Atsakomybė už Lietuvos biudžetą, o tuo pačiu už šalies ekonomiką ir gerovę artimiausiais metais gula ant „seimūnų“ ir šalies Prezidento pečių. Vyriausybės pateiktas 2008 m. biudžeto projektas nepajėgus išpildyti nei valdžios duotų įsipareigojimų ir pažadų, nei pagerinti daugumos piliečių gyvenimo kokybės.
Valdžios deklaracijos, pažadai ir jų vykdymas
Paskutiniais metais ir paskutinėmis dienomis Lietuvos politikai yra daug deklaravę ir žadėję. Taip, pavyzdžiui, prieš tapdamas premjeru A.M.Brazauskas žadėjo ženkliai sumažinti valstybės tarnautojų armiją, tačiau jo kadencijos metais ji nuolat augo, nepaisant „saulėlydžio komisijos“, tapusios „popieriniu tigru“. Žadėta įgyvendinti švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų bei žemės grąžinimo reformas, tačiau jos įstrigo, A.M.Brazauskas, Z.Balčytis ir R.Šarkinas žadėjo pažaboti infliaciją, ir jau buvo „įtikinę“ Prezidentą, jog euras bus įvestas, tačiau prieš ją kapituliavo, daug tuščių žodžių valdžia skiria socialinės atskirties mažinimui, bet ji auga, premjeras G.Kirkilas prisiekė sumažinti korupciją, tačiau ji toliau klesti.
Vietoje žadėto ženklaus atlyginimų didinimo švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, kultūros bei kitiems menkai apmokamiems „biudžetininkams“, tautos išrinktieji svariausiai ir labai jau vieningai pasipildė savo kišenes. Pagal Seimo nario A.Syso pateiktą pavyzdį, jo rango kolegos pamaloninami kas mėnesį 600 litų, o skurdžias algas gaunantieji eiliniai policininkai – 150 litų. Toks socialinės nelygybės augimo pavyzdys demonstruojamas „valstybininkų“ tarpe.
Liūdniausia yra tai, kad mūsų politikai nenori ir nesugeba iš klaidų pasimokyti. Savo laiku ES komisarai J.Almunia ir D.Grybauskaitė įspėjo A.M.Brazausko vyriausybę dėl nevaldomos infliacijos, tai pagrįstai daro ir šiandien, tačiau dėl to iš dabartinio premjero susilaukia tik priekaištų.
Mokesčių politika ir biudžetas
Šalies ekonomika nukenčia ne tik dėl paplitusio eilinių piliečių, bet ir dėl politikų finansinio neraštingumo. Žmones mėgstama gąsdinti „progresiniais mokesčiais“, nors tokių, bent Europoje, išvis nėra (yra progresinis gyventojų pajamų mokestis (PGPM)). Kitas pavyzdys – esą pajamų mokestis bus mažinamas trimis procentais, nors tai reikštų, jog vietoje 27 proc. bus įvestas 26,2 proc. tarifas. Tokie pavyzdžiai gal nėra esminės klaidos, bet vis dėlto neturėtų būti daromos.
Kaip žinia, buvęs premjeras A.M.Brazauskas ir dabartinis Prezidentas proteguoja pajamų mokesčio vieningo tarifo mažinimą iki 20 proc. Tai pirmiausiai reikštų apie dviejų milijardų litų biudžeto įplaukų praradimą, radikalų išlaidų apkarpymą ir valstybės skolos augimą. Daugiausiai pasipildytų turtuolių, mažiausiai – vargšų piniginės, t.y. dar daugiau padidėtų socialinė atskirtis. Ženkliai kritusios biudžeto įplaukos būtų tik nedidele dalimi kompensuojamos augančio vartojimo, t.y. PVM ir akcizų dėka, nes turtingųjų sluoksnių papildomų pajamų žymi dalis būtų skiriama investicijoms į nekilnojamą turtą šalyje (didėtų kainos) ir užsienyje, bei gastrolėms po platųjį pasaulį. Akivaizdu, kad daug lietuviško kapitalo išplauktų į užsienį.
Vis tik tai Socialdemokratų partija, stengdamasi išlįsti iš Brazausko šešėlio, pasišovė demonstruoti socialiai orientuotą politiką, siūlydama pajamas iki 1000 Lt apmokestinti 15 proc., o 1000 Lt viršijančias, kaip ir ikšiol, 27 proc. tarifu. Pagal šį variantą 700 Lt atlyginimą gaunantiems mokestis sumažėtų 45,6 Lt ([700-320]x[27-15]), o visoms pajamoms virš 1000 Lt – 81,6 Lt.
