Lietuvoje po truputį vėl ima bruzdėti piliečiai, nepatenkinti valdžios politika. Po šeštadienį Kaune vykusio gausaus mitingo, kuriame dalyvavo daugiau kaip 5 tūkstančiai piliečių, estafetę perima Vilnius. Vilniuje numatoma surengti net du mitingus. Greta jau nuolatinio mitingų organizatoriaus po visą Lietuvą Jungtinio demokratinio judėjimo mitinguos ir senjorai.
Šaunuoliai senjorai! Sutikime, kad tautos protesto akcijos yra būtinos, nes valdžios politika pasibaisėtina. Valdžia kviečia paprastą liaudį solidarumui, tačiau pati retai kada nori būti solidari su tauta. Biudžeto lėšos karpomos ne visada solidariai ir ne visiems. Pavyzdžiui, religinės organizacijos visiškai nejaučia krizės, nes jos iš biudžeto gauna tuos pačius tris milijonus litų kaip ir anksčiau bei dar pridedama remontams. Tai labai nesolidaru, nes dvasininkai gyvena labai pasiturimai. Aišku, jiems skiriamos lėšos neišgelbės biudžeto, bet solidarumas reikalauja ir arčiau valdžios esantiems suveržti diržus. Savivaldybės taip pat privalo sunkmečiu savo paramą religinėms organizacijoms apriboti. Negalima taip švaistyti lėšų, kai jų trūksta gatvių apšvietimui, ko pasėkoje žmonės priversti vakarais klaidžioti pavojingose tamsybėse. Tokių pavyzdžių yra aibės ir įvairiose srityse, todėl būtini tautos protestai, kad valdžia prisiverstų pati susimažinti savo išlaidas ir sumažintų arti valdžios esančių apetitus.
Tenka atkreipti dėmesį į opozicinių partijų neveiklumą. Ne viena parlamentinė opozicinė partija nesiima organizuoti pilietinio pasipriešinimo, nors kalba prieš valdančiųjų politiką. Tik A.Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga rinko parašus prieš pensijų mažinimą bei V.Uspaskich pasiūlė kitokį krizės įveikimo planą. Pažymėtina, kad Darbo partija nesusigundė konservatorių pasiūlymais ir neparėmė valstybės ir SODROS biudžetų projektų. Tikiuosi, Darbo partijos frakcija patvirtins savo žodžius ir veiksmais, kai reikės balsuoti už minėtus biudžetus. Apskritai galima daryti išvadą, kad neturime partijos, kuri būtų tikra opozicija valdantiesiems. Viršūnėse tik politiniai žaidimai ir viešųjų ryšių akcijos, o paprastas žmogelis nerūpi niekam. Dar daugiau – parlamentinės partijos tampa viena su kita solidarios, kai iškyla liaudies nepasitenkinimo banga. Deja, kaip rodo praktika, tautiečiai prieš valdžios monolitą yra bejėgiai. Pasakose visada atsiranda vienas didvyris, kuris nugali valdžios drakoną ir nuverčia supuvusią valdžią, todėl nesu pesimistas ir tikiu, kad Lietuvoje įvyks gerosios permainos.
Mindaugas Pliauga
www.totas.lt
