Negalėdamas įgyvendinti savo svajonės testamentu paveldėtą didžiulį seną namą paversti miesto muziejumi, Kazlų Rūdos (Marijampolės apskr.) gyventojas Vladas Macevičius (69 m.) tą namą susprogdino. Jame žuvo ir pats, tam pasiruošęs.
Prieš tragediją – prie kompiuterio
Paryčiais, be dešimties minučių penkios, V. Macevičius kompiuteriu parašė paaiškinantį laišką, išsiuntė jį mažiausiai 15 adresatų – daugiausia įvairioms redakcijoms. Tada atsuko į kambarį atsineštą dujų balioną ir jį padegė...
Maždaug taip galima sudėlioti pensininko V. Macevičiaus itin spalvingo gyvenimo paskutiniojo ryto, kai dauguma dar miega, veiksmus – pusę šešių namas, jame prisipildžius dujų, sprogo ir užsiliepsnojo, vos tik sprogimas išdaužė namo langus.
Galingas sprogimo garsas pažadino aplinkinių kvartalų gyventojus. Daugiabučių žmonės didžiules liepsnas, gaisro dūmus ir penkiais gaisriniais automobiliais skubančius ugniagesius stebėjo žvelgdami per langus ir išėję į balkonus.
Gaisro gesinti atvykę gelbėtojai nuo namo nukabino juodu gedulo kaspinu perrištą Lietuvos trispalvę. Jie matė ir plakatą, kuriame buvo parašyta: „Nesiartink – sprogs!“
Ugniagesiams apmalšinus liepsnas, kambaryje, kur buvo jau tuščias dujų balionas, rastas sumaitotas V. Macevičiaus kūnas.
Dviejų aukštų senas medinis namas, kuriame kadaise buvo įrengti keli butai, pastarąjį dešimtmetį itin puoselėtas ir prižiūrėtas, po trijų gesinimo valandų liko stipriai apgadintas. Neatrodo, kad kam nors galėtų rūpėti jį atstatyti.
Neteisybė senaties neturi
„Neteisybė senaties neturi“ – taip pavadintą laiškelį, pasirašytą V. Macevičiaus ir paryčiais išsiųstą iš jo elektroninio pašto, rytą po gaisro savo kompiuteriuose rado su šiuo pensininku bendravę žmonės – žurnalistai, keli Seimo nariai. Tie, kurie dar nežinojo apie tragediją Kazlų Rūdoje, negalėjo suprasti, kodėl parašytas laiškelis, nes jame apie suplanuotą lemtingą žingsnį neužsiminta.
Paslėpta užuomina apie tai – tik paskutinysis trumpo laiško sakinys: „Dabar bėgti nėra kur“.
Laiške V. Macevičius pirmiausia priminė, kad 10 metų siekė, jog namas, kuriame jis keliolika pastarųjų metų gyveno Kazlų Rūdos centre, Algirdo gatvėje, „būtų skirtas visuomeninei reikmei – krašto muziejui. Tokia valia Elenos Švilpaitės-Ulevskienės-Žmuidienės, gim. 1903-12-15, seniausios Kazlų Rūdos gyventojos, šį namą pasistačiusios po pirmojo sklypų dalinimo 1922 m.“ Beveik visą šį namą V. Macevičius testamentu paveldėjo iš savo trečiosios žmonos Elenos, kuri, būdama net 103 metų, mirė 2006-aisiais. Su ja prieš kelerius metus iki moters mirties V. Macevičius buvo įregistravęs ir bažnytinę, ir civilinę santuoką.
Tačiau aštuntoji dalis namo priklausė mirusiosios artimiesiems. Našlys V. Macevičius pastaraisiais metais su jais bylinėjosi.
Laiške autorius pabrėžė, kad tame name įkurti muziejų buvo velionės jo žmonos svajonė ir priesakas. Tačiau „Elenos artimieji senatvėje buvo ją apleidę ir su ja kartu negyveno, o Kazlų Rūdos savivaldybė nerodė tam visuomeninio intereso“, – rašoma priešmirtiniame laiške.
