Šiandien daug kalbame apie ekologiškas bulves, neregėto sveikumo kaimiškus vištų kiaušinius. Bet kiek iš tiesų likę žinių ir tikro kaimiško gyvenimo pajautimo? Tokio, kur nėra ne tik parduotuvės, bet ir bažnyčios, o laukdamas autobuso gali kelias valandas horizonte skaičiuoti varnas ir po kelis kartus apžiūrėti kaimynų trobas.
„Ar nematei, kad žiema buvo sunki, sniego iki kelių? Vištas perpūtė tvarte – kiaušinių nėra“, – ekologiniam apsipirkimui galą padarė iš Klaipėdos į Mončių kaimą atsikėlusi Vida. Beje, kiaušinių visame kaime nėra. Kaip beveik nėra nei kiaulių, nei karvių, kaip nėra ir samanės. Policijai rudenį išnaršius aplinkinius miškus, buvo konfiskuota po 200, 300, o kai kur net po 1 000 litrų šio gėrimo raugo. Pusė kaimo vyrų liko be veiklos, o jų žmonų – be verslo.
Į vieną seną sodybą, priklausiusią jau mirusiam kaimo veterinarui, Vida su sūnumi, marčia ir anūke bei vieninteliu kaime legaliu, na, pusiau legaliu, verslu atsikėlė iš Klaipėdos, kai ten ėmė nebesisekti prekyba dėvėtais drabužiais. Iš uostamiesčio krovininių laivų kilogramais perkamus drabužius vos po kelis litus Vida parduoda aplinkiniuose kaimuose. Vietiniame niekas neturi pinigų.
„Jei noriu, ir neparduodu – atiduodu. Jei esi mano draugas, viską gali imti nemokamai. Ir vakar sukrovusi geriausias labdaryno pagalves, antklodes vežiau prieš kelias dienas gaisre namų netekusiam kaimynui Broniui. Šeimai iš gyvenimo liko tik tai, kuo buvo apsivilkę“, – jau ir pati ašaras nuo suskirdusio veido prie savo žemėn smengančios trobos ėmė šluostyti Vida.
Horizonte – jėgainės
Šiame kaime ypač tylu: mašiną turi retas, nei parduotuvės, nei autobuso, nei asfalto iki kaimo, nei kultūrinio gyvenimo, pagaliau net paprasto pašnekesio čia nėra. Apie kaimo mirtį byloja niekieno nelankomi trobesiai, retai kur ant namų tenka pamatyti šviežių dažų. Civilizaciją primena tik horizonte už miškų styrantys ištisi vėjo jėgainių parkai.
„Kaime nėra darbo. Mano anūkė turi dvi profesijas – vadybininkės ir kirpėjos, – išsipasakojo Vida. – Už kirpėjų kursus Klaipėdoje 7 000 litų sumokėjau. O kirpyklų savininkai prašo mokėti 300 litų nuomos mokesčio už kirpėjo kėdę ir dar savo klientų atsivežti. Iš kur ji, tik ką baigusi, gali turėti klientų? Vis tiek ją leidžiu į Klaipėdą, gal pasiseks.“
Sunaikino dvarą
Kadaise ne savo noru į gatvinį Plokščių kaimą suburti gyventojai vis dar vietovę vadina Mončiais. Mat toks buvo senosios gyvenvietės pavadinimas, iš kurio visus prievarta iškėlė ir laukus išlygino sovietai.
Iš autentiško šimtametėmis liepomis ir tvenkiniais apsupto bajorų Moncevičių dvaro ir skulptoriaus A.Mončio sodybos taip pat liko tik lygūs melioracijos laukai.
Beldžiuosi į kitą trobą. Kiaušinių ir pieno neprašau, nes, be slankiojančio katino, kito reprodukuojančio gyvūno nematau. Paklaustas, kaip sekasi, senolis pateikia tik mirčių statistikas ir papasakoja apie vienas kuklias vestuves. Bet jaunavedžiai pasiliko jaunosios gimtinėje, kažkur Šilutės rajone. Dar tenka išklausyti seną istoriją apie kitą atvykėlį klaipėdiškį, šįkart – paleistą iš kalėjimo. Jis čia tvarte kirviu užkapojo sugėrovą. Senolis kaimynų tvarte rado ne tik nelaimėlį, bet ir savo kirvį jo pakaušyje. Atvykusios atitinkamos tarnybos čia jau kelerius metus buvo pagrindinis kaimo įvykis.
„Tada“ buvo geriau?
Nepaisant visų išvardytų blogybių, kur ne kur vis dėlto yra įdėti plastikiniai langai, matyti surūdiję padargai, kaimo keliu šmirinėja būrys vaikų, prie buvusios pieninės net lenta su apvaliai išlenkta viela kabo krepšiniui, čia atvyksta „Žemaitijos pienas“ ir superka tų kelių likusių karvių pieną.
Gyvulininkyste ir žemdirbyste besivertęs stipriausias kaimo ūkininkas Vanagas jau miręs, o Šorio ūkio nepakanka, kad visi gautų darbo. Buvo čia ir traukinių stotelė, bet aprūdiję, žemuogėmis apaugę bėgiai byloja apie senokai pro čia vykusį paskutinį krovininį traukinį.
Neklauskite, kodėl viskas nyksta, nes kaskart išgirsite atsakymą, kad „tada“ buvo geriau. Čia vis dar gyvenama praeitimi...
