Už tai, kad Dainius Skačkauskas, Virginijus Baltušis ir Valdas Blinkevičius pradėjo duoti parodymus, teisėsaugininkai gali padėkoti ir Seimo nariams. Pirmasis teismo nuosprendis „tulpiniams“ buvo kaip niekada švelnus. Patys prokurorai prašė švelnių bausmių, nors kartais net už vieną žmogžudystę jie siūlo teisti iki gyvos galvos. Sigitui Novikovui, Donatui Fedčui buvo pasiūlytos nedidelės bausmės, o Dainiui Skačkauskui, galima sakyti, simbolinė bausmė. Taip jie ir buvo nuteisti: S. Novikovui – 15 metų, D. Fedčui – 10 metų, o D. Skačkauskui – 2 metai lygtinai.
Matyt, prokurorai tuo norėjo parodyti, kad su jais bendradarbiaujantieji, nors ir banditų gaujos nariai, susilaukia atleidimo. Galbūt tikėtasi, kad po tokių nuosprendžių parodymus ims duoti ir Algimantas Vertelka ar Audrius Andrušaitis. Kaip tik pastariesiems Seimas net buvo priėmęs įstatymų pataisas, kurios galiojo tik tris mėnesius.
Atrišo rankas prokurorams
Baudžiamajame kodekse buvo straipsnis, kuriuo teismui leista mainais už informaciją ar parodymus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tuos, kurie įvykdė lengvesnius nusikaltimus. Na o gaujų vadų ir įvykdžiusiųjų tyčines žmogžudystes nebuvo galima atleisti nuo atsakomybės.
Nuo 2003-iųjų sausio 24-osios viskas apsivertė aukštyn kojom. Tą dieną paskutines savo kadencijos dienas stumiantis prezidentas Valdas Adamkus pasirašė įstatymą, Seimo priimtą dar sausio 9 dieną – dėl kai kurių Baudžiamojo kodekso straipsnių pakeitimų.
Šios pataisos suteikė prokurorams ir teisėjams galias atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės organizuotų nusikalstamų gaujų narius, net ir įvykdžiusius žmogžudystes ir kitus sunkius nusikaltimus, jei jie teikia informaciją prieš buvusius savo bendrininkus, atvirai pasakoja apie nusikaltimus. Žodžiu, banditas šaudo, žudo, o pakliuvęs policijai į nagus, tampa teisėtvarkos pagalbininku, parodo, kur užkasė ar užbetonavo vargšę savo auką, ir gali tikėtis malonės.
Per to įstatymo svarstymą Seime Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Raimondas Šukys bandė bent kiek apriboti pareigūnų galias – siūlė, kad žmogžudžiams teismas privalėtų paskirti bent jau bausmę, ne didesnę kaip už padarytą nusikaltimą nustatyta bausmės žemiausioji riba, tačiau ir šią pataisą Seimas atmetė. Tada parlamentaras Romanas Sedlickas paprašė prezidento nepasirašyti Seimo priimto įstatymo, tačiau V. Adamkus, matyt, manė taip pat, kaip Seimo dauguma.
„Vertelkos įstatymas“ – be naudos?
Dar svarstant šias įstatymo pataisas, jos pavadintos „Vertelkos įstatymu“ – kalbėta, jog esančios sugalvotos būtent tam, būtų galima atleisti nuo bausmės Panevėžio „tulpinių“ vadeivas. Tuometinis Advokatų tarybos pirmininkas Rimas Andrikis priimtas pataisas pavadino siaubingomis, pažeidžiančiomis įprastus teisinius principus.
Kad šis įstatymas buvo priimtas gaujų vadeivoms, aišku buvo jau vien iš to, kad jis galiojo tik tris mėnesius. Po gegužės 1-osios įsigaliojo naujas Baudžiamasis kodeksas, kuriame vėl kitokia atleidimų nuo bausmės už nusikaltimus tvarka. Pagal dabartinį įstatymą nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas nužudant dalyvavęs asmuo.
Tad ar vertėjo laužyti ietis dėl trijų mėnesių? Nei A. Vertelka, nei A. Andrušaitis, nei tuo metu jau areštuotas klaipėdietis Sigitas Gaidjurgis parodymų taip ir nedavė. Teisėsaugininkai jiems nekėlė pasitikėjimo. Tačiau galima teigti, kad tasai įstatymas, kuris užkulisiuose buvo vadinamas „Vertelkos įstatymu“, tapo „Baltušio ir Skačkausko įstatymu“.
Suklaidino prižiūrėtojus
O štai dar vienas parodymus ėmęs duoti ir prokuroro Gintauto Sereikos nužudymą atskleisti padėjęs Valdas Blinkevičius įstatymo pataisų taip ir nesulaukė. 2002 metų lapkričio 1-osios naktį Lukiškių tardymo izoliatoriaus kameroje šis 37 metų vyras buvo rastas pasikoręs. Nors ir labai atidžiai prižiūrėtojai stebėjo vienutėje kalintį suimtąjį, V. Blinkevičius juos suklaidino. Jis apsivyniojo kaklą kabelinės televizijos laidu ir užduso sėdėdamas priešais televizorių. Atgaivinti V. Blinkevičiaus taip ir nepavyko.
Taigi prokuroro G. Sereikos nužudymo užsakovas pats pasirinko ir įvykdė sau bausmę ne tik už šį, bet ir už kitus nusikaltimus. Ant jo sąžinės buvo ir Virginijaus Marščionkos-Maršalo, Laimio Rasiulio nužudymai.
V. Blinkevičiaus savižudybė tarp „tulpinių“ ir jų giminių bei draugų sukėlė nemažą šurmulį. V. Blinkevičiaus žmona televizijos laidose abejojo, ar jos vyras galėjęs nusižudyti. Girdi, ant jo kaklo nebuvo stranguliacinės vagos, kuri paprastai atsiranda pasikorus žmogui. Abejones dėl savižudybės iš kalėjimo išsakė ir A. Vertelka. Jo teigimu, V. Blinkevičius esą buvęs nužudytas, nes, ko gero, galėjęs atsisakyti savo duotų parodymų.
Tyrimui nesutrukdė
V. Blinkevičiaus žmona per televiziją tada pasakojo, kad kai jos vyras buvo ėmęs duoti parodymus, iš pareigūnų gaudavo mobilųjį telefoną ir paskambindavo žmonai. Kaip tik savižudybės išvakarėse atvežtas į Panevėžį, kalbėdamas telefonu su žmona V. Blinkevičius buvo gerai nusiteikęs ir laukė pasimatymo, kuris turėjo įvykti po keleto dienų. Bet pasimatymas neįvyko. Giminaičiams tai atrodė iš tikro keista – žmogus iš vakaro dar prašė daiktų, ką jam atvežti, o už kelių valandų pasikorė.
Dėl ko pasikorė V. Blinkevičius, taip ir liks paslaptimi – galbūt žmogus, kuris pats visą laiką niekino išdavikus, pats tokiu tapęs, neišlaikė įtampos.
Tačiau jo mirtis nesutrukdė bylos tyrėjams. „Visi V. Blinkevičiaus parodymai buvo užfiksuoti laiku, tinkamai ir kvalifikuotai, – po jo nusižudymo sakė generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis. – Jie bus pateikti teismui, kuris juos ir įvertins“.
Taip ir atsitiko. Buvo nuteistas ir prokuroro G. Sereikos žudikas, ir „tulpiniai“, su kuriais kartu žudė V. Blinkevičius.
Skirtingose barikadų pusėse
Antroji „tulpinių“ byla į teismą buvo atiduota praėjus maždaug pusmečiui po to, kai nusižudė V. Blinkevičius – 2003-iųjų kovo mėnesį. Teisiamųjų suole, kur turėjo sėdėti ir V. Blinkevičius, sėdėjo taip pat parodymus duodantys Dainius Skačkauskas bei Virginijus Baltušis, viską neigiantys Audrius Andrušaitis bei Algimantas Vertelka. Buvę draugai ir bendrininkai teisme neatrodė priklausantys „vienai komandai“.
D. Skačkauskas su apsauga į teismą atvažiuodavo iš konspiracinio buto, kuriame gyveno su šeima. Teismo salėje šalia jo visą laiką sėdėdavo du kaukėti pareigūnai. Vienas jų buvo su „Aro“ pareigūno uniforma, o kitas – apsirengęs lygiai taip pat, kaip ir D. Skačkauskas, kurio veidą irgi slėpė kaukė.
Psichika nepakrikusi
Visiškai kitaip teismo posėdžiuose atrodė V. Baltušis. Gaujos lyderis buvo visiškai sugniuždytas. Jis sėdėdavo nuleidęs žemyn galvą ir bijodavo pažvelgti tiek į buvusius savo parankinius, tiek į liudytojus. Ko nors paklaustas teisėjo ar kitų proceso dalyvių, V. Baltušis lėtai atsistodavo ir taip pat lėtai tyliai kalbėdavo. O kartais pratrūkdavo ir beviltiškai šaukdavo: „Kaltas aš, kaltas! Gailiuosi! Esu nevertas gyventi!“
Kadangi V. Baltušis panašiai elgdavosi ir Lukiškių kameroje, tai jam dar prieš teismą buvo paskirta ekspertizė. Ištyrus nustatyta, jog jis yra pakaltinamas ir gali atsakyti už savo veiksmus. Psichiatrė buvo pakviesta ir į teismo posėdį. Ji kurį laiką stebėjo teisiamąjį ir teismui paaiškino, kad V. Baltušis yra susijaudinęs, tačiau jo psichika nėra pakrikusi.
Kitame numeryje:
Antrasis „tulpinių“ teismas
Žilvinas Vizgirda