Praeityje – „elektriko byla“
V. Macevičius laiške dar priminė ir seną tragediją, įvykusią minėto namo kieme: „Taip pasielgti mane privertė ir 9 metų senumo byla, kai dėl mano „kaltės“ žuvo vagis, naktį įsibrovęs į šio namo kiemą. Buvau daugiau nei keistai nuteistas. O šiais metais žuvusio vagies asocialūs artimieji, ir anksčiau iš manęs šantažavę pinigų, prisiteisė „moralinę žalą“... (kalba netaisyta).
„Akistata“ yra rašiusi, kad 2001-ųjų liepą vienišos senutės E. Žmuidienės namo kieme (tuo metu namo šeimininkę V. Macevičius, gyvendamas kartu, prižiūrėjo ne kaip sutuoktinis, o kaip socialinis darbuotojas) įvyko šiurpi nelaimė – elektra nutrenkė šiltnamio link naktį ėjusią neblaivią miesto gyventoją Jūratę G. (22 m.), dviejų mažylių asocialią motiną. Moteris tamsoje, būdama basa, užlipo ant išvedžiotų neizoliuotų elektros laidų, kuriais tekėjo 220 voltų stiprumo elektros srovė. Šitaip saugotis nuo vagių, srovę įjungus tik naktį, buvo sumanęs pats V. Macevičius, netekęs kantrybės, kad vagys nuolat nuvogdavo jo šiltnamyje auginamus agurkus.
Dėl šio įvykio Elektriku pramintas V. Macevičius buvo nuteistas kalėti 8 metus – už nužudymą, peržengus būtinosios ginties ribas. Tačiau „zonoje“ prabuvo tik apie trejus metus – buvo išleistas lygtinai, kai apeliacine tvarka bausmė jam buvo sušvelninta. Šiuo sprendimu V. Macevičius buvo nepatenkintas – jis jautėsi esąs visiškai nekaltas ir siekė būti išteisintas. Jis kaltino tik pačią žuvusią moterį, neturėjusią teisės naktį lįsti į svetimą kiemą.
Kaip dabar aišku, tokia V. Macevičiaus nuostata jį slėgė ir kankino, o galiausiai sužlugdė žuvusios moters artimųjų reikalaujami pinigai, neseniai oficialiai prisiteistas nemenkas moralinis atlygis, kurio V. Macevičius neketino mokėti.
Nuo pat jaunystės fizinę ir dvasinę laisvę garbinęs ir jos visada siekęs, sovietų tvarką keikęs ir jai priešinęsis V. Macevičius sovietų laikais bandė bėgti iš, jo žodžiais, „buvusio SSRS valstybės-lagerio“. Nepriklausoma Lietuva buvo jo svajonė. Tačiau V. Macevičius teigė nusivylęs neteisybės mastais joje. Todėl, matyt, pavargęs kovoti ir laukti, jis ir griebėsi dujų baliono, priešmirtiniame laiške apibendrinęs: „Dabar bėgti nėra kur“. Apie greitą mirtį vyriškis buvo užsiminęs savo draugei.
Tik faktai
V. Macevičius buvo baigęs dailės technikumą, dirbęs teatre, bibliotekoje, laikraščio redakcijoje. Bendravo su teatralais, literatais, mėgo džiazą, skaitė sovietmečiu draustas knygas, mėgo fotografuoti ir konstruoti įvairius prietaisus.
1981 metais V. Macevičius su būsima žmona bandė pabėgti į Suomiją oro balionu ir pasiprašyti politinio prieglobsčio, tačiau abu buvo sučiupti pasieniečių. Vyrą nuteisė 3 metams priverstinio gydymo psichiatrijos ligoninėje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Macevičius gavo politinio kalinio statusą
V. Macevičiaus santuoka su tuomet 98 metų E. Žmuidiene buvo vadinama istorine, verta Holivudo – jaunikis buvo net 38 metais jaunesnis. Abiem tai buvo trečioji santuoka.
V. Macevičius, dviejų vaikų tėvas, nuo jaunystės buvo dėmesį į save atkreipiantis ilgaplaukis hipis, senatvėje žilus plaukus jis rišdavo į kasą.
Sudegė namas, žuvo aktyviai dėl jo likimo kovojęs žmogus (Irenos Zubrickienės nuotr)
Pensininkas Kazlų Rūdoje iškėlė trispalvę ir susisprogdino
Irena ZUBRICKIENĖ