Jūros nematė
Nuo čia iki jūros – vos 17 kilometrų, tačiau retas vyresnės kartos atstovas ją yra matęs. O ir jaunimas jūra domėjosi tik tiek, kiek iš krovininių Klaipėdos laivų krovė turinį. Tačiau šis darbas nėra sėkmės istorija – daugelis dirbusiųjų pasitenkino tik pirmos algos teikiamais malonumais. Prasigėrė, nukrito, padarė avariją, nusiskandino, pasikorė – dažnai Plokščių kaime girdimi žodžiai.
Matuizos šurmuliuoja
Vykstant į priešingoje Lietuvos pusėje esantį Matuizų kaimą, pakelės sniege sutikome 81 metų mašinas stabdančią senolę, pasirėmusią dviem paprasto lauko medžio lazdomis.
„Jei ieškosite jaunimo, jo čia nėra, – jau automobilyje prabilo pakeleivė. – Anglijose dirba. Matuiziškiai moka prisitaikyti visur.“
Girdėjau, skaičiau – Matuizų reikalai prasti. Įtariai žiūriu į kiekvieną namą vaiduoklį, nekaip atrodančius daugiabučius, net kiekviena slampinėjanti višta, atrodytų, daro Matuizoms gėdą. Tačiau pervažiavusi kaimą pamačiau tik kelis namus vaiduoklius, kiti – erdvūs ir atnaujinti, ryškiai šviečia Matuizų vidurinė mokykla, prie seniūnijos laiptų salotinėmis liemenėmis pasitinka „Sodros“ siųsti darbuotojai. Nelabai spėjau į juos įsižiūrėti, nes pro duris pabyra būrys vaikų didelėmis kuprinėmis.
„Vaikai po pamokų čia žaidžia kompiuteriu, naršo internete. Jau 12 suaugusiųjų apmokėme dirbti. Du pas mus lankosi nuolat. Užsukite pas Eugeniją – ji apie Matuizas žino viską“, – sakė Matuizų seniūnijoje esančios bibliotekos darbuotoja.
Slampinėjančių pasitaiko
Pasiruošus ekspedicijai po buvusios plytinės apylinkes, į gražų, šviesų, saulės nutviekstą kabinetą tenka pas vyresniąją specialistę Eugeniją Sasnauskienę įvirsti su guminiais batais. Apsidžiaugiu, kad kabinete ne aš viena guminiu apavu trypiu grindis – pasinaudoju galimybe reikalų į seniūniją atvykusios sutvarkyti moters paklausti, kaip ten grybai ir uogos.
„Reikia daug sveikatos. Vasarą minu penkis kilometrus į mišką. Kiti ten su šukomis uogauja, o aš nemoku – viską rankomis darau. Šią vasarą gerai mokėjo – net po 18 litų už kilogramą voveraičių“, – sakė vietos gyventoja.
Kaip teigė pati E.Sasnauskienė, slampinėjančių ir tinginčių dirbti pasitaiko. Yra ir tokių, kurie uogas ir grybus renka, kol gauna reikiamą sumą svaigalams.
Be juodų panagių
„Kai kurie čia gyvena iš pašalpų, gauna 3 000 litų, sau leidžia turėti mašiną. Jei jau kas neteko darbo, sunku grįžti, daug patogiau ištiesus rankas laukti valstybės pinigų. O galėtų ir daržus savo turėti ir užsiauginti ką. Su kolege juokaujame, kad tik mes vasarą juodomis panagėmis vaikštome“, – pasakoja dar vaikystėje iš Žemaitijos į Matuizas gyventi atvykusi moteris.
Tačiau netrukus iš moters išgirstu apie vykstančius į aukštąsias mokyklas studijuoti Matuizų moksleivius, kultūros namus, teatro trupę, darbščiųjų rankų būrelius, MTV – Matuizų humoro grupę, aktyviai veikiančią kaimo bendruomenę. Čia veikia Matuizų plytinė, „Matuizų metalas“, „Matuizų dujų silikatas“.
Vyksta į Vilnių
„Vietos gyventojai į tas įmones nesiveržia dirbti – mažai moka, o dirbti tenka sunkiai. Kai kuriems geriau gyventi iš pašalpų arba iš senolių pensijų. Bet daug yra ir tokių, kurie traukiniu arba susikooperavę po kelis mašina vyksta dirbti į Varėną, Druskininkus, net į Vilnių. Galiu patikinti, jog kas nori dirbti, tikrai randa kur“, – pasakoja E. Sasnauskienė.
Daugiabučiai – palikimas
Labiausiai kaime į akis krinta dešimt šalia seno kaimo lyg ir šiai vietovei nelabai tinkančių septintajame dešimtmetyje statytų daugiabučių. Šie namai buvo skirti iš visos Lietuvos į Matuizas sukviestiems plytinės darbuotojams. Dar ir dabar čia gyvena nemaža dalis buvusių darbuotojų, tiesa, jau pensininkų.
Atsisveikindama E. Sasnauskienė lauke aprodo vasarą apylinkes nusiaubusios vėtros padarinius. Linksiu, bet nelabai ką pasakyti galiu – viskas išvalyta, supjauta, gražiai sudėta, iššluota, telieka pavasariui ateiti.
FAKTAI:
Matuizų kaime gyvena apie 1 300 gyventojų, pernai gimė 16 kūdikių, mirė 49 gyventojai.
Plokščių kaime gyvena 110 gyventojų.
Matuizų vidurinėje mokykloje mokosi apie 300 mokinių.
Darbingo amžiaus nuo 18 iki 65 metų žmonių yra 63 proc., pensininkų – 22 proc.
Plokščiuose kolūkis „Žemaičių žemė“ veikė nuo 1949 metų.
