Goda Raibytė, LRT.lt
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), parodę išskirtinį dėmesį ir norą broliuotis su visai Europai antausį skėlusiu Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, padarė klaidą. Ją pripažįsta tik kai kurie konservatoriai, bet vis vien bando pateisinti. „Aišku viena – konservatoriai suklydo. Šiuo metu TS-LKD būtų absurdiška konsoliduotis su V. Orbanu. Noriu priminti, kad tradicines vertybes gina ne tik jis, bet ir Vladimiras Putinas“, – LRT.lt teigia filosofas prof. Leonidas Donskis.
Jis priduria, kad TS-LKD dabar nelabai patogu apie tai kalbėti, nes ne vienas iš jų supranta, kad yra per daug pasakę teigiamų žodžių apie V. Orbaną. Jeigu anksčiau dar buvo galima galvoti, kad konservatoriai manė esą Vengrijos premjeras gynė šeimos ir krikščioniškas vertybes, gal po pastarųjų V. Orbano tiradų prieš Baltijos šalis jie apsigalvojo, svarsto L. Donskis.
LRT.lt kalbinti Lietuvos konservatoriai tikina, kad nesitikėjo tokio V. Orbano akibrokšto, tačiau vis dar randa argumentų, kaip pateisinti Vengrijos politiką. „Jeigu vengrai tikrai būtų pajutę, kad gyvena nedemokratiškoje valstybėje, paskutiniuose rinkimuose tai būtų aiškiai atsispindėję“, – įsitikinęs Mantas Adomėnas.
Tačiau L. Donskis mano, kad nebėra ko ginti Vengrijos premjero: „Būtų absurdas. Tas pats, kas ginti žmogų, kuris išduoda partnerius ir visą europietišką solidarumą. Laimei, Lietuva yra aktyvi demokratinė valstybė. Deja, Vengrija tokia jau nėra.“
„Teorijų yra įvairių, todėl nesiryžtu dabar vertinti vidaus politikos proceso. [...] Vieną negerą dalyką tikrai įvardinsiu – rinkiminių apygardų persibraižymą, kurį V. Orbanas pasidarė prieš šių metų rinkimus [...] Tai – ypatingai „Fidesz“ (V. Orbano partija, – aut. past.) palankus sprendimas“, – pripažįsta politologas Vengrijos–Lietuvos forumo iniciatorius Laurynas Kasčiūnas.
Lietuvoje labiausiai apsiriko konservatoriai?
Rugpjūčio 26 d. Vengrijos premjeras V. Orbanas pareiškė, kad būtina sulėtinti ar sustabdyti „nelemtą“ atsiskyrimo nuo Rusijos procesą. Rusija, visų pirma, yra verslo partnerė, o visa kita – antraeiliai dalykai. Be to, Vengrija iš Rusijos gavo 10 mlrd. eurų paskolą, už kurią rusų bendrovė statys branduolinę elektrinę.
Vengrijos politikas didžiausią europiečių pasipiktinimą sukėlė, kai 2012 m. nusprendė pakeisti seną Vengrijos konstituciją. Tuomet prieš „nedemokratines“ pataisas pasisakė daugelis Europos politinių ir žmogaus teises ginančių organizacijų. Premjeras buvo kritikuojamas dėl pakeistos rinkimų sistemos, sumažintų Konstitucinio Teismo galių, spaudos laisvės suvaržymo ir t.t. Iš esmės perkonstruota rinkimų sistema, anot specialistų, sudarė visas sąlygas vienos partijos monopoliui susiformuoti ir kartu opozicijai susilpninti.
V. Orbano partija „Fidesz“ ir opozicijoje esantys ultranacionalistai „Jobbik“ kartais turi tiek sąlyčio taškų, kad sunku atskirti, kurioms politinėms srovėms atstovauja. Štai V. Orbanas dažnai užsimerkia prieš „Fidesz“ ir jo paties aplinkoje kurstomą neapykantą prieš žydus bei romus – prieš tokius artimų draugų pasisakymus, kaip „romai – gyvuliai“. Negana to, liūdnai pagarsėjusį antisemitą Peterį Szabo paskyrė ambasadoriumi Romoje. Panašu, kad dabar V. Orbanas nusitaikė ir į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą.
O ir pats V. Orbanas, regis, vis mažiau baiminasi parodyti, kur krypsta jo vykdoma politika. Liepos pabaigoje jis pareiškė, kad ketina kurti „neliberalią naują valstybę“.
Lietuvoje turbūt labiausiai dėl V. Orbano apsiriko konservatoriai, kurie reiškė jam išskirtinį dėmesį ir entuziazmą broliuotis. Tuometinis premjeras Andrius Kubilius jį asmeniškai 2012 m. rugsėjį pakvietė į Lietuvą, teigė, kad „Europai reikia lyderystės kaip V. Orbano“, o 2012 m. sausio mėn. taip pat buvo pasirašytas ir Seimo rezoliucijos projektas, kuriuo konservatoriai išreiškė viešą palaikymą naujajai konstitucijai, įkurtas Lietuvos–Vengrijos forumas.
