Net tėvams nuo gimimo nereikalingas vaikas lygiai taip pat niekam nerūpi ir vėliau – tuo įsitikino svetimą žmogų priglaudusi, bet kaip savo vaiką mylėjusi Valerija Madzevič, dabar vaikštanti po teismus ir laukianti žmogiško sprendimo.
“Kai žiūriu per televizorių paramos akcijas pamestinukams ir našlaičiams, širdis plyšta iš skausmo – kol jie vaikai, žmonės jų gaili, aukoja pinigų, nuveža dovanėlių. Bet nedaug kas susimąsto, kas jų laukia, kai jie išeis iš globos namų, taip ir neradę juos priglausti ir jais rūpintis panorusių gerų žmonių. Aš žinau tokio pamestinuko istoriją ir ją pasakoju todėl, kad žmonių abejingumas ir nemeilė suluošino jo gyvenimą”, – tramdydama ašaras pasakojimą pradėjo Valerija Madzevič (52 m.).
Pragerti vaikai
Kazimieras Gerulaitis (37 m.) užaugo vaikų namuose. Vos gimusio jo atsisakė motina ir Kaziukas atsidūrė Šakių kūdikių namuose. Kiek ūgtelėjęs buvo perkeltas į Pabradės vaikų globos namus, juose pragyveno iki pat pilnametystės.
K. Gerulaičio motina yra pagimdžiusi dar keletą vaikų, tačiau ir jais visiškai nesirūpino – visi buvo palikti globoti valstybei, o pati motina iki šiol girtuokliauja. Tėvas stengėsi gyventi tinkamai ir alkoholio nevartoti, bet tas jau miręs.
Trakų rajono Varnikų kaime K. Gerulaitis atsidūrė visiškai atsitiktinai – vienas kaimo gyventojas atsivežė jį, kad padėtų prie ūkio ir buities darbų. Apgyvendino pašiūrėje ir už menką maisto davinį liepdavo nudirbti įvairius darbus.
Tame pačiame Varnikų kaime gyvenanti Valerija Madzevič su K. Gerulaičiu pirmą kartą susitiko, kai šis atėjo pas ją, ūkiškai gyvenančią, karvę laikančią, pirkti pieno. “Tik pabendravus iškart pastebėjau, kad Kazimieras turi protinę negalią, tačiau yra nuoširdus ir paslaugus. Kadangi už pieną sumokėti jis neturėdavo pinigų, pasisiūlė padėti prie darbų ir taip atsilyginti”, – pirmąjį susitikimą su K. Gerulaičiu atsiminė V. Madzevič.
Du sūnus užauginusi su vyru nedideliame namelyje besiglaudžianti moteris ėmė globoti Kazimierą – skyrė jam atskirą kambarį, leido prižiūrėti nedidelį šeimos ūkį, duodavo pinigų ir netrukus pamilo globotinį kaip savo sūnų. „Negalėjau neištiesti pagalbos rankos Kazimierui. Nepaprastai geros širdies, vaikiškas ir paslaugus Kazimieras nė karto nepakėlė balso, niekada nebuvo piktas ar agresyvus. Jis kaip tikras didelis vaikas mėgo žiūrėti filmukus per televiziją, padėti man tvarkytis namuose”, – su ašaromis akyse prisiminė V. Madzevič.
Dėl sunkaus protinio atsilikimo, kurį daktarai K. Gerulaičiui nustatė, kai jam buvo vos 16 metų, vyras turėjo antrąją invalidumo grupę.
Susitikimas baigėsi tragedija
Pernai, gegužės mėnesį, dirbdamas Valerijos namų kieme, Kazimieras netyčia susižalojo elektriniu pjovimo įrankiu – vadinamąja “bulgarke”. Teko apibintuoti visus dešiniosios rankos pirštus. Pasiguodęs, jog ūkyje naudingas būti negalės, nes be dešiniosios rankos nekažin ką ir nuveikti galima, Kazimieras išsiruošė į Pabradę. Ten jis vykdavo gana dažnai, mat augdamas globos namuose buvo susiradęs ne vieną draugą, tad vis traukdavo šių aplankyti.
Kaip tik tądien gavęs invalidumo pašalpą, niekur nedirbantiems draugams pinigingas svečias buvo tikras lobis. Nuvykęs į Pabradę Kazimieras susitiko su Michailu Kornejevu ir kartu patraukė pas gerą pažįstamą Valerijų Krasnikovą. Pastarojo sesers namuose K. Gerulaitis buvo nuomojęs kambarį. Dabar jo vietą užėmęs kitas nuomininkas – Ivanas Volotko – neatsisakė prisijungti prie draugų ir vardan „senų gerų” laikų išgerti. Draugams nupirkęs degtinės, K. Gerulaitis sau nusipirko alaus “bambalį” ir netrukus draugai linksmai apsvaigę jau sėdėjo prie stalo.
Vaišėms einant į pabaigą, V. Krasnikovas staiga „prisiminė”, jog K. Gerulaitis jam esąs skolingas už dviratį 150 litų. Neva kažkada pasiskolinęs ir negrąžinęs. Kazimieras, nenorėdamas ginčytis, sutiko senam draugui sumokėti pinigus ir pabaigęs gerti alų nusprendė eiti miegoti. Tačiau V. Krasnikovas, išlenkęs dar porą stikliukų, pamiršo ką tik gavęs pinigus ir vėl ėmė reikalauti 150 litų. Kai Kazimieras atsisakė vėl mokėti, įkaušęs V. Krasnikovas užsimojęs trenkė K. Gerulaičiui į krūtinę. Šis užsimojęs du kartus trinkelėjo V. Krasnikovui į veidą. Draugus taikyti pasišovė M. Kornejevas – jis liepė nesivaidyti dėl niekų, susitaikius visiems eiti miegoti, o kitą dieną nuspręsti, kas ir kiek skolingas. Visi sutiko su tokiu pasiūlymu ir nuėjo gulti.
