Panevėžio nusikaltėliai visą laiką ieškojo ryšių su teisėsauga, žiniasklaida, buvo prisikasę net iki prezidentūros.
Globėjui sentimentų nejautė
O dabar vėl reikia sugrįžti į 1994-uosius, kai buvo susprogdintas Algirdas Stundžius, o Virginijus Marščionka-Maršalas eilinį kartą išvengė mirties.
Spalio pradžioje į laisvę buvo išleistas „tulpinių“ veteranas Romas Kavaliauskas-Kavioras. Grįžęs jis visiems apsiskelbė, kad padedamas Kauno „daškinių“ Panevėžyje įvesiąs tvarką. Kavioras griežė dantį ant buvusių draugelių, kurie jį buvo paprasčiausiai metę. Sėdėdamas kolonijoje, iš saviškių jis negavo nei šiltesnių rūbų, nei skanesnio maisto. R. Kavaliauskas net įtarė, kad jo slaptavietės Maskvoje adresą policijos pareigūnams šnipštelėjo ne kas kitas, o Virginijus Baltušis.
Nors tik Kavioro dėka šį tuo metu jauną „tulpinį“ pripažino visi Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoritetai, tačiau V. Baltušis savo globėjui jokių sentimentų ar dėkingumo nejautė. V. Baltušis išvis buvo labai pasipūtęs, konkurentus vadino driskiais ir net atsisakydavo dalyvauti gaujų susibūrimuose – „strielkose“.
Taigi suįžūlėję ir finansiškai sustiprėję „tulpiniai“ nebesiskaitė su niekuo ir pragyvenimo šaltinio buvusiam vadeivai pasiūlė pasiieškoti kitur.
Kraujas automobilio salone
Beveik metus ieškojęs savo vietos ir niekur nepritapęs Kavioras pagaliau pareikalavo, kad jam kaip kokia pensija už buvusius nuopelnus būtų perleista kelių nedidelių degalinių kontrolė. Nors pajamos, gaunamos iš šių degalinių, tebuvo menkutė išsikerojusio gaujos biznio dalelė, tačiau jaunieji „tulpiniai“ nepanoro skirtis ir su ja.
1995 metų gegužės 2-ąją, apie vienuoliktą ryto, automobilis BMW 528, kurį vairavo Egidijus Dvilevičius, o šalia vairuotojo sėdėjo Romas Kavaliauskas, sustojo prieš Klaipėdos ir Projektuotojų gatvių sankryžoje esantį šviesoforą. Šalia stovėjo tuščias maršrutinis autobusas, kurio salone buvo tik dvi pietauti važiavusios kontrolierės. Netikėtai dideliu greičiu atlėkė ir, išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, šalia BMW sustojo baltas „Ford Sierra“. Pasak liudininkų, jame sėdėjo du vyriškiai, ant galvų užsimovę rudas megztas kaukes. Per „Ford‘o“ langą išlindo Kalašnikovo automato vamzdis ir nuaidėjo kelios šūvių serijos. Kaip jau įprasta, buvo šaudoma išcentruotomis kulkomis. Po to žudikų automobilis dideliu greičiu nurūko Šiaulių link.
Įvykio vietoje gausiai susibūrę žmonės apšaudytame automobilyje pamatė kruvinus R. Kavaliausko ir E. Dvilevičiaus kūnus. Pastarasis dar gargaliavo, tačiau tai jau buvo agonija. BMW salonas ir lubos buvo nutaškyti krauju ir Kavioro smegenimis.
Maždaug po pusantros valandos ties Ukmergės ir Jonavos rajonų riba miške buvo aptiktas degantis automobilis – tas pats baltas „Ford Sierra“. Kažkas dar matė nuo jo nubėgantį vyriškį. Anot ekspertų, automobilis buvo sportinis, sustiprintu rėmu, galingu šešių cilindrų ir daugiau kaip 200 arklio jėgų varikliu.
O tuo metu teismo medicinos ekspertai skaičiavo žaizdas abiejų nužudytųjų kūnuose. Vyriškiams buvo peršautos širdys, plaučiai, galvos. Kiekvienas jų buvo pervertas 10–14 kulkų. Išcentruotos kulkos buvo įgrūdusios į žaizdas Kavioro ant kaklo nešiotos masyvos auksinės grandinėlės dalis. Tuoj po įvykio prie BMW iš kažkur atsiradęs Vitalijus Tuzovas-Psichas labai ieškojo ant tos grandinėlės kabojusio kryžiaus, bet policija jau buvo jį paėmusi kaip daiktinį įrodymą.
Po kurio laiko Panevėžio apygardos vyriausiasis prokuroras Justinas Pupka pasirašė sankciją suimti Pavelą Darčianovą. Jis buvo vienas iš įtariamųjų Kavioro nužudymo byloje. Tuo metu net manyta, kad P. Darčianovas gali būti nužudytas arba slapstosi Rusijoje. Jis gerai pažinojo R. Kavaliausko reketuojamus verslininkus, turėjo su jais reikalų, tad galėjo reketininką ir nužudyti. Tuo labiau kad po nužudymo jis dingo lyg į vandenį.
