„Jau nuo ketverių metų čia vaikščiojau. Atsivedė močiutės“, – sako 77 metus perkopusi Stanislava, Margionių gyventoja.
Ir nuo to laiko, kaip aiškina moteris, nebuvo nė vienų Vėlinių, kad ji neprisijungtų prie margioniškių bendrai maldai, čia kaimo kapinaitėse, degant Vėlinių laužui.
Pabuvus su margioniškiais ir prisiminusius mirusiuosius, senjorė sako net namo parėjus šviesiau pasidaro.
„Kadaisė močiutė mums nedavė vakare net megzt. Sako šventas vakaras, negalima megzt“, – prisimena Stanislava.
Tiesa, laužas šiandien, čia liepsnoja labiau sušildyti žmones. Senovėje jis buvo kuriamas kitu tikslu. Ir tokia tradicija Lietuvoje – išlikusi čia vienintelė. Dabar į Vėlinių laužą margioniškiai meta malkas. Tačiau senovėje jie degindavo kryžius. Iš kur ši tradicija, niekas neprisimena.
Dabar liko tik malda. Mat kaip sako vietiniai, medinius kryžius keičia marmuro paminklai, tad ir deginti tuoj nebus ko. Belieka šildytis prieš penkerius metus vėjo nuverstos pušies malkomis. O besišildant prisiminti ir savo mirusius artimuosius, ir per metus išėjusius margioniškius.
Tiesa, lapkričio pirmąją susirinkę bendrai maldai, margioniškai taip žada rinktis visas aštuonias dienas – visai vadinamai oktavai. Ir ne tik vyresni, tradicijos susirinkti laikosi ir jaunimas, tiesa, abejojantis, ar metų metus Vėlinių laužu kapinėse garsėjantys Margionys sugebės išsaugoti šią tradiciją.
„Aš pamenu laikus kai čia buvo minia žmonių, kiekvienam name buvo minimum šeši septyni, dešimt žmonių, na ir visi čia, o dabar...“ – sakė margioniškė Dalė.
„Vis tiek žmonės sensta, o jaunimas... Ką aš žinau... ar jaunimo širdyje išliks ta tradicija ar ne“, – svarstė vietos gyventoja Agutė.
Susirinkę prie laužo renka ir aukas. Vėliau pinigai bus aukojami maldai už mirusius. Nėra nė vieno neprižiūrimo ir neprisiminto kapo, kaip sako vietiniai. Net jeigu jis neprižiūrimas, bendruomenė tuoj sutvarko. Ir taip kasmet. Tiesa, šiemet atsirado dar vienas aukų stiklainiukas, šįkart žmonės metą vieną kitą eurą atstatyti rugsėjį sudegusį Margionių klojimą teatrą.
