Įspėjame, kad įvykių detalės gali sukrėsti skaitytojus.
Netrukus jau abu vyrai nuvažiavo iki senųjų kapinaičių, kuriose kadaise palaidoti mirę nuo maro žmonės, bet nieko nepastebėjo. Nebuvo girdėti ir šaudant.
Grįždami tuo pačiu keliu atgal apie 2 kilometrus iki Mikoliškių kaimo, vyrai pamatė šalia kelio gulintį dviratį. Išlipę iš mašinos, girininkas ir jo pavaduotojas išvydo vaizdą, nuo kurio net kvapą užėmė – šalikelėje gulėjo kruvini Mikoliškių gyventojo Jono Vytauto Riaukos (60 m.) ir jo žento Vytauto Gruzdžio (44 m.) kūnai... Kraujo žymių buvo ir ant kelio vidurio. Atrodė, kad žudikai nė nebandę slėpti šiurpaus nusikaltimo pėdsakų – tik nuo važiuojamosios kelio dalies nutempę lavonus į šalikelę ir palikę.
Klaidingos versijos
Netrukus tyrimą pradėjo Kretingos rajono kriminalistai, vadovaujami kriminalinės policijos komisaro Algio Grikinio. Iki tamsos vyrai „šukavo“ aplinkines pamiškes, ieškojo kokių nors žudikų pėdsakų. iš karto buvo nustatyta, kad J. V. Riauka bei V. Gruzdys nušauti iš 9 mm kalibro kovinio ginklo. V. Riaukai pataikyta į galvą ir krūtinę, o jo žentui teko net 4 kulkos.
Operatyviai pradėtos tirti įvairios versijos, apklausti kaimo gyventojai. Kratos buvo atliktos net nužudytųjų artimųjų namuose, bet žudikų pėdsakų aptikti nepavyko.
Po kelių dienų žmogžudystės tyrimą perėmė Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, nes paaiškėjo, kad nušautieji gulėjo už keleto metrų nuo Kretingos rajono ribos. Klaipėdiškiai net buvo sulaikę kaimynystėje gyvenantį 40 metų Rimą M., kurio namuose buvo rastas savadarbis ginklas. Negana to, pasirodė, kad tas vyras jau teistas dėl neteisėto ginklo laikymo ir nuolat įtariamas brakonieriavimu apylinkės miškuose. Tačiau nei kaimynai, nei nušautųjų giminės netikėjo, kad Rimas M. galėtų būti prisidėjęs prie žmogžudystės. Jis mėgo gerokai išgerti, ir tiek. Netrukus nustačius, kad tas rastas ginklas – jo sūnaus pasidarytas šautuvėlis varnoms baidyti, Rimas M. buvo paleistas iš areštinės.
Bylą tiriantys pareigūnai pateko į aklavietę. Tiek J. V. Riauka, tiek V. Gruzdys buvo pavyzdingi vyrai. J. V. Riauka beveik 20 metų buvo išdirbęs jūreiviu, vienu metu buvęs žvejybos laivo kapitonu. Jis turėjo daug rimtų ir nuoširdžių bičiulių, kurie jį dažnai aplankydavo atokioje sodyboje. Už Lietuvos laisvės gynimą J. V. Riauka buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
Jo dukters Irenos vyras V. Gruzdys buvo labai prisirišęs prie uošvio, tad turėdamas laisvą minutę visuomet skubėdavo į jo sodybą padėti dirbti įvairių darbų.
Duktė buvo įsitikinusi, kad tėvas, kadangi buvo labai principingas žmogus, nemėgęs melo ir veidmainių, buvo įviliotas į spąstus ir pasalūniškai nužudytas, o V. Gruzdys – nušautas kaip nereikalingas liudininkas. Tačiau kas galėjo keršyti velioniui ir kam jis trukdė, niekas negalėjo pasakyti.
Buvo tikrinamos pačios fantastiškiausios versijos. Paminėtas net vienas buvęs šturmanas, su kuriuo velionis buvo atsisakęs plaukioti, nes įtarė, kad tas gabendavo nelegalus į Skandinaviją. Atseit principingas kapitonas už tai ir galėjęs būti nušautas.
Netgi tai, kad rasti lavonai gulėjo numesti šalikelėje, irgi buvo palaikyta iškalbinga detale – girdi, nusikaltėliai taip pademonstravo, kad už kažką taip atkeršiję.
Vis dėlto ilgą laiką tų žudikų rasti nepavyko. Viskas išaiškėjo pradėjus tirti S. Gaidjurgio bylą. Tada ir buvo įrodyta, kad abu vyrai buvo nušauti visai dėl niekų.
Žuvo akimirksniu
O buvo taip. Tą dieną S. Gaidjurgis kartu su Renatu Šadeikiu važiavo apžiūrėti sodybos Lapių kaime. Tą sodybą savo tetos vardu buvo įsigijęs Arminas Graužinis. Pavaikščioję po sodybą, banditai nusprendė atokioje vietoje išbandyti pistoletus, pamiklinti ranką. R. Šadeikis šaudė iš Argentinos gamybos pistoleto, o S. Gaidjurgis – iš „Glock'o“. Nuėję prie upelio, apie pusvalandį papyškino, paskui sėdo į automobilį ir pasuko namų link.