L. Kasčiūnas: pavyzdį gali „nusižiūrėti“ ir LLRA
L. Kasčiūnas pripažįsta, kad naujausius V. Orbano pareiškimus apie Baltijos šalis ir Rusiją vertina neigiamai. Taip pat Vengrijos premjeras turi silpną vietą – atominės jėgainės projektą su Rusija. Politologas teigia, kad prieš kelerius metus parodytas dėmesys pirmiausiai buvo noras išreikšti paramą, jo nuomone, puolamam politikui ir Sausio 13-osios Lietuvoje dalyviui. Esą tuometinė geopolitikos kryptis dar nebuvo aiški.
„Norėčiau labai tiksliai atskirti tuos dalykus, apie kuriuos mes kalbėjome. Tuomet jokio „flirto“ su Rusija nebuvo. [...] Dabar, restrospektyviai vertinant, aišku, galima visko galvoti.[...] Noriu tik pasakyti pagrindinę savo žinutę – patriotiškumas, krikščioniškos vertybės ir t.t. [...] kaip tik saugo Europą nuo Rusijos įtakos“, – teigia politologas.
L. Kasčiūnas mini ir dažnai kritikuojamą V. Orbano diasporos politiką. Vengrijos premjeras yra pasakęs, kad Karpatų baseine gyvenantys vengrai turi teisę į dvigubą pilietybę, autonomiją ir t.t. Anot pašnekovo, ji susieja vengriško ir rusiško pasaulio politiką.
„Mums tai yra tikrai pavojinga, nes Vengrijos darbą su diaspora labai stebi ir Lenkija. [...] Vengrai, darydami tam tikrus dalykus, kuria precedentą kitiems taip pat elgtis su savo diaspora. Tai kelia riziką ir mums, nepamirškime Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA)“, – apie į už Vengrijos ribų gyvenančius piliečius nukreiptą politiką sako V. Kasčiūnas.
M. Adomėnas: remtume ir toliau, jeigu ne „flirtas“ su V. Putinu
Vienas iš pasirašiusiųjų po Vengrijos konstituciją remiančia rezoliucija – konservatorius Seimo narys M. Adomėnas tikina, kad poziciją dėl V. Orbano jis dabar pakeitė, nes „kalba eina ne apie tą patį, apie ką ėjo prieš porą metų“.
Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjunga išplatino pranešimą, kuriame ragina V. Orbaną rėmusius politikus kuo greičiau atsiriboti nuo vengro pasisakymų. Pranešime primenama ir M. Adomėno citata: „Ginčas dėl naujosios Vengrijos konstitucijos – tai mūšis dėl Europos ateities, kuriame sprendžiama, ar tai bus suverenių tautų Europa, ar merkantilinių interesų tevienijamas antinacionalinis darinys, diktuojantis savo nariams vienintelę leistiną nuomonę“. Dabar didis merkantilistas pasirodė esąs pats V. Orbanas, Ukrainos ir Rusijos krizės įkarštyje kalbantis apie gerų ekonominių santykių su Rusiją svarbą.
„Būtent – paradoksalu ir liūdna yra tai, kad V. Orbanas išdavė tas vertybes, kurias pats bandė įtvirtinti. Susidėdamas su V. Putinu, jis paneigia principą, kad tautos pačios laisvos rinktis savo kelią ir jokios išorės jėgos neturi teisės jo diktuoti“, – LRT.lt teigia M. Adomėnas.
Tačiau konservatorius vis vien mato ir „gerąjį“ V. Orbaną. „Tikrai nepalaikau jo vyriausybės politikos, bet to nereikėtų painioti su tais vidaus politikos aspektais, dėl kurių jis patyrė dažnai nepelnytą puolimą. Ten nėra jokios sąsajos tarp to, kad premjeras dabar bendradarbiauja su V. Putinu. Jeigu jis būtų to nepadaręs, ir toliau jį remtume“, – sako M. Adomėnas.
Diktatoriai ateina ir demokratiniais būdais
Paklaustas, kodėl 2012 m. pasirašė po Seimo rezoliucijos projektu, M. Adomėnas aiškina, kad jam svarbu ne turinys, o tai, kas konstituciją priima.
„Pati tauta, o ne EK, ne kažkokios save pasiskyrusios žmogaus teisių organizacijos. Jeigu vengrai tikrai būtų pajutę, kad gyvena nedemokratiškoje valstybėje, paskutiniuose rinkimuose tai būtų aiškiai atsispindėję. Jokie žiniasklaidos kontroliavimai nebūtų pajėgę pasipiktinimo užgniaužti“, – sako politikas.
