Kažkada mane bandė išmokyti rusų kalbos. Neturėjau teisės rinktis antrą užsienio kalbą, nes nebuvo kur dėti senų niekam tikusių rusų kalbos specialistų. Šešis metus nieko nedariau. Nieko neišmokau. Keiktis mokėjau prieš šeštą klasę.
Kažkaip absurdiška vaikus, kurie matė kaip OMON monstrai daužo beginklius žmones ir juokiasi, traiško juos tankais, mokyti tos šalies kalbos. Sausio 13 – ąją buvo kapojama tarsi į artimuosius – to nepamirši, neištrinsi. Bet kalba ne apie rusų kalbą ar tautą, net ne apie dabartinę Rusijos valdžią. Kalba čia – apie ideologiją. Sovietinė ideologija, kurią naujai perkūrė Kremliaus genijus V. Surkovas remiasi tuo, kad yra „kažkas“, kas leidžia su žmonėmis elgtis kaip su šiukšlėmis. Tauta, rasė, kalba, nesvarbu. Surkovas jau privėlė tiek visko į naują „galiu daryti ką noriu, nes...“, kad sunku sudėti visas ideologines Rusijos galios arsenalo bombas. Nes centrinė ideologinė ašis aiški: šalis turi kovoti, kad nepasirodytų, kaip ji lėtai merdi, kaip nesugeba sukurti svajonių, kaip nėra nieko, kas ten būtų gera. Nes nebuvo ir SSRS laikais.
Sausio 13 - ąją nukentėjo ir patys OMON vyrukai. Jie patys buvo aukos, nes ten visi buvo aukos. Tokios sistemos, kurias geriausiai iliustruoja rusų kriminaliniai serialai, turi puikų moralą: visi pasiteisina, kad jie daro gerai, nes visi daro taip pat blogai. Kur nėra gėrio, bet kas gali vadinti save sąžiningu žmogumi ir slėptis, kai tik išlenda juodos buhalterijos ar kriminalinių bankų ausys.
Kai nėra šviesos, visur tamsa. Net menka Lietuvos liepsna susprogdino galingą Sąjungą. Nes atsirado keli idealistai. O kitaip blogis ir nenugalimas. Bent jau istorijoje maža tokių pavyzdžių. Per II pasaulinį karą, rusų kariai su bombomis krito po tankais, kad vokiečiai nenugalėtų. Jie nekovojo už kažkokį Alachą – jie kovojo už realius žmones, artimuosius, realius gyvenimus, o ne pasakas. Dabar kažkas kalba apie sviesto svarbą žmogaus gyvenime. Žiūrint į tai, kaip dabar tas pats V. Surkovas kurpia naują Kremliaus ideologiją ir kemša ją į Lietuvą, norisi idealistų, tik jų mažoka. Negi lietuviai pasidavė? Aš netikiu. Ir nepatikėsiu. Taip, lengva skaldyti, kai Lietuvoje šviesos sunku rasti. Kai kiaurai matai, kad žmogus – parsidavęs šiukšlė, dergiantis Lietuvos laisvę.
Bet palaukit, kada buvo rojus žemėje? Nebuvo. Nėra. Nebus. Rusakalbiai specialiai nesimoko lietuviškai, kad norėtų parodyti, kaip susimovė Lietuva su laisve. Kova nėra tik kažkokia užsakyta masinė propaganda. Kova vyksta visur ir visada. Jei negerbiate Lietuvos, tai aš negerbiu jūsų. Nuvykęs į bet kokią šalį, bet nemokėdamas jos kalbos, išmokstu bent kelis žodžius. O čia šimtą metų gyvenantys rusai neišmoksta lietuviškai. Anekdotas.
Ir ką čia reiškia tos rusiškos mokyklos? Ar tie vaikai debilūs, kad nesugeba čia gyvendami išmokti lietuviškai?
Aišku, nereikia nei rusų pulti, nei karo skelbti. To tik ir laukia visokie bradauskėliai-kaikarėliai-putinėliai.
Reikia juoktis ir džiaugtis, kad mes išbridom iš tamsos. Iš tos baimės būsenos, kuri kausto dabarties ir praeities Rusiją. Bet jokiu būdu nereikia rodyti baimės dėl kelių sankcijų ar kelių Kremliaus grasinimų. Rusija turi per daug karo frontų – todėl mes galime šį tą nuveikti. Jei gyveni Lietuvoje, kaip lietuvių emigrantai, kad gyvena, tarkim, Jungtinėje Karalystėje, tai mokykis lietuviškai ir nesvaik čia apie rusiškas mokyklas. Tegul jos būna, bet mažėja greičiausiai. Arba tegul Rusija moka milijardus už SSRS padarytus nusikaltimus. Nėra laiko žaisti – nes mes jau taip ilgai pralaimim.