Savo nelaimei, tuos šūvius išgirdo sodyboje dirbantys Riaukai. J. V. Riaukas pasiėmė dujinį pistoletą, pasakė, kad, girdi, miške šaudo brakonieriai ir reikia padėti girininkui juos sugauti, sėdo ant dviračio ir išriedėjo į kelią. Iš paskos išmynė ir žentas V. Gruzdys.
Kai jiedu jau buvo nuvažiavę nuo kaimo apie 2 kilometrus, pastebėjo iš priekio atvažiuojantį automobilį. Vyrai nušoko nuo dviračių ir puolė jį stabdyti.
Už „VW Santanos“ vairo sėdėjęs S. Gaidjurgis sustabdė automobilį ir iš karto išlipo pasiaiškinti. Tuo metu prie jo su dujiniu pistoletu rankoje ir pribėgo J. V. Riauka: „Stok, šausiu! – suriko pamanęs, kad sulaikė brakonierių. – Sakykite, kur ginklai?!“ Tik tiek jis ir spėjo ištarti... S. Gaidjurgis žaibiškai išsitraukė pistoletą ir kulkomis suvarpė abu vyrus. Nugriuvusiems dar iš arti paleido po šūvį į smakrą.
Tuo metu iš automobilio išlipo R. Šadeikis. S. Gaidjurgis su juo nutempė abu lavonus į griovį, sėdo į automobilį ir nuvažiavo į Kauną. Ten jau laukė Alvydas Juodris-Benas.
Sunaikinti įkalčiai
Visi trys aptarė susidarusią situaciją. Kodėl S. Gaidjurgis iš karto šovė, taip ir liko neaišku. Galbūt jis manė, kad tai dar vienas pasikėsinimas į jį, gal šovė automatiškai, o gal taip nubaudė tuos, kurie išdrįso sustabdyti Klaipėdos „karalių“? Belieka tik spėlioti, nes pats S. Gaidjurgis neprisipažino nušovęs J. V. Riauką ir V. Gruzdį. Teisme jis teigė, kad tai galėję padaryti R. Šadeikis su A. Juodriu. O jis pats tuo metu esą gyvenęs savo sodyboje Trakų rajone prie Margių ežero.
S. Gaidjurgis po šių žudynių iš tikro grįžo į savo sodybą prie Trakų. Bet prieš tai iš Kauno, kur susitiko su Benu, dar paskambino Sauliui Janoniui ir sutarė netoli Panevėžio susitikti su Tulpiniais.
Vėliau Virginijus Baltušis, tada buvęs kartu su S. Janoniu, prokurorams papasakojo, kad S. Gaidjurgį bei A. Juodrį jiedu sutiko prie Upytės kelio. S. Gaidjurgis papasakojo, kad miške prie Klaipėdos jis nušovė du vyrus ir būgštauja, kad kas nors galėjo pastebėti jo „VW Santaną“, todėl Tulpinių paprašė ją sunaikinti. Jie iš karto nuvažiavo į „Agato“ sporto klubą, o ten Vidmantas Gudėnas tą mašiną išardė dalimis.
V. Baltušis ir S. Janonis tą dieną dar pavežė abu klaipėdiečius iki Kėdainių, ten jiedviejų paimti atvažiavo R. Šadeikis. Šis A. Juodrį užvežė atgal į Kauną, o su S. Gaidjurgiu nuvažiavo į sodybą prie Margio ežero. Nieko nelaukdamas S. Gaidjurgis išardė abu pistoletus, sėdo į valtį ir išplaukęs į Margio ežerą ginklų dalis sumetė į vandenį. Tuo metu leidosi saulė ir galėjo būti apie devinta valanda. Nuo žmogžudystės įvykdymo iki įkalčių sunaikinimo buvo praėjusios vos 5 valandos.
Ir kapinėse kartu
Mikoliškių kaime visi dar ir šiandien puikiai mena, į kurią sodybą atvažiuodavo S. Gaidjurgis ir kaip jis sušaudė jų kaimynus. Toje vietoje šalia siauro keliuko nužudytųjų atminimui pastatytas kryžius. Nors ant jo nėra jokio užrašo, šalia sutiktas grybautojas papasakojo ir apie jūreivį J. V. Riauką, ir apie jo žentą, pasakė, kad ir Mikoliškių kapinaitės jiedu guli vienas šalia kito.
Kapinaitės nedidelės, tad rasti S. Gaidjurgio aukų kapus buvo nesunku. Ant J. V. Riaukos antkapio iškaltas jo portretas. Jame – jūreivis su kapitono uniforma. Šalia kiek kuklesnis kapitono žento antkapis. Prie abiejų kapų padėtos gėlių puokštės. Nors prabėgę jau 13 metų, artimieji nuolat prisimena nušautuosius – laikas sielvartą tik vos apmalšino.
