Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Naftininkų pagrobimas ir nužudymas Panevėžio banditams tapo pabaigos pradžia. Naikindami pėdsakus jie ėmė žudyti vienas kitą, kol galų galų likusieji gyvi atsidūrė už grotų.

REKLAMA

Tie, kurie atidžiai skaitote „tulpinių“ epopėją, jau žinote, kad pagrobtieji tėvas ir sūnus Gedeminas ir Valdas Kiesai ir jų vairuotojas Alfonsas Galminas buvo nužudyti pagrobimo naktį. Na, o tais 2000-aisiais, kai prasidėjo pagrobtųjų paieška, dar visą liepos mėnesį ir net vėliau buvo laukiama, kad kas nors už milijonieriaus gyvybę paprašys išpirkos. Visuomenė skubino policiją išvaduoti įkaitus, į pagrobtųjų paiešką įsitraukė ir „Ekskomisarų biuras“. Viena po kitos buvo kuriamas versijos, bet jau tada kai kurie žurnalistai nuspėjo, kad milijonieriaus ir jo palydovų jau nėra tarp gyvųjų. „Akistata“ tada rašė: „Jei tik banditai nusikaltimui gerai pasirengia, gerai jį organizuoja ir įvykdo – visi mūsų teisėtvarkininkų bandymai išsiaiškinti tokius žiaurius nusikaltimus patiria fiasko“.

REKLAMA
REKLAMA

Daug kritikos kliuvo tuometiniam generaliniam prokurorui Kaziui Pėdnyčiai, kuris po kiekvieno neišaiškinto nusikaltimo lyg sugedusi plokštelė kartodavo: „Išsiaiškinsime, kaltus nubausime, veiksime ryžtingai“. Tačiau teisėsaugininkų veiksmai tuo metu skyrėsi nuo žodžių, nes didžioji dalis profesionaliai organizuotų nusikaltimų taip ir likdavo neišaiškinti. Galų gale K. Pėdnyčiai teko palikti postą – metų pabaigoje jį pakeitė Specialiųjų tyrimų tarnybos Tardymo skyriui iki tol vadovavęs Antanas Klimavičius. Tuo metu policija jau lipo „tulpiniams“ ant kulnų.

A. Vertelkos areštas

Liepos 21-ąją dieną Vilniaus policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos ir „Aro“ greitojo reagavimo rinktinės pareigūnai šturmavo „tulpinių“ vilą Ėriškiuose. Dar vis tikėta, kad Kiesai ir A. Galminas gali būti gyvi, tad šturmuojant turėta vilčių juos išvaduoti. Aišku, toje viloje nei pagrobtųjų, nei jokių jų buvimo pėdsakų neaptikta.

REKLAMA
REKLAMA

Tą pačią dieną Nidoje buvo sulaikytas Algimantas Vertelka. Poilsio namuose „Rūta“ jis turėjo butą, kuriame gyveno su „Misis Lietuva 1992“ Vilija Stankiuviene. Su A. Vertelka ji buvo susipažinusi po savo vyro žūties, o 1999 metų gegužę jiems gimė sūnus.

Sekliai turėjo duomenų, kad A. Vertelka yra nusipirkęs sugedusią jachtą ir po Kiesų dingimo ėmęs skubiai ją remontuoti. Operatyvininkai žinojo, jog jis ruošiasi plaukti į Švediją, tad skubėjo sulaikyti, nors neturėta duomenų, kad jis prisidėjęs prie Kiesų pagrobimo. Būta tik nuojautų, liudininkų pareiškimų, kad G. Kiesus ir A. Vertelka bendravo. Šiaip jau A. Vertelka kaip įtariamasis buvo figūravęs ne vienoje byloje, bet jam vis pavykdavo išsisukti.

Galima teigti, kad ir tą kartą A. Vertelka išsisuko. Sulaikant Nidoje, jo džinsų kišenėje surasta 0,645 gramo heroino. To užteko, kad teismas jį leistų suimti 10 parų, nors A. Vertelka visą laiką teigė, esą narkotikus jam pakišę kratą dariusieji pareigūnai.

REKLAMA
REKLAMA

Tardomas A. Vertelka teigė, esą neturintis nieko bendro su G. Kiesaus pagrobėjais, nors neneigė, kad jį pažinojo. Tad neturėdami įrodymų, kad vienas iš pagrindinių „tulpinių“ prisidėjęs prie pagrobimo, prokurorai paruošė ir perdavė teismui bylą, kurioje A. Vertelka buvo kaltinamas narkotikų laikymu. Už tai Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas jam skyrė 10 mėnesių laisvės atėmimo, o bausmės vykdymą atidėjo. Šį nuosprendį apskundęs A. Vertelka laimėjo – Aukščiausiasis Teismas jį išteisino. Beje, pats A. Vertelka narkotikų iš tikrųjų nevartojo ir tik prireikus parūpindavo draugams.

Laiškas prezidentui

Kai tik spauda sužinojo apie Ėriškių vilos šturmą ir A. Vertelkos sulaikymą, vėl pasipylė straipsniai, kuriuose teigta, kad G. Kiesų, jo sūnų ir vairuotoją pagrobė „tulpiniai“. Rašyta, kad policija įtaria Giedrių Liubartą, Egidijų Bučį, Romualdą Čeponį ir Audrių Andrušaitį...

