Ką tik įgijome dar vieną prezidentą. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. vasario 12 dienos dekretu pripažino partizanų vadą Joną Žemaitį valstybės vadovu nuo 1949 m. vasario 16 d. - Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos priėmimo - iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d.
Dekretas priimtas dar iškilmingų vakarykštės Kovo 11-osios kalbų fone. Kalbos ir iškilmės niekuo ypatingu nebepasižymėjo. Tradicinės šventės rutiną pagyvino nebent intriga: virš Vilniaus nebeskrido lauktieji NATO pajėgų lėktuvai. Kaip vėliau pranešta spaudoje, Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamento direktorė Rūta Putnikienė aiškino, jog Šiauliuose rytą buvo plikšala. Neskristi į Vilnių nuspręsta, nes „nebuvo būtinybės“. Pagalvojus, gal ir teisingai – lėktuvai, kaip sakoma kelių policijos pranešimuose, esant slidžiai kelio dangai gali įskristi į griovį, o ir šiaip jau – anoks čia būtinas reikalas.
Užtat vieša aštri kritika valstybinių švenčių proga pastaraisiais metais, tapo gero tono ženklu. Tokiomis dienomis iš aukštų tribūnų kertama iš peties. Pastebimos esminės klaidos. Nurodomi keliai ir klystkeliai. Kartais nesibaiminama bakstelėti, kas dėl to kaltas, ir mušama į krūtinę. Ne sau. Daužomos buvusių, esamų ir būsimų oponentų krūtinės: tai ne mano, o jų kaltė. Pagraudenimai ir pasigraudenimai jau tampa savotiškai kanibališku ritualu: ėsti galima kitus – savęs neįmanoma.
Vienoje radijo laidoje šių metų Kovo 11-ąją filosofas Arvydas Šliogeris skaičiavo, ką mūsų valstybė nuveikė visos Lietuvos mastu per tuos 19 metų. Mažeikiai? Afera. Privatizacija? Afera. Žemės grąžinimas? Afera! Lietuviška bankininkystė? Afera! „Leo LT“? Afera! Švietimo reforma, Vilnius – Europos kultūros sostinė? Afera! ... A.Šliogeris skaičiavo ekspromtu, tad kiek pamąsčius (prisiminimus pavartyti gali kiekvienas), sąrašas galėtų būti ilgesnis. Bet iš esmės nė viena valdžia savo kadencijos nebaigė neprisikiaulinusi ar neapsivogusi. Kas pasodintas? Nė vieno.
Profesorius išskyrė tiktai terminalo projektą, kuris, jo nuomone, per tuos dešimtmečius tapo vieninteliu korupcijos ar vagystės nesuterštu valstybinio masto projektu.
Manyčiau, arba Būtingės terminalas tėra retų rečiausia išimtis, arba mes dar ne viską žinom...
Todėl A.Valinskas iš Seimo tribūnos iškilmingo minėjimo metu ir klausė: „... ko trūksta kiekvienam iš mūsų, kad savoje žemėje jaustumėmės patogiai, oriai ir saugiai, kad čia augantys mūsų vaikai būtų visaverčiais piliečiais su giliu patriotizmo, pasididžiavimo, atsakomybės ir meilės savo valstybei jausmu?“ Ir atsako: trūksta pasitikėjimo valdžia, nes „jei esi valdžioje – automatiškai tampi priešu, jei esi politikas ar valdininkas – tai kyšininkas ir dar korumpuotas. Bet kokia idėja ar pasiūlymas iš valdžios pusės, sutinkamas priešiškai ir piktai“. Nes... (tik pagalvokit, nepaisant kad jau išaugo nauja karta! - aut.) mūsų politinėje kultūroje dar pernelyg daug sovietinės sistemos suformuotų nuostatų ir elgsenos.
Ir pagaliau, sako jis, turi būti įtvirtinti moralės standartai, pasitikėjimas; būtinas dialogas, glaudus ryšys, atsakomybės jausmas, rūpestis šeima ir jaunimu (tai lyg tarp kitko, bet sviestu košės nepagadinsi), bendrumo jausmas, pilietiškumas, tradicinės vertybės, žmoniškosios vertybės ir t.t.
Vėliau tribūnoje, praregėjo net Vytautas Landsbergis: „Valstybė daugeliu tebėra srėbalo bliūdas, kuriam susiūbavus gali užeiti ir blūdas“. Arba: „Nusivažiavome, bet niekada nevėlu taisytis“. Šviežia, nauja, originalu! V.Landsbergio kaip visada reikia klausytis atidžiai. Atrodo, pasisiūlymas dėtis į pagalbą D.Grybauskaitei, atsisakant vargo dėl prezidento titulo, galėjo likti nepastebėtas:
„Dėl tokių perspektyvų, kurį laiką, kiek taisyklės leidžia, ryžausi pabūti netoliese, ant atsarginių suolelio. Galvojau, gal vertėtų, nes laikotarpis itin kritiškas, ir dviese įsikinkyti“.
Laikykis, Dalyte. Dieve tau padėk, gerbiamasis Vytautai.
Visa kita didžiajame Kovo 11-osios paminėjime tebuvo apeiginių veiksmų paįvairinta rutina – sustabarėjęs, šabloniškas Nepriklausomybės atgavimo paminėjimo būdas.
Gal tai tik lengvas atsipalaidavimas, rengiantis ateinančių metų 20-mečiui? Tik įsivaizduokim, kokia skausmingai galinga rauda kils dėl Lietuvą tebegraužiančių negerovių. Sakoma, tikras skausmas yra tylus. Todėl gal per tuos iki šventės likusius metus pastatykim prie Seimo kokią Lietuvos raudų sieną. Ten būtų galima tyliai, be mitingų ir demonstracijų, paverkti kasdien, o plyšelyje palikti užuojautą ir sėkmės linkėjimus seimūnams bei kitiems kovotojams už Tėvynės ir mūsų gerovę…
Tad kovo 12 dienos dekretas dėl Prezidento titulo suteikimo Didžiajam Partizanui menkutėmis nedidelės Seimo daugumos pajėgomis tampa lyg simbolišku. Tas beveik vaikiškas noras nuveikti „tėvynės labui“ ką nors, nors kažką, nors truputį patriotiškai, parodyti, kad tai - iš visos, iš visos visos širdies, kelia įtarimų: tas dekretas yra didžio žmogaus, kovotojo, atidavusio gyvybę už Tėvynę pagerbimas, ar pasityčiojimas iš jo? Jonui Žemaičiui titulas neprideda nei šlovės, nei garbės. Nebent koks kagėbistas dabar galės pasidžiaugti kankinęs ne šiaip vadą, o Prezidentą. Gyviesiems derėtų aukštintis savais, o ne svetimais nuopelnais Tėvynei. Juk išties visiems nušvistų akys, jei kitąmet dvidešimtmečio progą už grotų įkištume bent vieną didelį valstybės Vagį. Tai jau reikštų, kad bundame ir keliamės. Vėl.
Linas V.Medelis
