Lengvoji atletika nėra jau tokia lengva, kaip ją apibūdina pirmasis šios sporto šakos pavadinimo žodis. Apie tai taikliai prabilo pats ilgus metus sprinto takelyje sekundes skaičiavęs, o dabar prie Lietuvos lengvosios atletikos federacijos vairo stovintis Eimantas Skrabulis.
Sporto karaliene vadinama lengvoji atletika iš rezultatus gerinančių atletų reikalauja itin daug treniruočių valandų, prakaito, pastangų, valios ir atsidavimo. Ar tai viskas? Manote, pasitelkę juodą darbą imsite ir „iššausite“ varžybose? Ne.
Per 2014 metų geriausių Lietuvos lengvaatlečių pagerbimo ceremoniją rinkimų laureatai atvirai kalbėjo, kad sezono sėkmingu laikyti negali, nes jiems kažko pritrūko. Europos čempionate dešimtas likęs disko metikas Andrius Gudžius sukosi kaip galėjo: „Kažkas buvo ne taip padaryta.“ Geriausios šalies lengvaatletės titulą apgynusi Zinaida Sendriūtė mėgino teisintis sušlubavusiu psichologiniu pasirengimu. Tačiau į dešimtuką šovė sprinterė Agnė Šerkšnienė, Šveicarijoje taip pat pritrūkusi kelių dešimtųjų sekundžių. „Žinau, ko pritrūko. Sėkmės. Rezultatas priklauso ir nuo oro, vėjo, nuotaikos, sveikatos, takelio...“ – vardijo bėgikė.
Nekalbant apie talentą, sėkmė sportininkui reikalinga kaip oras. Žvaigždės danguje išsidėstė ne tokiu kampu, atsikėlėte iš lovos ne ta koja, varžybų išvakarėse valgyti makaronai buvo neišvirę, juoda katė perbėgo kelią, pamiršote mėgstamą talismaną, persišaldėte stovėdami prie kondicionieriaus ir taip toliau. Patikėsiu. Patikrinau tai savo kailiu, kai visą vasarą uoliai lankiau olimpietės Ingos Juodeškienės vadovaujamas bėgimo treniruotes Vilniaus Vingio parke. Ištisus tris mėnesius ruošiausi Vilniaus maratono išbandymui. Tris kartus per savaitę išsunkiantys bėgimo pratimai, fartlekai, greitį ir ištvermę lavinančios treniruotės, testai ir visiškai pribaigiančios nugaros bei pilvo preso mankštos.
Mėgavausi procesu, jaučiau, kad posakis „Sunku pratybose – lengva mūšyje“ su kiekviena diena įgauna vis aiškesnę formą, ir nė akimirkos nedvejojau, kad manęs laukia sėkmė. O kaip kitaip? Po tokio pasirengimo, atrodo, galėjau lygintis su Žmogumi Voru, Kapitonu Amerika, Geležiniu Žmogumi ar Betmenu. Mano pasirinkta Vilniaus maratono distancija atrodė jau kone įveikta dar net neatsistojus prie starto linijos. Tik bėgimo dieną viskas apsivertė aukštyn kojom.
Visa sukaupta jėga ir lengvumas tarsi išgaravo – gūsingas vėjas ir atšalęs oras vertė gūžtis, namie pamirštas širdies dūžių matavimo diržas – nubėgti papildomus kelis kilometrus ir išbalansuoti apšilimo procesą, ką jau kalbėti apie netinkamai pasirinktą maistą ir to pasekmes. Po 5 kilometrų atsikračiau minčių „pagerintas asmeninis rekordas“, po 10 kilometrų galvoje išgryninau sąvoką „ne mano diena“, o po 15-os – su gerokai šokčiojančia galimybių rodykle įjungiau režimą „kaip nors pasiekti finišą“.
Ponai ir ponios, tai tik menkas bėgiko mėgėjo pavyzdys, kurį net sunku lyginti su profesionaliais lengvaatlečiais, skiriančiais kone visą savo laiką sportui. Ką jie jaučia, kai pagrindinėms varžyboms ruošiasi mėnesius ar metus, o lemtingą dieną puoselėti planai tirpsta it pernykštis sniegas? Net pats tituluočiausias Lietuvos sportininkas Virgilijus Alekna, du dešimtmečius džiuginęs tautiečius įspūdingomis pergalėmis, pripažįsta: „Kad pasiektum tokias pergales, turi viskas „sukristi“. Patikėkite, nėra lengva savo geriausią rezultatą parodyti varžybų dieną.“
Atsistojau lengvaatlečio vieton, pamėginau pajausti po nesėkmės jį užgriūvančią ne tik sąžinės graužatį, nepateisintas viltis, nepalankius komentarus, bet ir viešą kritiką. Oi, kaip nesaldu. O juk kitą rytą laukia nauja treniruotė, keliami nauji tikslai, reikia matuotis naują vilčių rūbą, atsikratyti seno bagažo, stotis ir mėginti grįžti į medalius žadantį kelią.
Tad gal neskubėkime smerkti? Paguoskime, paremkime, paskatinkime. Padarykime, kad lengvoji atletika sportininkams būtų jei ne lengva, tai bent kiek lengvesnė. Galbūt tuomet ir medaliais pradės lyti.
