REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šešiolika nepriklausomybės metų – pakankamas laikotarpis visuomenei įsitikinti, kur nuveda pastangos politizuoti specialiąsias tarnybas ir paversti jas sąskaitų suvedinėjimo bei vidaus politinės kovos įrankiu. Dabartinė valstybės saugumo departamento moralinė agonija – dėsninga ir neišvengiama šitokios politinės veiksenos pasekmė.

REKLAMA
REKLAMA

Valstybė valstybėje

Nedora, destruktyvi, visuomenę dezorientuojanti, užtat rafinuota, subtiliai orkestruojama moralinio teroro praktika išsiliejo per plačiai ir palietė per daug žmonių, kad liktų nepastebėta ir neatpažinta.

REKLAMA

Valstybė tapo VSD įkaite, taikliai pastebėjo apžvalgininkas Vytautas Rubavičius. Saugumiečių vado intelektualinis nepajėgumas apnuogino šios struktūros vadovybės antidemokratinį mąstymą ir nuosekliai iš to išplaukiančią veikseną.

Nieko tad nuostabaus, kad pašalinti iš pareigų prezidentą Lietuvoje yra kur kas lengviau, nei gauti rišlius savo veiksmų paaiškinimus iš saugumo departamento vadovybės. Lietuviškasis VSD – kaip ir nedemokratinėse santvarkose – valstybė valstybėje.
Ne siekti tiesos, bet „baigti tyrimą“

REKLAMA
REKLAMA

Gal dėl to ir prezidentas V. Adamkus turi pagrindo baimintis? Priešingu atveju argi būtų ryžęsis taip akivaizdžiai aukoti savo reputaciją ir stoti susikompromitavusio tarnybos vadovo pusėn?

Prezidento laiškas Konstituciniam Teismui, susitikinėjimai su saugumo viršininku, o drauge – atsisakymas priimti VSD veiklą tiriančius Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narius – iškalbingi faktai. 

Jei VSD vadovybė nesibodi atvirai šantažuoti Seimo, įspėdama, kad tyrimas nenueitų „per toli“, ar negalėtų būti patyliukais šantažuojamas ir prezidentas? Kaip kitaip tada galėtų būti paaiškinamas toks iracionalus valstybės vadovo nekantrumas: raginti įgaliotus tyrėjus ne siekti sąžiningai nustatyti tiesą, bet kuo greičiau baigti tyrimą?..

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Aukščiau“ – žino „geriau“

Britų publicistas Johnas E. Actonas yra pasakęs: „Valdžia korumpuoja; absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai“.

Ne veltui valdžių atskyrimo principas ir nuolatinė valdžios šakų kontrolė demokratinio gyvenimo tradicijas turinčiose valstybėse yra ne formali „popierinė“ priedermė, bet gerai įsisąmoninta ir reguliariai praktikuojama politinio gyvenimo norma.

Pas mus – vis dar kitaip. Lietuvoje tebegali nuostata, kad ką valdžia padarė – viskas „teisėta“, viskas „teisinga“. Kadangi ten, „aukščiau“, – „geriau“ žino...

REKLAMA

Parlamentinė kontrolė – itin reikalinga

Net buvusieji ministrai įsitikinę, kad reikalauti iš valdžios struktūrinių padalinių paaiškinimų ir atsakomybės – tai siekti „išsprogdinti teisinę sistemą“ ir nusistovėjusią valstybės tvarką.

Toks mąstymas – baudžiavino mentaliteto manifestas, aiškus nepajėgumo gyventi ir veikti atviroje visuomenėje liudijimas. Tas pats J. E. Actonas tvirtina: „Nėra klaidingesnio įsitikinimo, negu įsitikinimas, kad pareigos pateisina jų turėtoją“.

Dabar aiškėja, kad vien „Alitos“ privatizavimas, kuriame su savo abejotino turinio pažymomis bei kitais žygiais aktyviai reiškėsi ir VSD pareigūnai, valstybei padarė per 30 mln. Lt nuostolių.

REKLAMA

Todėl parlamentinė kontrolė itin reikalinga ir tiesiog neišvengiama ypač tokioms struktūroms, kurios pagal savo prigimtį, dėl suprantamų priežasčių, negali būti labai atviros visuomeniniam dėmesiui.

Apsisaugoti nuo potencialių pavojų

Antra vertus, šis didelius įgaliojimus, priemones bei resursus turinčių struktūrų uždarumas savaime slepia ir pavojus demokratinei visuomenės sąrangai.

Yra didelis skirtumas tarp privataus piliečio ir valstybės įgaliojimus įgijusio asmens. Privatūs žmonės gali žymiai laisviau reikšti savo nuomones ir vertinimus, kurie vien formuoja bendrą visuomenės nuomonę, tik netiesiogiai įpareigojančią tos visuomenės išrinktuosius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuo tarpu kai prieš plunksna ginkluotą žurnalistą jėgos griebiasi jo viešąją raišką sekantys, kontroliuojantys ir „geležinį kumštį“ valdantys pareigūnai, vėliau imantys jį kritikuoti, tokio pobūdžio „kritikos“ yra pagrindo baimintis. Ypač kai veikiama neatskaitingai, neaiškios atsakomybės terpėje, ir dar visuomenėje, kurios įpročiai remiasi totalitarinio gyvenimo patirtimi, kada prievarta buvo įprasta ir sudėtinė to gyvenimo dalis.

Todėl parlamentinė specialiųjų tarnybų kontrolė yra vienintelis būdas visuomenei nuo šių potencialių pavojų apsaugoti.

REKLAMA

Stulbinantis nekritiškumas

Politikus ar valdininkus, jau spėjusius pajutusi valdžios galią ir jos saldybę, ir mėginančius išvengti akistatos su savo pačių darbeliais, suprasti dar galima: niekam nemalonu gręžiotis į savo klaidas, juo labiau – viešai apie jas aiškintis. Bet tokie jau politikos dėsniai: bijai karščio – neik į virtuvę.

Sunkiau suprasti žurnalistus, kuriems kritiškas požiūris į bet kurį reiškinį yra stačiai profesinė priedermė. Tokio didelio skandalo, įklampinusio ne tik VSD vadovybę, bet ir ne vieną stambaus kalibro politiką, akivaizdoje – stulbinantis nekritiškumas. Priešingai, justi gerai susigrojusio orkestro trimitai, traukiantys „Gloria“ mįslingai veikiančios ir savo veiksmų nepajėgiančios paaiškinti slaptosios tarybos vadui.

REKLAMA

Ši situacija patvirtina prieš keletą metų Lietuvoje viešėjusio “Laisvosios Europos”/”Laisvės” radijo ryšių direktorius Paulo A. Goble’o pastebėjimą, kad Baltijos valstybių žiniasklaida pasiekė įspūdingai daug; bet tik tiek pasakyti, vadinasi, pasakyti labai mažai.

Nuosavybė čia, anot amerikiečių eksperto, per daug koncentruota ir „draugiškai“ susijusi su politiniu bei ekonominiu elitu. Pajamos iš reklamos yra per menkos. Žiniasklaida dar nerado būdo apjungti nacionalinius interesus ir žiniasklaidos laisvę. Laisva spauda per dažnai tėra geltonoji spauda, paprasčiausia bulvarinė žurnalistika. Trūkumai visose valstybėse išlieka milžiniški ir rodo, kad laukia dar ilgas kelias iki save išlaikančios, laisvos žiniasklaidos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų