Lietuvos žemės gelmėse slūgso milijardiniai turtai, kurių mūsų valdžia dar nesugeba tinkamai įkainoti ir taip papildyti valstybės biudžetą. Vien detaliai ir parengtinai išžvalgyto, dabar išsiurbiamo, bet niekada neatsinaujinsiančio žemės gelmių turto – lietuviškos naftos vertė siekia 2,5 milijardo litų, tačiau kiek naudos iš tų milijardų patiria Lietuvos piliečiai?
Mokslininkų apskaičiavimu, Lietuva sausumoje turi 60 milijonų tonų lietuviškos naftos. Dar 20 milijonų tonų – Baltijos jūroje. Lietuviška nafta išsiskiria labai gera kokybe. Turi mažiau sieros. Klodai slūgso maždaug dviejų kilometrų gylyje. Tiesa, detaliai išžvalgytų išteklių kiekis – tik 2,699 mln. tonų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, beveik iškart prasidėjo ir lietuviškosios naftos žvalgyba. Pasirodė pirmosios mūsų naftos išgavimo verslovės. Šiuo metu Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos yra išdavusi naftos gavybos leidimus keturioms privačioms bendrovėms. Dar viena, jau penktoji, bendrovė dar turi savo plotuose susirasti naftos.
Sudomino užsieniečius
Nuo pat mūsų naftos žvalgybos ir gavybos pradžios Lietuva susidomėjo ir užsienio kapitalas. Tik pati valstybė nė kiek nesistengė pati turėti valstybinį savo žemės gelmių vertingiausio turto gavybos monopolį. Ir taip be jokių tarpininkų gauti pelno, neatsidursiančio užsienyje. Tarkime, „Genčių naftos" vienas akcininkų buvo Švedijos bendrovė „Svenska Petroleum Exploration", vėliau pardavusi akcijas lietuviškam kapitalui. „Minijos nafta" iš pradžių buvo Lietuvos–Danijos bendrovė. Dalis „Geonaftos" akcijų priklauso lenkams.
Naftininkai žengia tik pirmyn
O kokia nauda Lietuvai, jei mūsų žemės gelmių neatsinaujinantį turtą siurbia vis daugiau užsieniečių? Juk pelnas išteka į kitas valstybes. Juolab kai ekonominė krizė naftininkus tarsi aplenkė. Bendrovės „Geonafta" vyriausiojo geologo Igorio Šeštoko duomenimis, pernai „Geonaftoje" dvigubai padidėjo gavyba, išžvalgomi papildomi ištekliai.
„Kretingos rajone praplėtėme telkinio plotą. Eksploatuojame apie 15 telkinių, o visoje Lietuvoje naftą išgaunančios įmonės iš viso turi apie 40 veikiančių gręžinių, – pasakojo I.Šeštokas. – Įrodyta, kad naftos galima rasti maždaug iki Raseinių. Jei valstybės institucijos sutiktų, būtų darbo ir Baltijos jūroje".
I.Šeštokas užtikrino, kad įmonės, galutinai išsiurbusios naftą, yra įsipareigojusios rekultivuoti žemę virš išsekusio telkinio. Tam yra skirti finansiniai atidėjimai, kaupiamos lėšos.
Bet naftos vis vien jau nebus? Tarkime, „Geonaftos" dabartinių telkinių atsargos – apie 9 milijonai barelių. Išlaikant metinį 800 tūkst. tonų gavybos lygį, darbo užteks tik iki 2018 m. Vėliau naftos tuose plotuose jau neliks. Senieji plotai jau naudojami antrą dešimtmetį, jau baigiamojoje fazėje.
Gal nereikėjo išdalyti pusvelčiui?
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, Žemaitijos ūkininkas Jonas Ramonas įsitikinęs, kad valstybė turėjo išlaikyti lietuviškos naftos gavybos monopolį. Pati įsteigti valstybės verslovę ir optimaliai išnaudoti mūsų žemės gelmių resursą.
„Bet mūsų valstybėje kitokia praktika, – piktinosi J.Ramonas. – Viską išdalyti, privatizuoti, atiduoti privatininkams ir nepajudinti nė piršto. Nė per nago juodymą. Tik pliurpti. Ne uždirbti. Ta mūsų valstybė tam tikrų vyrų dėka paversta tik Europos Sąjungos šiukšlynu. Tik strategijas visokias kuria, o rezultatus akivaizdžiai matome. Žinokite, aš jau pats nesuprantu, kas čia gera, o kas čia bloga".
Nafta iki paskutinio lašo
Iki 2003 m. liepos 1–osios, kol galiojo nepataisytas Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas, bendrovės netgi nebuvo suinteresuotos iki galo išsiurbti iš turimo telkinio naftą. Mat visoms bendrovėms buvo taikomas vienodas mokesčio tarifas. 20 proc. išsiurbtos naftos kiekio. Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius pripažino, kad toks vienodas tarifas neskatino išspausti iš telkinio naftą iki galo.
Taip teigia ir Norvegijos, Danijos energetikos agentūros. Juk gręžimo, naftos išpumpavimo sąnaudos išlieka nepakitusios. Nesvarbu, ar telkinyje dar likę daug naftos, ar mažai, aiškino J.Mockevičius. Telkinio savininkas, atsižvelgęs į sąnaudas, palieka naftą galutinai neišsiurbtą, nes nėra suinteresuotas mokėti vieną penktadalį išsiurbtos naftos siekiantį mokestį. Tokia pasaulinė praktika, kad naftos telkiniai paliekami anksčiau, nei išsenka nafta. Jungtinėse Valstijose naftos gavybos bendrovei pasitraukus, žemė lieka jos savininkui. Ir savininkas mažais kiekiais toliau tą naftą pumpuojasi.
Tad atsižvelgus į pumpavimo, gręžimo sąnaudas, nuo 2003 m. liepos 1–osios taikomi lankstesni mokesčio už mūsų naftą tarifai. Tarkime, jei per metus bendrovė išsiurbia tik 10–25 tūkst. tonų naftos, bendrovei teks sumokėti tik 2 proc. mokestį. Jei išsiurbs per metus per 150 tūkst. tonų, mokės 16 proc. Be to, jei Lietuvos valstybė prisidėjo žvalgant naujus naftos telkinius, bendrovė dar papildomai turi sumokėti mūsų valstybei 9 proc. kompensaciją.
Savivaldybėms maža naudos
Lietuvišką naftą išsiurbiančios privačios bendrovės savo mokesčiais labai mažai paremia savivaldybių biudžetus. Nors gręžiniai gerokai sudarko Žemaitijos rajonų landšaftus. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorius Česlovas Banevičius, pasiteiravus, kokią turi naudą iš dviejų naftos verslovių, atsakė tiesiai: „Beveik jokios. Tik gyventojų pajamų mokestį. Tų darbuotojų ten nedaug yra. Darbo vietų per daug nesukuria. Seniai klausimą Vyriausybei keliame, kad galėtų palikti daugiau mokesčių savivaldybėms. Kad papildytų savo biudžetus".
