Gyvename teisinėje valstybėje. Po tokios iš valstybės vadovų ir politikų lūpų dažnai girdimos frazės neretam norisi tik nusikvatoti. Ir Šilutės žurnalistai, nagrinėdami šią istoriją, įsitikino: nors ir turime galybę įvairių institucijų ir tarnybų, neva turinčių ginti piliečių teises, mūsų šalyje net našlaitis vaikas lieka vienas, kai jam tenka kovoti dėl savo menko turto.
Nes tą turtą - vos 1000 litų - lengva ranka gali pasisavinti ne kas kitas, o tos pačios teisėsaugos institucijos atstovas - notaras. O kai taip nutinka, našlaitis neberūpi niekam - nei vaiko teisių apsaugos atstovams, nei globos namų, kuriuose gyvena, vadovams. Darosi aišku, kad jei ne žurnalistai, tas menkas našlaičio turtelis taip ir liktų to paties teisinės valstybės atstovo sąskaitoje...
Žinia trenkė lyg perkūnas
Keturis mėnesius Aurelijai, užaugusiai Pagėgių vaikų globos namuose, teko ieškoti jai priklausančių pinigų, kuriuos, merginos žiniomis (beje, nepatvirtintomis atsakingų pareigūnų, nes jie mano, kad merginai neprivalu žinoti, kokiomis sąlygomis buvo padėti pinigai į jos sąskaitą) prieš beveik 4 metus jai dovanojo mama.
Istorijos pradžia reikėtų laikyti 2006-ųjų sausį, kuomet Aurelijos tėvai, neauginantys savo penkių dukterų, pardavė senutėlį namelį. Kadangi namelis stovėjo Pagėgių savivaldybės Stoniškių seniūnijoje, tai ir visus pardavimo dokumentus tvarkė pas Pagėgių notarą Antaną Grumuldį.
Aurelijos tėvai pasidalijo po 5000 litų. Tėvas savuosius tūkstantėlius pasiėmė, o mama nutarė juos padalinti dukterims, gyvenančioms vaikų globos namuose. Pinigų padalijimą įregistravo notaro A.Grumuldžio kontoroje. Notaras turėjo pervesti pinigus į kiekvienos mergaitės sąskaitą.
Kadangi visos mergaitės tuomet buvo nepilnametės, jų atstovu turėjo būti Pagėgių vaikų globos namai, kuriuose jos gyveno, o kai kurios tebegyvena ir dabar. Mūsų herojei, kuri yra vyriausia iš seserų, tuomet buvo vos 14 metų.
Sandoris kažkokiu būdu buvo lyg ir sutvarkytas, o mergaičių atstovai tolesniu pinigų likimu nesidomėjo. Problema pradėjo kilti aikštėn tik šių metų gegužę, kuomet Aurelijai sukako 18 metų. Pagrindinę mokyklą baigusi mergina įstojo mokytis specialybės, išvažiavo į Klaipėdą. Žinia, didmiestyje jai kažkaip reikėjo išgyventi, o ir mokymosi priemones reikėjo pirkti pačiai. Nutarusi, kad būtent dabar praverstų dalelė mamos palikimo, mergina kreipėsi į tuos pačius Pagėgių vaikų globos namus. Ir išgirdo netikėtą naujieną: jokių pinigų tavo sąskaitoje nėra!
Globos namams notaras nepranešė
Vienas po kito bėgo vasaros mėnesiai, globos namų administracija užklausė “Swedbanką”, paklausimą, kur galėjo dingti 1000 litų, išsiuntė ir notarui A.Grumuldžiui. Tačiau į Aurelijos skambučius, kaip yra su jos pinigėliais, globos namų vadovės per visą vasarą galėjo atsakyti vis tą patį: pinigų nėra, atsakymo iš notaro - taip pat. Daugiau pagalbos iš globos namų našlaitė nesulaukė.
Šiandien galima tik spėlioti, jog nei istorijos pradžioje, nei šių metų vasarą globos namų administracija ir notaras A.Grumuldis nemanė, kad vos pilnametystės sulaukusi našlaitė kreipsis į žurnalistus. O ji kreipėsi, nes niekas iš artimųjų padėti susigaudyti painioje istorijoje nepanorėjo.
Pagėgių vaikų teisių apsaugos (VTA) skyriaus vedėja Lina Augustinavičiūtė merginai ir kartu su ja atvykusiai žurnalistei įrodinėjo, jog skyriaus darbuotojų “misija” - tik surinkti medžiagą apie šeimos situaciją ir ją pateikti teismui. VTA nesanti nė viena iš pinigų padalijimo sandorio šalių, nes vaikai turi oficialius globėjus - Vaikų globos namus. Tik globos namai, anot L.Augustinavičiūtės, ir gali žinoti, kokiomis sąlygomis vaikams padedami pinigai. O tolesnė bylos dėl našlaičių vaikų turto eiga - jau teismų ir kitų teisėsaugos institucijų reikalas.