REKLAMA
REKLAMA

Šie rašiniai buvo tikra meškos paslauga. Sekliai zujo po Panevėžį, tūnojo pasalose, bet šaukštai jau buvo po pietų – „tulpiniai“ dingo.

Kad išsiaiškintų, kaip žurnalistai sužinojo įtariamųjų pavardes, Vidaus reikalų ministerija net atliko tyrimą, tačiau nebuvo rasta „duomenų, kurie rodytų, kad tyrimo paslaptis žurnalistams praneša su byla susiję policijos pareigūnai“. Bent taip rašyta šios ministerijos išplatintame pareiškime. Na, o po jo jau oficialiai buvo paskelbta keturių „tulpinių“ paieška.

Įdomiausia tai, jog slapstydamasis A. Andrušaitis buvo toks įžūlus, kad net nusiuntė prezidentui Valdui Adamkui laišką. Jame rašė: „Jokio nusikaltimo aš nedariau, dingusių žmonių nepažinojau ir nemačiau, jokiai gaujai nepriklausau. Viskas, kas buvo pateikta apie mane žiniasklaidoje, yra netiesa ir teisėsaugos pareigūnų pateikta tikrovės neatitinkanti informacija“.

REKLAMA
REKLAMA

Šūviai į pakaušį

Du iš oficialiai ieškotų „tulpinių“ buvo iš gaujos elito, o kiti du – eiliniai „torpedos“. Praėjus maždaug mėnesiui po Kiesų ir A. Galmino nužudymo, R. Čeponis Virginijui Baltušiui užsiminė, jog nepasitiki kartu su juo besislapstančiais E. Bučiu bei G. Liubartu ir mano, kad juos, girdi, reikėtų pakišti po velėna. Ypač jam įtartinas buvo E. Bučys. Anot R. Čeponio, tas esąs kaip į kelnes pridėjęs ir bijąs, net lapų šnarėjimo. „Jei mentai susems, Bučys iškart viską pasakys“, – sakė R. Čeponis.

Dar po kelių dienų V. Baltušiui, Dainiui Skačkauskui ir R. Čeponiui naktį susitikus Panevėžyje, prie bendrabučių S. Daukanto gatvėje, R. Čeponis jau kategoriškai pareikalavo nušauti abu jaunuosius smogikus. Taip ir buvo nuspręsta padaryti.

Maždaug po savaitės, rugpjūčio pirmoje pusėje, vieną rytą V. Baltušis, A. Andrušaitis ir D. Skačkauskas miške prie Panevėžio vandenvalos stoties susitiko su R. Čeponiu, E. Bučiu ir G. Liubartu. R. Čeponis savo jauniesiems sėbrams buvo pasakęs, esą būtina pakeisti slėpimosi vietą, tad jiedu į susitikimą atėjo nieko neįtardami. Vyrai plepėjo įvairiomis temomis, tada nusprendė pavalgyti. D. Skačkauskas paskambino Viktorui Pauliukoniui, kad šis atvežtų maisto. V. Pauliukonis „Upytės“ parduotuvėje nupirko duonos, mėsos, daržovių ir nuvežė D. Skačkauskui. Maisto pasiimti D. Skačkauskas nuėjo kartu su G. Liubartu.

REKLAMA
REKLAMA

Kai tik D. Skačkauskas bei G. Liubartas atsiskyrė nuo kitų, V. Baltušis išsitraukė pistoletą, priėjo prie E. Bučio ir šovė jam į pakaušį... Paskui trise nutempė lavoną į mišką ir paliko.

Grįžtant V. Baltušis padavė pistoletą A. Andrušaičiui. „Liubartą nušauk tu“, – teištarė V. Baltušis. A. Andrušaitis tik linktelėjo galva. Sulaukęs progos, jis šovė G. Liubartui į pakaušį...

Likusieji „tulpiniai“ iškasė duobę, nurengė E. Bučio bei G. Liubarto lavonus ir suguldė vieną šalia kito. Užkasdami stengėsi, kad viršutinis dirvožemio sluoksnis būtų ant viršaus. Po to dar apdėjo šakomis, kad neišsiskirtų iš aplinkos. Čia pat, miško aikštelėje, sudegino drabužius ir avalynę.

Tada „tulpinių“ vadeivos susėdo ant žolės ir sprendė, ką daryti su dar dviem „torpedomis“ – Ramūnu Narbutu bei Aleksandru Lebedevu. Nors dar neieškomi policijos, abu buvo apgyvendinti Nemuno gatvėje esančiame bute ir nekišo nosies į gatvę.



Nušautasis lipo iš duobės

REKLAMA
REKLAMA

Po E. Bučio ir G. Liubarto nužudymo R. Narbutas ir A. Lebedevas pagyveno tik savaitę. Vieną dieną pas juos užėjo D. Skačkauskas ir pasakė, kad ruoštųsi kraustytis į kitą butą.

Rugpjūčio 10-osios vakare V. Baltušis, A. Andrušaitis ir R. Čeponis pakrūmėmis ir palaukėmis lyg vilkai vėl atsliūkino prie vandenvalos įrenginių. Po kurio laiko D. Skačkauskas čia atvežė ir abu „torpedas“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų