2008 m. gruodžio 1 d.
Vilnius
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Valdui Adamkui,
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Arūnui Valinskui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
Vienas svarbiausių ir neatidėliotinų naujo Lietuvos Respublikos Seimo ir naujos šalies Vyriausybės uždavinių – įgyvendinti apgalvotą ir ryžtingą šalies aukštojo mokslo reformą. Tokia reforma yra vienintelis būdas įveikti šioje srityje susidariusią ir vis gilėjančią krizę. Šalies akademinė bendruomenė tikrai pritars tokiai reformai ir ją rems, jeigu ji bus vykdoma sąžiningai ir skaidriai, iš anksto nustačius ir viešai paskelbus numatomos reformos prioritetus, tikslus, jos vykdymo tvarką ir būdus. Aukštųjų mokyklų valdymo ir finansavimo sąlygų – jo šaltinių ir būdų – pertvarka yra svarbi reformos dalis. Tačiau neturėtume puoselėti iliuzijų, kad aukštųjų mokyklų finansavimo problemų sprendimas, smarkiai didinant mokančių už studijas asmenų skaičių bei įmokų dydį ir viliantis, kad laisvosios rinkos „nematoma ranka“ sustiprins aukštųjų mokyklų konkurenciją, kone savaime padės išspręsti ne tik finansines, bet ir studijų kokybės problemas. Toks požiūris į reformos tikslus ir jos vykdymo būdus yra vienašališkas ir siauras, nes ignoruojami kiti ne mažiau svarbūs jos aspektai. Tokia reforma negali būti sėkminga.
Nagrinėjant susidariusios krizės priežastis pripažįstama, kad ją nulėmė ilgus metus vykusi nevaldoma ir ekstensyvi šalies aukštojo mokslo plėtra. Du neigiamiausi jos padariniai yra išpūstas ir neracionaliai išdėstytas aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, tinklas ir šiurkščiai pažeistos universitetuose, kolegijose bei profesinio ugdymo įstaigose besimokančių asmenų skaičiaus proporcijos. Visuotiniu reiškiniu tapo įvairiuose universitetuose vykdomos dubliuojančios ir nekokybiškos, tačiau daug finansinių ir materialinių išteklių reikalaujančios studijų programos. Valstybės pastangos didinti sektoriaus finansavimą taip ir nedavė laukto efekto todėl, kad skiriamos lėšos dažnai skatino tik ekstensyviai plėtoti aukštojo mokslo sektorių - kurti naujas mokslo įstaigas ir studijų programas neturint tam nei tinkamo mokslinio ir pedagoginio personalo, nei materialinių ir finansinių išteklių.
Šios problemos gerai žinomos ir visuotinai pripažįstamos, todėl nuo ryžtingo jų sprendimo priklauso visos aukštojo mokslo reformos sėkmė. Priešingu atveju Lietuva pasmerkta likti masinių, tačiau brangių ir dažnai nekokybiškų, nevisaverčių tariamai „universitetinių“ studijų šalimi. Dėl nereformuotos ir nesutvarkytos aukštojo mokslo sistemos šaliai gresia protų nutekėjimas, vis labiau iškreipiama darbo rinka, plačios galimybės lengvai įgyti realaus išsilavinimo lygio neatitinkančius universitetinius diplomus devalvuoja ir kompromituoja pačią aukštojo mokslo bei universitetinių studijų sampratą ir tampa visuomenę, ypač besimokantį jaunimą, demoralizuojančiu veiksniu.
Esame įsitikinę, kad sėkmingos reformos pagrindas, jos kertinis akmuo turėtų būti aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas ir pažeistos pusiausvyros tarp povidurinio švietimo sektorių atkūrimas. Sėkmingai išsprendus šiuos du prioritetinius uždavinius rastųsi prielaidos išspręsti ir kitas Lietuvos aukštojo mokslo problemas, pirmiausia finansavimo klausimą. Tik optimizavus aukštųjų mokyklų tinklą ir atlikus esminę jose vykdomų studijų programų pertvarką, galima tikėtis, kad būtinas sektoriaus biudžetinio finansavimo didinimas ir ES struktūrinė parama ne toliau skatins ekstensyvią jo plėtrą, bet leis iš esmės pagerinti kokybiškas studijų programas pajėgiančių vykdyti aukštųjų mokyklų materialinę bazę, mokslinės bei mokomosios veiklos sąlygas ir padidinti kvalifikuotų dėstytojų ir darbuotojų atlyginimus. Todėl reforma bus sėkminga tik tuo atveju, jei pavyks įgyvendinti šias priemones:
6. optimizuoti Lietuvos studijų ir mokslo institucijų tinklą, panaudojant tam 2007-2013 metų ES struktūrinių fondų lėšas ir įgyvendinant įvairias kitas paskatas aukštosioms mokykloms ir mokslo tyrimų institutams jungtis ir kooperuotis;
7. pertvarkyti mokslo ir studijų finansavimą vadovaujantis sąžiningos ir lygiateisės aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų konkurencijos principu; aukštųjų studijų finansavimo pagrindas turi būti valstybinis užsakymas, dėl kurio turi konkuruoti tas pačias studijų programas norinčios vykdyti aukštosios mokyklos;
8. atlikti sąžiningą ir objektyvų šalies aukštosiose mokyklose vykdomų studijų programų vertinimą, kurio vienas iš svarbiausių kriterijų turi būti pakankamas mokslo tiriamosios veiklos potencialas; šio potencialo neatitinkanti universitetinių studijų programa turi būti naikinama arba jos statusas turi būti keičiamas į neuniversitetinių studijų programos statusą;
9. mokslo ir studijų įstatyme patikslinti universitetinės aukštosios mokyklos statusą apibrėžiančius kriterijus, numatant galimybę keisti studijų programos arba aukštosios mokyklos statusą atsižvelgiant į ekspertinio vertinimo rezultatus;
10. įstatymiškai įtvirtinti ekspertinį vertinimą atliekančių institucijų nepriklausomybę nuo valstybės politinių bei administracinių struktūrų ir interesų grupių, taip pat juridiškai apibrėžti vertinimui pasitelkiamų užsienio ekspertų darbo sąlygas ir statusą.
Neabejojame, kad šalies universitetai yra pasiruošę priimti reformos keliamus iššūkius ir geranoriškai bei konstruktyviai prisidėti prie jos įgyvendinimo. Esame įsitikinę, kad atvira, skaidri, sąžininga ir garbinga universitetų konkurencija dėl teisės vykdyti valstybės užsakomas studijų programas gali tapti svarbiu universitetų tobulėjimo ir pažangos varikliu ir yra vienintelis civilizuotas bei visuomeniškai ir valstybiškai atsakingas būdas išeiti iš sąstingio ir krizės, kurie apėmė visą šalies aukštąjį mokslą. Kartu tai reiškia, kad turime ne tik konkuruoti, bet ir kooperuotis, sutartinai siekti visapusiškos, nuoseklios ir kompleksinės viso povidurinio švietimo sektoriaus reformos, grindžiamos šiame kreipimesi išdėstytais principais.
Reformų viltį stiprina tai, kad neseniai Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus laimėjusių ir į valdančiąją koaliciją susibūrusių partijų rinkimų programose yra daug akademinei bendruomenei priimtinų nuostatų. Kviečiame aukščiausius valstybės vadovus ir jų vadovaujamas institucijas parodyti didelę politinę išmintį ir tvirtą politinę valią perkeliant rinkimų programose išdėstytus pažadus į naujos Lietuvos Respublikos Vyriausybės programą. Šios programos svarbiausių ir neatidėliotinų veiksmų sąrašo pradžioje turi būti įrašyta aukštojo mokslo reforma, atitinkanti ne tik šalies akademinės bendruomenės siekius ir lūkesčius, bet ir ilgalaikius tautos ir valstybės interesus. Tik sąžiningai, ryžtingai ir skaidriai atliekami konkretūs reformos įgyvendinimo darbai gali grąžinti tikėjimą, kad mokslas ir švietimas yra realus Lietuvos valstybės prioritetas.
Akad. B. Juodka, Vilniaus universiteto rektorius
Prof. V. Pšibilskis,Vilniaus universiteto Senato pirmininkas
