Aistrų prieštaringumas ir dviprasmiškumas, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų statyba, kažin ar turi precedentų Lietuvos istorijoje. Ir visoje Europoje turbūt nerasime šalies, kur nebūtų iš numirusiųjų prikeltas panašaus reikšmingumo pastatas. Šiam dar tarybiniais laikais slapta puoselėtam projektui (jau 1984 m. viename architektūros konkurse buvo mėginta pateikti jų eskizinę viziją) iš pat pradžių ėmė priešintis ne tik toli nuo savo krašto vertybių bei istorijos atitrūkę žmonės, bet net ir kai kurie humanitarai: istorikai, politikai, žurnalistai. Nuo pat statybų pradžios susikirto ne tik grupiniai interesai, bet ir teorinės, politinės, ūkinės, moralinės, ideologinės nuostatos.
Sparčiai įsibėgėjus statyboms ir atsiradus naujam statiniui, kurį laiką aistros buvo aprimusios. Iš naujo jas sužadino tariamai brangūs pirkiniai (baldai, gobelenai, paveikslai ir kt. vertybės) Rūmų interjerui įrengti. Vos joms spėjus atlėgti, į Vyriausybės kanceliariją pateko abejotino patikimumo skundas, kad statybų metu buvusios grobstomos medžiagos. Remiantis šiuo skundu bei gerokai deklaratyviomis Valstybės kontrolės išvadomis, atsirado pretekstas opozicinei Seimo narių grupei atkreipti prokuratūros dėmesį į tai, kad statybos metu trigubai išaugo statybos kaštai, ir Valdovų rūmų byla atsidūrė teisėsaugos rankose.
Vėl karšti debatai, ir viskas iš pradžių: vėl piktadžiugiškos kalbos ir abejonės dėl rūmų statybos prasmingumo. Žiniasklaida, pasigavusi Rūmų naujųjų šeimininkų pasakytą mintį, kad Rūmai – ne restauruotas pastatas, o tik gaubtas autentiškų rūmų liekanoms išsaugoti, stebisi, kad jam išleisti 367 milijonai litų ir dar statybų galo nematyti. Sunku pasakyti, kokiais tikslais buvo paskleista tokia informacija. O gal čia būta tik paprasčiausio nesusigaudymo. Bet atsirado šiurkšti netiesa: 1) tas statinys anaiptol nėra paprastas gaubtas, o išsamiais kompleksiniais tyrimais pagrįstas ir Renesanso epochą reprezentuojantis simbolis, jau gavęs tarptautinį paveldosaugos specialistų pripažinimą; 2) 367 mil. Lt. nurodyti tik 2008 m. sudarytoje visų darbų atlikimo sąmatoje (suprantama, tų metų kainomis), o už atliktus darbus iki š.m. spalio mėnesio yra išmokėta tik 232 mil. Lt.
Kruopščiai išanalizavusi susidariusią situaciją, LKK Taryba pareiškia, kad:
1. Lietuvos Valdovų rūmai yra neįkainojamas Lietuvos valstybės istorinio savarankiškumo ir atsparumo simbolis. Jų atstatymas išreiškia ne tik (a) Lietuvos suverenumą, išsilaisvinimą iš imperinės priklausomybės, bet ir (b) pasiryžimą atkurti tą istorinę politinio ir kultūrinio gyvenimo tradiciją, kuri buvo prarasta ir sunaikinta. Šis simbolis išreiškia pagarbą savo valstybei, jos istorinei atminčiai, stiprina pasitikėjimą savo tauta ir jos kultūra. Todėl glumina kai kurių įtakingų žurnalistų ir aukštų pareigūnų nuostata, kad Rūmų statybą reikia užbaigti vien dėl to, kad jau nebėra ką su jais daryti;
2. Atkurtas įspūdingas renesansinio stiliaus pastatas ne tik pats išreiškia atgimimą, bet ir saugo unikalias, autentiškas, turtingas ir gana iškalbingas XIII–XVII a. Lietuvos valdovų rezidencijos liekanas (ir tik šia prasme jis yra gaubtas), kurių specialus išlaikymas būtų valstybei brangiai kainavęs, neteikdamas jų reikšmingumui adekvačios kompensacijos;
3. Rūmai gana sėkmingai imituoja carizmo laikais galutinai sunaikintą pastatą, užpildo žiojėjančią spragą tarp Katedros ir Pilies bokšto ir atstatytu unikaliu Gedimino kalno architektūros pastatų ansambliu stiprina pasididžiavimą savo valstybe, sukuria įdomią istorinę intrigą turistui ir gerą kontekstą Gedimino paminklui;
4. Iš tikrųjų pastatas yra brangus, bet jeigu jį palyginsime su tais milijonais, kurie buvo išleisti vadinamojo Lietuvos įvaizdžio kūrimui, fejerverkams, viendieniams VEKS'o projektams ir daugelio kitų menkai apgalvotų, atsitiktinių, lengvabūdiškų ir kontrkultūrinių sumanymų įgyvendinimui, jis bus net labai pigus. Jeigu kas nors ilgam išliks iš Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo, pirmiausia tai bus Valdovų Rūmai;
5. Iš tikrųjų pastatas yra statomas be detaliojo plano, bet reiškiantieji šiuos priekaištus, matyt, nežino, jog šį planą atstoja iki šiol galiojantis Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, kuriame numatytas ir Vilniaus pilies Žemutinių rūmų atkūrimas. Būtent pagal šį projektą per 15 pastarųjų metų suprojektuoti namai Didžiojoje, Teatro, Tymo gatvėse, o 2005–2006 metais atkurtas visas Mėsinių, Dysnos ir Aukštaitijos gatvių ribojamas kvartalas;
6. Rūmai jau yra susilaukę didelio visuomenės dėmesio, tačiau galima tik apgailestatuti, kad šiuo metu aktyviai veikiančio Valdovų rūmų muziejaus administracija neturi galimybės pristatyti eksploatacijai 53% patalpų ploto, nes trūksta 32 mln. Lt. nuolatinių ekspozicijų erdvėms bei lankytojų aptarnavimo patalpoms (rūbinėms, kasoms, WC, liftams, auditorijoms ir pan.) įrengti, ir dėl to iki šiol Rūmų lankymas buvo organizuojamas tik su specialiais statybininkų leidimais (nuo 2009 m. liepos mėnesio Rūmuose apsilankė daugiau nei 50 tūkstančių turistų ir įvairių renginių dalyvių).
7. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad nepaisant nuogąstavimų, politinių insinuacijų ir piktos valios pareiškimų, Rūmų laukia puiki ateitis: jau dabar jie ne tik simbolizuoja mūsų tautos civilizuotumo istoriją, bet ir stiprina orumo jausmą bei pasitikėjimą savo pačių galimybėmis.
LKK Taryba visokeriopai palaiko Seimo narių ir kitų žmonių grupių iniciatyvą išsiaiškinti, ar tikrai nebuvo piktnaudžiaujama statant unikalų Valdovų Rūmų kompleksą, bet kartu ragina ryžtingai paspartinti užsitęsusią statybą, kad greičiau būtų išblaškyti įtarimo šešėliai, o Rūmai pradėtų patys save išlaikyti.
Lietuvos Kultūros Kongreso
Tarybos pirmininkas hum. m. dr. Krescencijus Stoškus