Koks neįtikėtinai didelis finansinis neraštingumas, t.y. nesuvokimas pajamų mokesčio progresijos esmės, net kai kurių „ekspertų“ tarpe, demonstruoja „Verslo žinios“ (2007.10.29). Neva pagal šį modelį uždirbantieji 1000 Lt, gautų 898 Lt, o 1100 Lt – tik 889 Lt. Stebėtis nėra kuo, nes nors Vakaruose kiekvienas dienraštis kiekvieną dieną teikia informaciją apie vertybinių popierių biržą, indėlių ir kreditų palūkanų normas ir t.t., Lietuvos dienraščiuose jos pasigendama.
Ne tik daugumai Lietuvos gyventojų, bet ir šalies ūkiui būtų naudingas progresinio gyventojų pajamų mokesčio (PGPM) įvedimas su aštresne, nei socialdemokratų partijos siūloma progresija. Taip, pavyzdžiui, už 2006 metus 1217 asmenų deklaravo didesnes nei milijono litų pajamas. Tai vien tik jiems, skaičiuojant, kad kiekvieno pajamos siekė tik vieną milijoną litų, sumažinus mokesčio tarifą nuo 27 iki 24 proc., biudžetas 2008 m. dovanotų žymiai daugiau nei 36 mln. Lt.
Taip pat tikslinga būtų pagal Vakarų valstybių pavyzdį įvesti didelės vertės nekilnojamo turto mokestį privatiems asmenims. Tačiau kas naudinga šaliai, tas nenaudinga valdantiems politikams, turintiems dideles pajamas ir didelės vertės nekilnojamą turtą. Tad, bent kol kas, tokias efektyvias mokesčių reformas tenka užmiršti.
Lietuvos finansų ministerijai gana dažnai būdingos nevykusios prognozės. Kadangi sunkoka būtų ją apkaltinti menku profesionalu, taigi belieka kita išvada – politikavimas. Nusimato, kad ministerijos pateiktos BVP ir infliacijos augimo visos prognozės kaip šiems, taip ir 2008 metams, bus žymiai viršytos. Tai reiškia, kad biudžeto pajamos ir kainų šuolis bus didesni nei planuota. Todėl, prie numatyto 25,9 proc. biudžeto pajamų augimo, lyginant su šiais metais, planuoti dar vieno milijardo litų deficitą yra visiškai nepateisinama. Tačiau tokiu būdu atsiras pinigų rezervas, kurį pavyzdžiui būtų galima panaudoti dovanėlėms prieš Seimo rinkimus.
Didesnes biudžeto įplaukas, kaip ir didesnį BVP perskirstymą per biudžetą tenka teigiamai vertinti, jei papildomos lėšos būtų skiriamos ne valdžios aparatui, bet labiausiai atsilikusiems sektoriams, nuo kurių daugiausiai priklauso gyvenimo kokybė. Todėl visiškai negalima pateisinti sąlyginai dar menkesnį nei 2007 m. – tik 5,6 proc. finansavimo didinimą švietimui bei 8,3 proc. sveikatos apsaugai. Šių labiausiai apleistų sričių asignavimas turėtų būti prioritetinis ir ženkliai viršyti 25,9 proc. visų biudžeto pajamų augimą.
Infliacijos pasekmės
Vis daugiau įsisiūbuojanti infliacija yra neprofesionalios vyriausybės fiskalinės ir Lietuvos banko monetarinės politikos rezultatas. Prognozuojama, kad 2008 m. infliacija pradės šuoliuoti dėl neišvengiamo kainų kilimo energetikai, degalams ir cigaretėms (dėl akcizų didinimo), dėl planuojamo biudžeto deficito, gyventojų pajamų mokesčio mažinimo. Be to dar galimas ir didesnis alkoholinių gėrimų apmokestinimas.
Infliacija žalinga šalies konkurencingumui, nuvertina santaupas, o daugiausiai nuo jos nukenčia mažas pajamas turinčių žmonių pragyvenimo lygis. Per paskutinius 12 mėnesių maisto produktų, energijos ir komunalinių paslaugų kainos išaugo daugiau nei 12 proc. Taip pavyzdžiui iš 700 Lt minimalios bruto ir atitinkamai 576,4 Lt neto algos mažiausiai 70 proc., t.y. apie 404 Lt skiriama šioms išlaidų pozicijoms. Jų kainoms išaugus 12 proc., perkamoji galia sumažėja beveik 50 Lt. Jei mokesčio tarifas bus sumažintas nuo 27 iki 24 proc., tai kompensacijos efektas sieks tik 11,4 Lt.
Juo didesnės pajamos, tuo mažesnė dalis atitenka elementariems buitiniams poreikiams. Taip pavyzdžiui apmokestinantiems 10000 Lt, mokesčio mažinimas trimis procentiniais punktais leidžia sutaupyti 300 Lt. Akivaizdu, kad tikėtina mokesčių reforma didins socialinę atskirtį.
Finansų ministras R.Šadžius stengėsi įtikinti Prezidentą, kad infliacijos lygis nėra dramatiškas, nes santaupas investuojant į vertybinius popierius, investicijų grąža gali viršyti infliacijos lygį. Norisi tikėtis, kad toks argumentas nebuvo labai sėkmingas.
Lietuvos ekonominė-socialinė vizija
Nuo šalies piliečių, t.y. rinkėjų, ekonominės ir socialinės padėties suvokimo 2008 metais žymia dalimi priklausys Seimo rinkimų, o tuo pačiu ir 2009-2012 m. valstybės ateitis ir gyventojų gerovė. Valdžios kapituliacija prieš emigraciją ir euro įvedimą, dabartinei vyriausybei, bent politiniu atžvilgiu, „išeina į gerą“, nes priešingu atveju turėtume mažus atlyginimus, nemažai bedarbių, o dėl infliacijos būtų vien euras kaltas.
Nors euro įvedimas šalies ekonomikai būtų naudingas, bet pono R.Šarkino ir kai kurių politikų tvirtinimas, kad jo dėka šiandien turėtume mažesnę infliaciją, yra elementaraus ekonominio dėsnio nesuvokimas, nes atviroje rinkoje kainos priklauso ne nuo valiutos, bet nuo pasiūlos ir paklausos. Euro įvedimą artimiausiais metais, nepasikeitus valdžiai, galime užmiršti, bet reiktų pasvarstyti kokios galimybės yra pagerinti dabartinę ekonominę ir socialinę padėtį.
Ekonominės padėties gerinimui lemiamą įtaką turi BVP augimas, kuris paskutiniais metais viršijo visas prognozes. Nors daugelis šalies ir užsienio ekspertų prognozavo „ūkio perkaitimą“, o jau nuo kitų metų numato staigų ekonominės plėtros kritimą, šiems scenarijams nėra pagrindo, jei vyriausybė vykdys ekonomine logika pagrįstą ir socialiai orientuotą politiką. Nusimato ir lėtesnis BVP augimo tempas dėl pasiekto aukštesnio ekonomikos išsivystymo lygio, dėl ribotų gamybinių pajėgumų rezervų, ypač darbo jėgos, mažėjančios paklausos būstams, o tuo pačiu ir statybos paslaugoms, o taip pat dėl galimai lėtėjančio vartojimo augimo kreditų pagalba.
Tačiau šių faktorių poveikis gali būti žymia dalimi kompensuojamas padidinus darbo našumą, išnaudojant „Mažeikių naftos“ gamybinius pajėgumus po atlikto remonto, efektyviai panaudojant ES finansinę paramą (taip pat ir 2006 m. neišnaudotą), toliau gana sparčiai augant vartojimui, jei bus ženkliai sumažintas gyventojų pajamų mokestis, ypač mažoms pajamoms.
Sveikatos apsaugos sistema yra nepatenkinama ne vien dėl nepagrįstai mažų atlyginimų medicinos darbuotojams, dėl ko turime didelę emigraciją ir paplitusį kyšininkavimą. Ikšioliniai sveikatos apsaugos reformos žingsniai yra neefektyvūs, ne tik personalo atžvilgiu – trūksta, ypač provincijoje, ne tik modernios įrangos, bet ir geresnės darbo organizacijos. Todėl teikiamos medicininės paslaugos daugeliu atvejų yra ne tik nepatenkinamo lygio, bet jų dažnai reikia laukti ištisas savaites ar net mėnesius.
Valstybinės sveikatos apsaugos sistemos kritišką situaciją demonstruoja siūlymas įvesti papildomą, iš pacientų kišenių apmokamą sveikatos draudimą, kuris išliktų varguolių svajone. Premjero siūlymas padidinti alkoholio akcizą ir per numatomas 100 mln. Lt pajamas iš dalies prisidėti prie tokio modelio finansavimo, nėra nei tinkamas, nei pakankamas receptas problemos sprendimui. Realiai pagerinti medicininių paslaugų kokybę įmanoma ne procentais, bet realiai didinant jų finansavimą.
Tarp svarbiausių trūkumų švietimo ir mokslo srityje tenka įvardinti tai, kad didžiausias prioritetas skiriamas ne studijų ir mokslo kokybės gerinimui, bet jų apmokėjimui. Tuo tarpu toleruojama absurdiška situacija: beveik kiekvienam abiturientui suteikiama galimybė įgyti abejotinos kokybės aukštojo mokslo diplomą. Tuo būdu „diplomuotųjų“ pasiūla žymiai viršija atitinkamų darbuotojų poreikį, iššaukia emigraciją arba nepasitenkinimą darbu, žemesnės nei savo bent teorinės kvalifikacijos.
Tuo pat metu, priešingai nei kitų šalių „normaliose“ švietimo sistemose, atsiranda didelis studentų trūkumas kolegijose ir analogiškose profesinio mokymo įstaigose, kuris pasireiškia ir atitinkamų specialistų trūkumu. Rezultatas yra paradoksalus, nes, pavyzdžiui, eiliniai statybos darbininkai uždirba žymiai daugiau nei medicinos, švietimo ir mokslo bei kultūros sferų diplomuoti specialistai.
Kitas paradoksas yra, kad valdžia aukštosioms mokykloms leidžia piktnaudžiauti autonomijos sąvoka, kuri, kaip kitose valstybėse, negali galioti atlyginimams, kuriuos apmoka mokesčių mokėtojai. Toleruojama absurdiška situacija, nes pagal šį savitarnos principą kai kurių rektorių ir prorektorių uždarbiai gali dešimteriopai viršyti dėstytojų atlyginimus, kai kurių mokslinių institutų direktoriams suteikta galimybė, su jiems pataikaujančių pavaldinių (tarybų narių) pagalba, staigiai pasidvigubinti atlyginimus. Išvada aiški: reikia keisti švietimo ir mokslo ministerijos vadovybę, įgyvendinti efektyvias reformas, pasinaudojant pozityvia pažangių valstybių patirtimi.
Socialinėje srityje pakanka politikų tuščių kalbų apie socialinės atskirties mažinimą, o būtina pradėti įgyvendinti realią, socialiai orientuotą politiką, kurios pagrindu turėtų tapti, kaip visose socialinės gerovės valstybėse – įgyvendintas PGPM.
Nors Socialdemokratų partijos siūlomas modelis yra unikalus, primityvus ir nepakankamas, bet jo kryptis yra teigiama. Tačiau žinant dabartinių, dosniai finansuojamų parlamentinių partijų vadovų poziciją, jis neturi šansų. Nors PGPM įvedimas daugumai partijos narių būtų naudingas, bet tik ne dideles pajamas gaunantiems partijų bosams, kurie nekantriai laukia jiems anksčiau žadėtų dosnių „biudžeto dovanų“. Norėdami diskredituoti socialiai orientuotą politiką ir jos šalininkus, sudarančius ES gyventojų daugumą, jos priešininkai pasitelkia pavydo argumentą. Tuo siekiama pateisinti savo socialinį šaltį, godumą ir egoizmu dvelkiančią filosofiją.
Laiko klausimas, kada dauguma rinkėjų suvoks PGPM esmę bei naudą ir atras jį nuosekliai propaguojančią Lietuvos socialdemokratų sąjungą (LSDS). Deja, tai vienintelė partija, kuri vadovaujasi socialdemokratiniais principais, kai tuo tarpu dalis buvusios Socialdemokratų partijos narių, karjeros sumetimais, susijungė su buvusių komunistų partija – LDDP, jai nepagrįstai dovanodami Lietuvos socialdemokratų partijos vardą.
Norbertas Penkaitis yra Lietuvos Socialdemokratų sąjungos narys