Pasak M. Adomėno, kitaip negu V. Putinas, V. Orbanas buvo išrinktas demokratiškai. L. Donskis tokį teiginį vadina juokingu ir primena nacistinės Vokietijos istoriją.
„1933 m. demokratiškai buvo išrinktas Adolfas Hitleris... Ir diktatoriai ateina demokratiniu būdu – bent jau vienus rinkimus V. Putinas yra iš tikrųjų laimėjęs. [...] Atleiskite, man tai – ne argumentas. Daugumą galima pelnyti įvairiais būdais, o po to visiškai suskaldyti demokratijos mechanizmus“, – LRT.lt paaiškina filosofas.
Tik gynė skriaudžiamą?
Išskirtinį dėmesį V. Orbanui rodęs tuometinis Lietuvos premjeras Andrius Kubilius LRT.lt taip pat tikina, kad priekaištai Vengrijos premjerui dažnai buvo politizuoti, neturėję jokio racionalaus pagrindo, todėl Lietuvos konservatoriai pasisakė prieš nepagrįstą kritiką.
„Reikia atskirti du dalykus: dabartinius V. Orbano pareiškimus, kuriems aš visiškai nepritariu, ir jo pastangas pakeisti sovietinę Vengrijos konstituciją nauja. Priekaištai toms konstitucijos pataisoms labai dažnai buvo politizuoti“, – rezoliucijos projekto Seime pasirašymą komentuoja A. Kubilius.
Buvusio premjero žodžiais, priekaištai, kuriuos išsakė „Vengrijos ir Europos kairieji“, labai priminė ideologizuotą kritiką. „Mūsų parama Vengrijos pastangoms turėti naują konstituciją visiškai nereiškė, kad rėmėm arba remiam klaidingus V. Orbano pasisakymus“, – LRT.lt tikina A. Kubilius.
„Matėme labai neteisingą kairiųjų puolimą prieš V. Orbano pastangas reformuoti Vengriją. Ir toliau liekame ištikimi tai pačiai nuomonei. Toliau tikrai nevertiname kitų V. Orbano pareiškimų. Tai viskas, ką galiu šiuo klausimu pasakyti“, – A. Kubiliui antrina L. Kasčiūnas.
Su A. Kubiliumi ir L. Kasčiūnu visiškai nesutinka L. Donskis. Jis įsitikinęs, kad V. Orbanas tikrai nebuvo puolamas be reikalo.
„Man keistai skamba tokie naivūs pareiškimai iš profesionalių politikų lūpų. Europos Parlamente (EP) girdėjau V. Orbano kalbas. Jos skambėjo pasibaisėtinai. Tai, kad jis buvo kritikuojamas kolegų parlamente, yra normali parlamentinė praktika. Savo ausimis girdėjau, kai jis pareiškė, jog įžeidžiant jį įžeidžiama visa vengrų tauta. Jeigu po to jis yra traktuojamas kaip puolamas „kairuolių“, TS-LKD žmonėms reikėtų atsikvošėti“, – tikina filosofas.
Pirmieji prabilę apie tai, kad V. Orbano Vengrija suka iš demokratijos kelio, buvo seni vengrų disidentai, pasakoja L. Donskis. O jų „kairiaisiais“ tikrai nepavadinsi. Kritikuojama buvo ir dėl, profesoriaus žodžiais, akivaizdžios antisemitizmo bangos pakėlimo.
TS-LKD ieškojo „giminingų ryšių“?
L. Kasčiūnas nepripažįsta, kad Vengrijai buvo rodomas išskirtinis konservatorių dėmesys. Tačiau jis negalėjo nurodyti nė vienos kitos šalies arba užsienio partijos, su kuria konservatoriai būtų taip aktyviai broliavęsi.
„Tai buvo lietuvių-vengrų forumo atidarymas, natūralu, kad kvietė. Bet manau, kad daug kas kvietė. [...] Tuomet buvo noras sukurti vengrų ir lietuvių draugystės ryšius. O kodėl būtent Vengrija? Tai buvo susiję su tomis vertybėmis, apie kurias kalbama rezoliucijos projekte“, – paklaustas, kodėl, jo manymu, A. Kubilius 2012 m. V. Orbaną į Lietuvą pakvietė asmeniškai.
L. Donskis turi kitokį paaiškinimą. Jo nuomone, broliuotis buvo bandoma ir dėl klerikalizmo.
„TS-LKD bandė prastumti projektus, kurie buvo labai artimi tam, ką darė V. Orbanas. Antai Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos viešosios informacijos [įstatymo projektas], kalbos apie tradicines šeimos vertybes. Visa tai darė ir V. Orbanas... TS-LKD tiesiog pradėjo ieškoti tam tikrų giminystės ryšių politikoje. Man tai keista... Kam taip elgtis? Juk TS-LKD priklauso ir liberalūs konservatoriai, žmonės, kurie yra šimtaprocentiniai demokratai“, – klausia filosofas.
