. Niekam nebuvo aiškiai pritarta. Jautėsi abejonė, ar verta Lietuvai siekti nepriklausomybės. Atvėsino tada mūsų entuziazmą tas Amerikos nepalaikymas. Ir pripažino mūsų valstybę tik tada, kai jau apie 10 valstybių buvo pripažinusios. Ir tada elgėsi kaip pragmatiški realistai.
– Ar toks pragmatiškas realistas iš viso gali turėti kokių nors valstybių draugių?
– Žinote, politikoje yra geležinė taisyklė. Pasak buvusio Didžiosios Britanijos premjero Vinstono Čerčilio (Winston Churchill), politikoje nėra draugų, tik interesai. Esi draugas, jeigu tu reikalingas, naudingas.
– O Lietuva naudinga?
– Kažkiek esame naudingi. Padedame stabilizuoti situaciją Baltijos regione. Padedame posovietinėms valstybėms integruotis į rinkos ekonomiką. Man atrodo, dar esame naudingi.
– O Afganistane ypač...
– Afganistane ta pati okupacinė problema, kokia buvo ir Lietuvoje. Ir Irake buvo tikslas perimti naftos srautų kontrolę. Kai naftos srautai buvo perimti, JAV dėmesys Irakui labai atšalo. Tiesa, kitų valstybių investuotojų į Iraką nelabai įsileidžia. Pagrindinius užsakymus paima JAV verslas. Kažkiek buvome naivūs, kai pasitikėjome Vakarais. Tikėjome, kad būsime turtingi ir laimingi. Netikėjome, kad Vakarai nuo mūsų verslininkų ginsis reikalaudami kokybės sertifikatų, kad pasaulis mus taip blokuos. Juk tie kokybės sertifikatų reikalavimai – tik priedanga mūsų prekių judėjimui.
– O labiausiai buvome įtikėję kažkokia skaidria, iš tikrųjų demokratiška Vakarų politine kultūra....
– Klausykite, kokios kultūros galima norėti iš amerikiečio, kuris, atėjęs į svečius, kraunasi savo murzinus batus ant stalo? Kaip tas dėdė Semas iš karikatūros. Deda kojas ant stalo ir moko, aiškina buto šeimininkui, kaip jis turi gyventi. Dėsto, kas yra tikroji tiesa.
Olava STRIKULIENĖ