Pagėgių vaikų globos namų direktorė Elena Pūtienė įrodinėjo maždaug tą patį: mūsų kaltės čia nėra, apie tai, kad vyks namo pardavimas ir pinigų padalijimas, niekas mums nepranešė. Tik primygtinai ne vieną kartą klausiant, kas vis dėlto pranešti privalėjo - VTA skyrius ar notaras, direktorė ištarė: “Notaras”.
Ir dar vienas “tik”: tik Aurelija dar nepamiršo, kad sąskaitą jai ir sesutėms atidaryti į banką ėjo auklėtoja Vilija. Taigi, žiūrėdama į akis direktorė sakė netiesą - globos namai negalėjo nežinoti apie sandorį.
Tikino esąs niekuo dėtas
Pirmasis apsilankymas pas notarą A.Grumuldį ilgam išliks atmintyje ne tik Aurelijai, bet ir visko mačiusiems žurnalistams. Notaras, beje, nežinantis, kad kartu su mergaite atėjo ir žurnalistė, ne tik nepakvietė užeiti į kabinetą, bet išgirdęs, jog kalba eis apie kelerių metų senumo įvykius ir nežinia kur prapuolusius našlaitės pinigus, mojavo rankomis ir rėžė be užuolankų: “Kuo aš čia dėtas?.. Ir iš viso - čia seni įvykiai, ką aš čia prisiminsiu, jūs trukdote man dirbti, aš turiu pakelti bylas, tam reikės daug laiko...” ir t.t., ir pan.
Į konkretų klausimą, kas vis dėlto tuomet tvarkė dokumentus ir kas turėjo pervesti pinigus mergaitėms, ilgai mykęs notaras ištarė: “Aš”...
Bet jis griežčiausiai neigė iš Vaikų globos namų gavęs paklausimą dėl pradingusių 1000 litų. O mes, dar kartą nuvykę į globos namus, gavome to išsiųsto rašto kopiją...
Prašėme notaro rasti laisvą minutėlę ir pažvelgti į bylą, kad merginai nereikėtų specialiai dar kartą važiuoti iš Klaipėdos į Pagėgius (kelionė į abi puses - apie 200 kilometrų), gaišti pamokų laiką ir vėjais mėtyti pinigus, kurių tuo metu net maistui neturėjo. Bet toks prašymas notaro širdies nesuminkštino - arogantiškai nurodęs atvažiuoti beveik po savaitės, jis išprašė viešnias iš kabineto.
Liepė nuraminti žurnalistę
Tačiau koks buvo Aurelijos nustebimas, kai dar tos pačios dienos pavakarę, vos grįžusi į Klaipėdą, ji sulaukė A.Grumuldžio skambučio. “Tai žinai, radau aš tuos tavo pinigus... Buvo priklydę į mano sąskaitą. Čia bankas kaltas - sugrąžino pinigus, o aš ir nepamačiau. Pervesiu tau juos šiandien pat”, - pažadėjo teisėsaugos atstovas. O savo monologo pabaigoje dar pridūrė: “Ir pasakyk savo žurnalistei, kad nusiramintų...”
Po pusvalandžio savo pažadą A.Grumuldis ištesėjo - 1000 litų pasiekė merginos sąskaitą.
Matyt, tik tuomet, kai iš kitų pagėgiškių sužinojo, kad jo kabinete kartu su Aurelija sėdėjo laikraščio atstovė, notaras ir bus suskubęs aiškintis situaciją...
Tik va žurnalistė nusiraminti niekaip nenorėjo, mat suskaičiavo, jog per tuos beveik 4 metus merginos sąskaita turėjo pasipildyti ir palūkanomis. Dalykas, regis, aiškus kiekvienam bent kiek skaičiuoti mokančiam žmogui, tačiau notarui A.Grumuldžiui kažkodėl jis nebuvo atėjęs į galvą...
Dar tą pačią dieną susisiekėme su Lietuvos notarų rūmais. O situaciją išklausęs jų atstovas ryšiams su visuomene Aleksandras Matonis ją įvertino trumpai: “Jei situacija yra tokia, kaip jūs pasakojate, tai ji yra baisi...”
Dar A.Matonis paprašė visą istoriją surašyti ir atsiųsti į Vilnių - esą rūmų Prezidiumas svarstys kolegos elgesį ir spręs, kokią drausminę nuobaudą jam skirti.