Pasirašė neįsigilinęs į detales?
A. Kubilius prisipažįsta, kad negali išsamiau komentuoti 2012 m. priimtos Vengrijos konstitucijos punktų, nes paprasčiausiai nėra su jais susipažinęs. Tiek pat A. Kubilius tegali pasakyti ir apie V. Orbano vidaus politiką.
„Tikrai nesu taip giliai susipažinęs su Vengrijos vidaus situacija. Taip pat nežinau visų santykių vidaus politiniame gyvenime. Žinau, kad Vengrijoje veikia ultranacionalistinė partija „Jobbik“. Daugiau tikrai nesiimu komentuoti dalykų, kurių aš pats nesu giliau nagrinėjęs“, – aiškina asmeniškai V. Orbaną apsilankyti Lietuvoje kvietęs ir jį viešai pavyzdžiu vadinęs A. Kubilius.
„Nenoriu ginčytis dėl atskirų Vengrijos konstitucijos punktų, aš pasisakau ne už konstitucijos turinį ir detales, o už teisę tautai pačiai priimti savo konstituciją“, – V. Orbano puolimo temą toliau tęsia M. Adomėnas.
Teigti, kad pati tauta yra suverenas, o politikai – jos tarnai, L. Donskio žodžiais, šiuo atveju yra labai rizikinga. Jo teigimu, svarbu nepamiršti, kad politikai yra konstitucijos tarnai, todėl šią kortą naudoti gana pavojinga.
„Jeigu kartą gavai daugumą ir sakai, kad su tavimi tauta yra visiems laikams, tai yra labai pavojinga. Taip pat egzistuoja tam tikri liberalios demokratijos standartai. [...] Kai sakoma: manęs negalima kritikuoti, nes mane išrinko tauta... Atleiskite, geriausiu atveju atsiduriame Recepo Tayppo Erdogano (Turkijos prezidento, – aut. past.), blogesniu – V. Putino pasaulyje“, – LRT.lt sako L. Donskis.
L. Donskis: V. Orbanas – naudingas idiotas
L. Donskis įsitikinęs, kad V. Orbano pasisakymai – katastrofiški. Tai – pati giliausia Vengrijos politinė krizė, kokią tik galima įsivaizduoti. Pasak pašnekovo, jeigu V. Orbanas atstovauja ne tik sau, bet ir visai „Fidesz“ partijai, reiškia, kad Vengrija yra priklausoma nuo V. Putino Rusijos. Tuomet šalies premjerą galime priskirti prie vadinamųjų naudingų idiotų.
„Formaliai tai, kas ten vyksta, yra demokratija. Bet jau ne liberali, o „antiliberali“. Visiškas daugumos teroras. Parlamente yra sukurtas tam tikras daugumos buldozeris, tuo remdamiesi išvaiko Konstitucinį Teismą, keičia televizijos, radijo komitetų sudėtis. Smūgiai suduoti šalies žiniasklaidos, nuomonės laisvei“, – sako filosofas.
Anot L. Donskio, būtina nepamiršti, kad ir V. Putinas Europai nori prisistatyti kaip konservatyvus lyderis, kuris gina tradicines vertybes. Profesoriaus nuomone, jau laikas nustoti kliedėti ir suprasti, kad egzistuoja labai aiški takoskyra tarp Europos ir tų, kurie Europa netiki ir nenori tikėti.
„Suprantu, kad konservatoriai jaučia diskomfortą, kai kalba eina apie jų sąjungininką, beveik partinį bičiulį. [...] Bet dėl to negalima prarasti sveiko proto ir tikrovės pojūčio. Faktas, kad V. Orbanas išduoda ne tik konservatyviąsias vertybes. Be to, konservatyvios vertybės tikrai nėra priešingos demokratiškoms“, – primena profesorius.
L. Donskio nuomone, 2012 m., kai TS-LKD pasirašė rezoliucijos projektą, buvo sunku nuspėti, kad V. Orbanas gali pasukti V. Putino link ir skelti antausį visai Europai. Tačiau tai, kad jis nėra demokratijos šalininkas, buvo aišku iš karto. Esą vienintelė išeitis TS-LKD dabar – visiškai atsiriboti nuo V. Orbano ir jo vykdomos politikos.
„Jeigu jis gali kritikuoti Baltijos valstybes už jų principingą ir padorią politiką Ukrainos atžvilgiu, mažų mažiausiai, ką reikėtų padaryti, – tai atsiriboti nuo tokio kolegos“, – išeitį Lietuvos konservatoriams siūlo L. Donskis.