Vėliau P. Darčianovas atsirado, tačiau jam jokie kaltinimai nebuvo pateikti.
„Tulpiniai“ paėmė valdžią
Po R. Kavaliausko-Kavioro nužudymo pritilo ir kiti jo kartos banditai. Jie suprato daugiau negu aiškų „tulpinių“ atsakymą į Kavioro pretenzijas ir pajuto, kad ką nors išsireikalauti iš jų tiesiog neįmanoma.
Kitos miesto gaujos taip pat pripažino, kad spirito, narkotikų, prostitucijos ir naftos verslas priklauso tik „tulpiniams“.
Atsikirsti visagaliams „tulpiniams“ nedrąsiai pabandyta 1995 metų pradžioje – buvo susprogdinta Nemuno gatvėje esanti „Damitros“ parduotuvė. Jos akcininkai buvo S. Janonis, V. Baltušis ir kiti „tulpiniai“. Tačiau tai buvo viskas, ką galėjo padaryti konkurentai. Jų vis dar būta, tačiau jiems „tulpiniai“ buvo palikę ne tokias pelningas verslo sritis.
Pietūs pievelėje
Tų metų Panevėžį terorizavusių gaujų panorama būtų nepilna, nepaminėjus gaujos, kuriai vadovavo Saulius Bironas-Siūlas.
„Siūlinių“ gaujos dėmesio objektas buvo miesto turgus. Jo prekiautojai mokėdavo nuolatines duokles, tad gaujos pelnas per mėnesį siekdavo maždaug 5000 dolerių.
1994-aisiais pagrindiniai gaujos nariai buvo suimti ir apkaltinti. Vienas iš „siūlinių“ sutiko duoti parodymus prieš savo sėbrus, todėl liko liudytoju. Trys nukentėję turgaus prekiautojai tapo įslaptintais liudytojais.
Teismo metu išaiškėjo precedento neturintis atvejis, nuskambėjęs per visą šalį. Suimtieji S. Bironas, S. Butkevičius-Čigonas ir S. Leonavičius-Solė tiesiai iš teismo salės buvo nuvežti į Vilniuje esantį Markučių parką ir niekieno netrukdomi vaišinosi su sėbrais... Malonų pikniką gamtoje nutraukė Valstybės saugumo departamento pareigūnai, o konvojaus policininkams teko taip pat sėsti į kaltinamųjų suolą.
Trys minėtieji „siūliniai“ už turto prievartavimą gavo po 4 metus laisvės atėmimo. Kiti gaujos nariai buvo nuteisti tik už chuliganizmą ir įkalinimo bausmių išvengė. Po keleto metų už verslininko reketavimą 3 metams nelaisvės buvo pasiųstas dar vienas „siūlinis“ – D. Grinka.
Vėliau, jau sugrįžęs iš kalėjimo, S. Bironas ėmėsi senų darbelių, tačiau su „tulpiniais“ jų keliais nesusikirto. „Siūliniai“ išplėtė savo veiklą ir ėmė reketuoti tuo metu nelegaliai Anglijoje ir Vokietijoje dirbančius tautiečius, prostitutes.
Prezidento malonė
Tuo laiku plačiai nuskambėjo ir dar viena byla, kurioje minėta net Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko pavardė.
1994-ųjų rudenį parke peiliu buvo nudurtas Alvydas G. Jis buvo nesutikęs „tulpiniams“ mokėti duoklės ir už tai paaukojo gyvybę. Tačiau nei tardymo metu, nei teisme jokių ryšių su „tulpiniais“ įrodyti nepavyko – buvo nustatyta, kad Alvydą iš chuliganiškų paskatų nudūrė Giedrius Grybė. Girdi, susitiko parke, nepatiko veidas ir dūrė peiliu į pilvą. Už tyčinį nužudymą teismas G. Grybei atseikėjo 12 metų nelaisvės.
Po kurio laiko prezidentas Algirdas Brazauskas patenkino G. Grybės malonės prašymą, ir šiam žudikui jau vėrėsi kolonijos vartai... Bet iki galo neatsivėrė – apie tai parašius žurnalistams, kilo skandalas, ir prezidentas atšaukė dekretą.
Aišku, neįtikėtina, kad A. Brazauskas būtų buvęs gavęs kyšį už su „tulpiniais“ sieto nusikaltėlio išlaisvinimą, tačiau kažkas iš tų, kurie ruošė popieriukus prezidentui, tikriausiai pasipinigavo. Panevėžyje tuo metu iš verslininkų net buvo renkami pinigai G. Grybei išlaisvinti.
Žilvinas Vizgirda
Kitame numeryje
Du lavonai, užkasti miške
Kamarado nužudymas