Nesiderėjo ir buhalterė
Notarų rūmai, spėjame, nesnaudė ir apie žurnalistų skambutį kolegą A.Grumuldį informavo vėlgi dar tą pačią dieną. O Aurelija netrukus sulaukė dar vieno skambučio iš Pagėgių, tiesa, šį kartą ne paties A.Grumuldžio - jo buhalterės. “Tai girdėjom, jūs ten dar kažkiek palūkanų esate prisiskaičiavusios? Tai kiek jų ten yra - aš tuos pinigus tau pervesiu iš savo atlyginimo, nes notaras dabar pyksta”, - toks buvo neva niekuo dėtos buhalterės paaiškinimas.
Išties - skaičiavome. Kadangi žurnalistai - ne finansininkai, taręsi su visais įmanomais autoritetais nutarėme, jog našlaičiams pinigai turėjo būti padėti didžiausiomis metinėmis palūkanomis. Suskaičiavome 517 litų sumelę. Ir - o stebukle - nė sekundės nesiderėjusi buhalterė per 20 minučių pervedė ir šią sumelę...
Stebėjosi, kad mergina nepatenkinta
Gal mergina jau ir nebebūtų varsčiusi gerb. teisininko durų, jei ne noras gauti prieš 4 metus vykusio sandorio dokumentus ir sužinoti, kokia išties suma ir kokiomis sąlygomis jai turėjo būti pervesta. Mat į šį klausimą negalėjo atsakyti nei Pagėgių globos namų vadovės, nei vietos VTA skyrius.
Po savaitės atvykusią Aureliją p.A.Grumuldis pasitiko jau be ankstesnės arogancijos. Gerą pusvalandį jis merginai ir ją atlydėjusiai žurnalistei bei VTA skyriaus vedėjai L.Augustinavičiūtei įrodinėjo, kad šioje situacijoje kaltas bankas, kalta buhalterė - žodžiu, “visa aplinka”, išskyrus jį patį. “Tai kuo tu dabar nepatenkinta - juk pinigus sugrąžinau. Dar ir daugiau”, - tikino jis. Į priminimą, jog mergina daugiau nei pusę rugsėjo neturėjo iš ko susipirkti mokymosi priemonių, mestelėjo: “Tai nusipirk dabar”... Ir dar pridūrė, jog jos pačios esančios kaltos, kad kreipėsi į Notarų rūmus, bet nuo to jam blogiau nebūsią, mat pats A.Matonis esąs jo geras draugas...
Varnas varnui akies nekirto...
Dabar jau aišku, kad bent to notaras nemelavo, o tuo įsitikinome, kai gavome minėtų rūmų atsakymą.
“Išanalizavus notaro A.Grumuldžio pateiktus dokumentus, tikėtina, kad dėl jums priklausiusios pinigų sumos įvyko nesusipratimas. Pagal banko dokumentus jums, kaip ir jūsų seserims, tą pačią dieną buvo padaryti pavedimai iš notaro depozitinės sąskaitos. Dėl banke įvykusių nesklandumų jums pervesti pinigai buvo grąžinti į kitą notarui priklausiusią sąskaitą. Notaras dėl susidariusios situacijos apgailestauja. Be to, išsiaškinus šią klaidą, ji iškart buvo ištaisyta, ir pinigai, įskaitant ir jūsų gautinas palūkanas, pervesti į jūsų sąskaitą.
Notarų rūmai anksčiau nėra gavę informacijos apie A.Grumuldžio nesąžiningumą ar grubų elgesį su klientais, todėl manome, kad iškelti drausmės bylą nėra pagrindo”, - teigiama Notarų rūmų prezidento Mariaus Stračkaičio pasirašytame rašte.
Taigi įsitikinome ir dar viena sena tiesa: gyvename Lietuvoje, o čia “varnas varnui akies nekerta”...
Ir neduodamas bylos - teisus
Telefonu “Šilutės naujienas” A.Matonis tikino, kad A.Grumuldis parašė paaiškinimą Notarų rūmams, jis pripažįsta netyčinę savo klaidą - esą nepastebėjo prieš beveik 4 metus į savo sąskaitą įplaukusių 1000 litų, ir tai buvusi banko klaida. “Notaras pripažįsta, kad ir su klientais deramo tono neišlaikė, bet tai nėra tyčinis prasižengimas”, - sakė A.Matonis. Notarų rūmų atstovas dar konstatavo, jog “svarbiausia, kad dabar padaryta tai, kas nebuvo padaryta anksčiau, nors ir ne tobuliausiu būdu, bet tyčinių notaro veiksmų jo poelgyje neįžvelgiama...”
Nustebino ir šių rūmų atstovo atsakymas į klausimą, kodėl notaras iki šiol neduoda Aurelijai susipažinti su jos byla. Merginai taip ir nepavyksta sužinoti, kokiomis sąlygomis jai turėjo būti padėti pinigai. A.Matonis tikino, esą notaras yra teisus - Aurelija nebuvusi sandorio šalis, todėl ir teisės pažvelgti į savo asmeninę bylą neturinti net ir pilnametystės sulaukusi. Sandorio šalis turėjusi būti jos globėjas - Vaikų globos namai, niekas kitas Aurelijos vardu sutarties sudaryti negalėjęs. O jei notaras sutartį duotų - būtų neteisus ir rūmai tuomet jam galėtų net ir drausmės bylą iškelti.
Paradoksas ir ne kitaip: už 4 metus negrąžintus svetimus pinigus tokios bylos kelti nėra reikalo, bet jei mergina susipažintų su asmenine byla - drausmės byla notarui jau grėstų.
Kas tikrasis našlaičių globėjas?
Gavus tokius atsakymus, klausimų nei Aurelijai, nei kitiems šios istorijos dalyviams nesumažėjo.
Iki šios dienos Aurelijai taip ir nepavyko sužinoti, kokiomis sąlygomis jai ir sesėms buvo padėti pinigai. To nežino nei VTA skyrius, nei Pagėgių globos namų vadovės. “Mes dabar davėme užklausimą antstoliams, kad išsiaiškintų, kaip buvo ir ar iš viso buvo pervesti pinigai kitoms mergaitėms. Laukiame atsakymo”, - sakė globos namų direktorė E.Pūtienė.
O labiausiai neaišku, kokias našlaičių globėjų pareigas privalo atlikti vaikų globos namų administracija ir kaip jas atlieka, jei su problema susidūrusi mergina paliekama likimo valiai: sužinojusi apie dingusius pinigus, vaikų globos namų administracija per kelis mėnesius sugebėjo tik laiškelį notarui parašyti ir nebesuko sau galvos, nesulaukusi atsakymo...
Paklaus, ką darė VTA ir globos namai
Atsakyti į šiuos klausimus prašėme Vaiko teisių kontrolierę Rimantę Šalaševičiūtę. Kontrolierė pradėjo tyrimą, bet situaciją komentavo ir jam nesibaigus.
Anot R.Šalaševičiūtės, atsakingų suaugusiųjų šioje situacijoje turėjo būti daug, tik akivaizdu, kad nebuvo. Kontrolierė neabejoja dėl notaro A.Grumuldžio kaltės: iš Vaikų globos namų jis turėjo gauti vaikų sąskaitų numerius, apie sandorį jis privalėjo pateikti informaciją vaikų įstatyminiam atstovui - globos namams ir to nedarė.
Kartu kontrolierė įžvelgia, kad ir Pagėgių VTA skyrius bei globos namai padarė anaiptol ne viską. “Globos namai yra įstatyminis vaikų globėjas ir yra įgalioti administruoti vaikų turtą. Jų administracija privalėjo patikrinti ar į vaikų sąskaitas įplaukė pinigai ir privalėjo juos administruoti, t.y., galvoti, ar juos padėti terminuotai ar kokiomis kitomis vaikams palankiausiomis sąlygomis”, - mano kontrolierė.
VTA skyrius turėjo kontroliuoti, kaip globos namų darbuotojai administruoja vaikų turtą. “Mes paklausime šio skyriaus specialisčių, ką jos apskritai darė”, - teigė R.Šalaševičiūtė.
Šis atvejis - ne naujiena
R.Šalaševičiūtė neneigė, kad tikrai ne visos institucijos, turinčios ginti vaikų teises, Lietuvoje dirba tinkamai, o pagrindinė to priežastis - žmogiškieji resursai. Paprasčiau kalbant, toli gražu ne visi valdininkai dirba taip, kaip turėtų dirbti.
Kontrolieriaus tarnyba kasmet gauna apie 2000 skundų, tarp jų nemažai - ir dėl našlaičių turto administravimo. Nemažai skundų būna pagrįsti. Štai pavyzdžiui, tarnybai teko nagrinėti atvejį, kuomet vaikų globos namai norėjo parduoti našlaičiui priklausantį butą Vilniuje tik už... 20 tūkst. litų, kai tuo tarpu jame biurą norėjęs įsirengti bankas už jį siūlė sumokėti 90 tūkst. litų. Jei ši istorija nebūtų pasiekusi kalėjime bausmę atliekančio vaikų tėvo, o šis nebūtų kreipęsis į Kontrolieriaus tarnybą, greičiausiai istorija nebūtų ir išaiškėjusi, o butas beveik veltui būtų tekęs kažkam iš suinteresuotų asmenų...
Vargu ar kam nors kils noras paneigti, kad ir atvejis Pagėgiuose būtų buvęs analogiškas - jei ne žurnalistų atkaklumas, Aurelija savo pinigėlius būtų mačiusi kaip...
Gavusi Kontrolierės tyrimo išvadas Aurelija ketina kreiptis į teismą.
Vilija Budrikienė