Kitą rytą nubudę sugėrovai pamatė virtuvėje ant grindų knarkiantį V. Krasnikovą ir nenorėdami jo kelti išsiskirstė kas sau.
Dokumentai prie lavono?
Liepos pabaigoje Valeriją Madzevič pasiekęs skambutis viską apvertė aukštyn kojomis. Paskambinęs Švenčionių rajono policijos komisariato viršininkas A. Sinis jos pasiteiravo apie K. Gerulaitį ir pranešė, jog rasti jo dokumentai – pasas ir invalidumo pažymėjimas. Moteris tik nudžiugo, nes jos globotinis iš tiesų prieš kelias savaites buvo pametęs dokumentus, tačiau dar nebuvo spėjęs dėl to niekur kreiptis.
Po policijos skambučio V. Madzevič taip ir nesulaukė grįžtančio Kazimiero – nei tą vakarą, nei kitą rytą. Sunerimusi moteris pati paskambino ir policiją ir išgirdo, jog Kazimieras sulaikytas, nes jo dokumentai rasti prie nužudyto žmogaus.
V. Madzevič sako, jog viskas, kas vyko po to, sunkiai įtikėtina ir niekaip jai nesuvokiama. „Šitokio abejingumo žmogui, jo likimui, pagaliau sunkiai jo protinei negaliai net įsivaizduoti negalėjau”, – ašaras šluostėsi Valeriją. Net kaimo žmonės šnekėjo, esą ji priglaudusi žmogžudį ir nusikaltėlį, nors iki tol visi puikiai matė, kad Kazimieras buvo geras ir paslaugus žmogus.
Iki pirmojo teismo Kazimieras buvo uždarytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Visus 8 mėnesius Valerija negalėjo su juo susitikti, nes nebuvo nei jo motina, nei įstatyminė globėja. „Turiu visus jo laiškus, kuriuose jis lyg išgąsdintas vaikas prašo patikėti, jog nusikaltimo jis nepadaręs – net nesupratęs, jog jo smūgiai galėjo nužudyti žmogų. Jis prisipažino, jog tikrai susimušė su V. Krasnikovu, tačiau prisiekė, jog tikrai neketino jo nužudyti – juolab nebuvo toks girtas, kad negalėtų atsiminti, kas įvyko”, – sakė V. Madzevič, vienintelė po pirmojo teismo, kuris Kazimierą nuteisė 8 metams, jį lankanti kalėjime ir rašanti jam laiškus.
Moteris niekaip nesupranta, kodėl niekas neatsižvelgė į tai, jog Kazimieras yra protiškai atsilikęs, sunkiai skaito ir rašo, ant daugelio dokumentų pasirašo jų nė neperskaitęs. „Jis nerišliai kalba ir tik aš viena galiu suprasti, ką jis nori pasakyti. Jeigu kas nors jį kalbantį nutraukia – jis susijaudina, pamiršta, ką kalbėjo, ir visiškai susipainioja. Teismas nusprendė, jog jis taip meluoja ir išsisukinėja”, – graudenosi V. Madzevič. Moteris tikino, kad bent kas, su Kazimieru pabendravęs kiek ilgiau, gali suprasti, jog jis yra neįgalus, o juo labiau nesupranta teisinių terminų ir negali savęs apginti.
Nežino, ką teisia
Teismo psichiatrinė ekspertizė nustatė, jog K. Gerulaitis nei praeityje, nei nusikaltimo padarymo metu jokia psichine liga nesirgo ir neserga, tik konstatavo jam silpną protinį atsilikimą. Sunkinanti aplinkybė – Kazimieras žmogų užmušė būdamas išgėręs. Vienas iš pagrindinių liudytojų M. Kornejevas dabar jau miręs, o kiti išgertuvių dalyviai pripažino tik tiek, jog girdėjo konfliktą, tačiau daugiau nieko nematė ir nežino. Teismo medicinos ekspertas pripažino, jog visiškai prasigėrusiam V. Krasnikovui galėjo užtekti ir vieno stipresnio smūgio, kad iškeliautų į aną pasaulį – pragertas organizmas buvo visiškai išsekęs. Tinkamai neįvertinta ir tai, kad K. Gerulaičio dešinė ranka įvykio metu buvo sužalota, tačiau teismas nusprendė, kad tai nebuvo kliuvinys smurtauti.
„Su baime laukiu Apeliacinio teismo sprendimo. Advokatė iškovojo, kad Kazimieras dar kartą būtų ištirtas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, tačiau bijau, kad tai nieko nepakeis”, – ašaras braukdama V. Madzevič pridūrė, kad pareigūnai ir teismai pasirinko lengviausią kelią – apkaltinti ir nuteisti neįgalų, bejėgį žmogų, o ne gilintis į nusikaltimą ir nustatyti tikrąsias aplinkybes.
Na o Vilniaus apygardos prokuroras Antanas Gubista į šnekas su žurnalistais nesileido…
Giedrė POTELIŪNAITĖ