Ne lenkus reikia pulti dėl kelių lentelių, o tuos, kurie nusamdo tomaševščiną, kad kiršintų mus su lenkais. Lenkai daug sparčiau už mus eina į šviesą. Reik iš jų mokytis, o ne su jais pyktis.
Brangiausia materiali prekė pasaulyje yra kokainas, nemateriali – laisvė. Kai kalbam apie jos kainą, įterpti čia sviestą ir dešras – kažkoks nusikaltimas žmogiškumui.
Trūksta šalyje lėšų? Tai mažiau pinigėlių reikia duoti veltėdžiams ir visi gyvensime geriau. Bet kažkas Lietuvoje nenori, kad būtų geriau – todėl šeria nieko neveikiančius asmenis po 350 litų per mėnesį. Kodėl tokio „priedo“ negauna tie, kas kažką daro? Čia tik elementarus buitinis pavyzdys, nes nesupratau, kodėl žmogus, gimęs Lietuvoje, ir niekada gyvenime nedirbęs, turi gauti tuos 350 litų kontrabandinėms Baltarusijos prekėms: alkoholiui ir tabakui? Kas sugalvojo šitą absurdišką įstatymą? Bedarbiui reikia padėti. Bet ne tam, kuris niekada nedirba. O tokių – labai daug.
Viskas, kas Lietuvoje blogai, yra arba dėl sovietinio mentaliteto traumų, arba dėl to, kad kažkam norisi silpnos, kaip sviestas slidžios Lietuvos, kuri neturėtų garbės ir orumo. Arba dėl abiejų priežasčių. Tie, kas atvyksta ir pamato Lietuvą, dažnai sako: jūs tokie kvaili, tai reikia aptverti, saugoti, rodyti visiems, o jūs tuo nesididžiuojate. Lietuvis, rūpintojėlis, parymojęs valandėlę, nesupranta, kam ta laisvė, kai prie ruso, visko buvo ir pigiai, o dabar viskas brangu. Bet giliai pasąmonėje problema ne tokia ironiška: mums reikia sparčiai didinti konkurenciją visur ir kurti stiprią Lietuvą. Tegul būna tie rusakalbiai. Kai jie pamatys, kad net puolami, net negerbiami gyvename geriau – tą pačią dieną ims kalbėti pačia taisyklingiausia lietuvių kalba. Tiesiog gelbėkim ekonomiką. Kaip Amerika tapo stipriausia šalimi pasaulyje? Labai paprastai: nieko nemokamai nebūna, bet jei nori – tau visas pasaulis gali būti po kojomis.
Laukiniai vakarai? Gal. Bet geriau laukiniai vakarai nei Surkovo gerai prižiūrima nykstanti žemė. Mes turėtume padėti vargšams – bet negalim. Nes šiame kare teks kažkam „susisprogdinti“, aukotis. Jei bijote, negalite – na, tokių visada buvo. Ko jums trūksta? Drąsos? Ne. Svajonės. M.L. Kingo kalba yra laikoma reikšmingiausia kalba pasaulyje. Ir su tuo reikia sutikti. Mūsų pareigūnų veblenimų net rišliu tekstu nepavadinsi. Reikia tikėti tuo, ką sakai.
Sakau: aš turiu svajonę, kad man nereiks vykti svetur, nes čia negalėsiu dirbti ir oriai gyventi. Turiu svajonę, kad vieną dieną, kuri neišvengiamai išauš, Lietuvoje gyvens visi dabar po pasaulį išsitrankę mano draugai ir mes kartu leisime daug laiko. Mes vėl būsime visi kartu. Kaip tada, kai buvom jauni. Kai taip bus, aš didžiuosiuosi, kad esu lietuvis ir man jokia Rusija su savo dujom bus nebaisi. Aš žinau, kad taip bus, nes kitaip nėra prasmės būti Lietuvoje – ši viltis trapi ir dažnai pyktis nugali šviesą. Bet svajonė, kad vieną dieną čia gyvensiu taip, kaip visada norėjau. Darysiu tai, kam esu sutvertas ir bus žmonės, kuriuos myliu, šalia, stipresnė už baimę, kad nepavyks. Todėl nereikia gąsdinti: viena svajonė yra brangesnė už visus Rusijos turimus pinigus.
Vilis Normanas
