„Tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra sunkesnis galvosūkis, nei mes galvojame. Pastaruoju metu itin akcentuojama, kad tarsi jei mes išspręsime asmenvardžių rašymo problemą, tai kažkas stebuklingai pasikeis. Manau, kad ne tai yra esminis klausimas, nes istoriškai sunku rasti valstybių sąjungą, kuri priklausytų nuo asmenvardžių ar vietovardžių rašymo vienoje ar kitoje valstybėje, tačiau tarpusavio santykių receptas nereikalauja vienašalių ar dvišalių nuolaidų ar diktato, o bendro požiūrio į Europos saugumo sistemos pamatus“, – „Laisvosios bangos“ eteryje kalbėjo Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėjas L. Kasčiūnas.
Politologo teigimu, Lietuvoje lenkų pavardžių rašybos klausimą akcentuoja tik vienintelė politinė jėga – Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir jos vadovas Valdemaras Tomaševskis. „Kol Lietuvoje yra Lenkų rinkimų akcija su lyderiu V.Tomaševskiu ir kol jai nėra realios politinės alternatyvos, jie sieks asmenvardžių rašybos originalo kalba įteisinimo, tačiau reikia suprasti, jog taip padarę, sulauksime prašymų keisti vietovardžių pavadinimus, švietimo sistemą...“, – sakė pašnekovas.
„Šioje vietoje norisi Lietuvos lenkų bendruomenei palinkėti, kad jie patys stengtųsi labiau parodyti, kad Lietuvos lenkai tai nėra vien tik V. Tomaševskis, kad jie turi ir gali pasiūlyti alternatyvą, kuri būtų Lietuvos lenko tapatybė, bet ne V. Tomašveskis, kurio tapatybė neturi nieko bendro nei su kilniomis Lenkijos „Solidarumo“, nei giliomis valstybingumo tradicijomis, o ypač prisiminus Georgijaus juostelę ir jo poziciją Rusijos intervencijos Ukrainoje klausimu“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Anot jo, kai atsiras alternatyva iš jaunų išsilavinusių lenkakalbių Lietuvos Respublikos piliečių, tuomet ir tas dialogas bus lengvesnis: „Štai Lietuva jau prieš porą metų pasiūlė latviškąjį variantą – kadangi mūsų Konstitucija yra griežta, buvo siūloma įrašyti kitų įrašų puslapį jų originalo kalba. Bet jie nesutiko“, – nesenus įvykius prisiminė politologas. Pasak jo, tai galėjo būti pirmas žingsnis. „Tačiau jo mums žengti neleidžia, nes V.Tomaševskis sako, kad ne – turime pakeisti Konstituciją ir daryti sprendimus, kurie ją pažeistų“, – įvykius komentavo L. Kasčiūnas .
Pasak politologo, mes dažnai vartojame sąvoką, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra geri, tačiau, reikėtų apsibrėžti, kas yra geri ar blogi santykiai. „Man geri tarpvalstybiniai santykiai yra tuomet, kai mes su Lenkija sprendžiame energetinio saugumo problemas, kai turime bendrą apginanumo planą NATO rėmuose, kai drauge sprendžiame „Rail Baltica“ projektui iškylančias problemas. Mes jau keletą metų kalbame, kad vyksta dideli nesutarimai tarp šalių, bet šie projektai per tuos pačius keletą metų ir ėmė judėti pirmyn. Tai rodo, kad mes dažnai vartojame sąvoką, nepažiūrėdami į tai, kad viskas yra pakankamai gerai“, – pavyzdžius žeria pašnekovas.
Kaip pavyzdį jis pateikia ir parlamentaro Gedimino Kirkilo poziciją. „Jis, vertindamas 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartį, sako, kad Lietuva ją pažeidžia, nes neleidžia rašyti asmenvardžių originalo kalba. Norėčiau priminti, kad toje sutartyje yra aiškiai parašyta, kad reikia leisti rašyti pavardes pagal skambesį, tad šia prasme mes nieko nepažeidžiame. Mes patys save pakišam sakydami, kad Lenkija nieko nepažeidžia, o mes pažeidžiam ir vėl dalijam pažadus, neįvertindami Konstitucijos.
Mums reikia atskirti, kur yra smulkmenos, o kur yra esminiai klausimai. Taip pat manau, kad pati Kremliaus politika mus sugrąžino į bendrą darbą su lenkais. Gal ir nėra labai šiltų susitikimų, bet mūsų pozicijos ES, dažniausiai sutampa, projektai juda į priekį, taigi nereikia pagalių į ratus kišti patiems, nereikia savęs įsivaryti į kampą, ir gyventi jau penkiolika metų vykstančiame žaidime, kuris palankus V. Tomaševskiui didinant savo politinius dividendus“.
